Už­tat pa­ma­žu at­ku­ria­ma so­vie­ti­niuo­se „kol­cho­zuo­se“, kur „vi­si bu­vo ly­gūs, ta­čiau bu­vo ir ly­ges­nių“, vy­ra­vu­si kul­tū­ra. Blo­giau­sia, kad par­la­men­ta­rų pa­vyz­dys už­kre­čia ir vi­suo­me­nę, ku­ri, pra­ėjus be­veik 24 me­tams po ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo, bu­vo lyg ir pri­mirš­tan­ti so­vie­ti­nio el­ge­sio šab­lo­nus.

Bū­tų slo­gu pla­čiau kal­bė­ti apie par­la­men­ta­rą Bro­nių Bra­daus­ką, ku­rio el­ge­sys, kai Lie­tu­vai pir­mi­nin­kau­jant Eu­ro­pos Są­jun­gos Ta­ry­bai šio vei­kė­jo pa­stan­go­mis bu­vo su­truk­dy­ta ren­gi­nio sve­čiams par­ody­ti tie­są apie tra­giš­kus 1991 me­tų sau­sio 13-osios įvy­kius, pri­me­na Tė­vy­nės iš­da­vys­tę. Jei­gu pa­na­šus at­ve­jis bū­tų nu­ti­kęs sta­li­ni­nė­je So­vie­tų Są­jun­go­je, ku­ri, re­gis, ko­mu­nis­tu sa­ve te­be­lai­kan­čiam B.Bra­daus­kui vis dar da­ro įspū­dį, „šlo­vin­gą“ SSSR pra­ei­tį su­try­pęs po­li­ti­kas grei­čiau­siai ne­bū­tų iš­gy­ve­nęs nė dvie­jų par­ų.

As­me­niš­kai man kur kas įdo­mes­ni yra at­ve­jai, su­si­ję su Dar­bo par­ti­jos įkū­rė­ju Vik­to­ru Us­pas­ki­chu ir kon­ser­va­to­riu­mi Egi­di­ju­mi Va­rei­kiu. V.Us­pas­ki­chą Vil­niaus apy­gar­dos teis­mas net sep­ty­ne­rius me­tus vi­suo­me­nės dė­me­sį pri­kaus­čiu­sio­je „dar­bie­čių“ ap­gau­lin­gos bu­hal­te­ri­jos by­lo­je pri­pa­ži­no kal­tu ir nu­tei­sė jį ka­lė­ti pa­tai­sos na­muo­se ket­ve­rius me­tus. Nuo be­lan­gės V.Us­pas­ki­chą gelbs­ti jau ke­lis mė­ne­sius meis­triš­kai vil­ki­na­mas ape­lia­ci­jos skun­dų nag­ri­nė­ji­mas Lie­tu­vos ape­lia­ci­nia­me teis­me.

E.Va­rei­kio nu­si­žen­gi­mų są­ra­šas - ne­pa­ly­gin­ti kuk­les­nis. Bū­da­mas ne­blai­vus jis smur­ta­vo prieš žmo­ną. Vė­liau per at­os­to­gas gal­būt gir­tas šli­ti­nė­jo Tarp­tau­ti­nia­me Vil­niaus oro uos­te. Ta­čiau di­džiau­sio pa­smer­ki­mo jis su­lau­kė, kai gy­dy­da­ma­sis nuo dep­re­si­jos per­nai nuo rug­sė­jo 10 die­nos iki gruo­džio 23-io­sios iš­lei­do vi­są par­la­men­ti­nei veik­lai skir­tą pi­ni­gų li­mi­tą – 6,7 tūkst. li­tų. E.Va­rei­kio el­ge­sį svars­tys Sei­mo Eti­kos ir pro­ce­dū­rų ko­mi­si­ja, nors iki šiol tei­sės ak­tuo­se net di­džiau­si kon­ser­va­to­riaus opo­nen­tai ne­ra­do nė ma­žiau­sio punk­to, ku­rį par­la­men­ta­ras sa­vo veiks­mais bū­tų pa­žei­dęs. O jo pa­si­tei­si­ni­mas, kad net ir ser­gant rei­kė­jo mo­kė­ti už au­to­mo­bi­lio drau­di­mą bei biu­ro nuo­mą, ir­gi yra ga­na įti­ki­na­mas.

Ta­čiau ku­rį po­li­ti­ką la­biau pa­smer­kė Sei­mas ir vi­suo­me­nė? Se­niai Lie­tu­vo­je ne­bu­vęs ir ci­vi­li­zuo­to­je ša­ly­je kiek pa­gy­ve­nęs žmo­gus ne­dve­jo­da­mas at­sa­ky­tų, kad V.Us­pas­ki­chą. Ir su­klys­tų.

Tik Sei­mo opo­zi­ci­ja šian­dien ban­do ke­den­ti plunks­nas Dar­bo par­ti­jos įkū­rė­jui. Ki­ta ver­tus, kon­ser­va­to­rių ly­de­ris And­rius Ku­bi­lius kri­ti­kos strė­lių ne­pa­gai­lė­jo ir sa­vo par­ti­jos ko­le­gai E.Va­rei­kiui. Tuo me­tu pa­vie­niai val­dan­čių­jų at­sto­vai į V.Us­pas­ki­cho dar­žą ge­riau­siu at­ve­ju mes­te­lė­jo vie­ną ki­tą leng­vą ak­me­nė­lį, o Dar­bo par­ti­jai V.Us­pas­ki­chas te­bė­ra sta­bas. Par­la­men­to pir­mi­nin­kė "dar­bie­tė" net gal­būt pa­žei­dė Sei­mo sta­tu­tą, kad iš­gel­bė­tų sa­vo va­du­ką nuo dar vie­no Bau­džia­mo­jo ko­dek­so straips­nio – dėl ne­pa­gar­bos teis­mui.

Ta­čiau la­biau­siai pri­bloš­kia ne­ma­žos da­lies mū­sų vi­suo­me­nės reak­ci­ja. Ji, kaip ro­do ir apk­lau­sos, yra pa­si­ren­gu­si su že­mė­mis su­mai­šy­ti E.Va­rei­kį, o V.Us­pas­ki­chą pa­skelb­ti po­li­ti­niu kan­ki­niu. Ne­sa­kau, kad kon­ser­va­to­rius ne­nu­si­pel­nė pa­smer­ki­mo. Ki­tas klau­si­mas – ar to­kio ne­gai­les­tin­go? Par­la­men­ta­ro poel­giai jau ku­rį lai­ką yra ta­pę ži­niask­lai­dos, ypač te­le­vi­zi­jos lai­dų, folk­lo­ru. E.Va­rei­kio pa­var­dę nuo­lat mi­ni po­li­ti­kai tar­pu­sa­vio gin­čuo­se dėl esą ne­ra­cio­na­liai nau­do­ja­mų mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gų. At­okes­niuo­se kai­muo­se E.Va­rei­kis jau se­niai ta­pa­ti­na­mas su vi­su de­ši­nių­jų ju­dė­ji­mu, tad ir šis kar­tu su ta­ria­mu švais­tū­nu ma­la­mas į mil­tus.

Ta­da prieš akis iš­ky­la so­vie­ti­nis „kol­cho­zas“. Ofi­cia­liai vi­si jo na­riai bu­vo ly­gūs. Ta­čiau bu­vo ir „ly­ges­nių“ - ko­lū­kių pir­mi­nin­kai, pa­va­duo­to­jai, par­ti­niai funk­cio­nie­riai, san­dė­lių ve­dė­jai, bri­ga­di­nin­kai. Pri­vi­le­gi­jų tu­rė­jo tie, ku­rie ga­lė­jo be­veik le­ga­liai vog­ti ir tu­rė­jo pa­žin­čių su įta­kin­gais as­me­ni­mis. O pa­pras­tam „kol­choz­ni­kui“ daž­nai net ne­rei­kė­da­vo nie­ko „pri­si­dirb­ti“ ar ko nors nu­kniauk­ti, kad jį vi­sa jė­ga užg­riū­tų so­vie­ti­nė tei­sė­sau­gos sis­te­ma, pa­smerk­tų ki­ti ko­lū­kie­čiai. Aks­ti­nu įskųs­ti ir nu­teis­ti žmo­gų daž­nai tap­da­vo pa­pras­čiau­sias pa­vy­das. Tar­ki­me, dėl to, kad žmo­gus ro­dė ini­cia­ty­vą ir dau­giau už­dir­bo, nes dir­bo ne tik „kol­cho­zo“ lau­kuo­se, bet ir au­gi­no par­duo­ti skir­tas gė­les.

Kad iš pra­džių Sei­mas, o pa­skui ir vi­sa Lie­tu­va ne­sug­rįž­tų į so­vie­tų lai­kus ar­ba ne­bū­tų pra­ry­ta ne­drau­giš­kų kės­lų tu­rin­čių tau­tų, pir­miau­sia mū­sų vi­sų iš­rink­ti par­la­men­ta­rai pri­va­lo kuo grei­čiau stab­te­lė­ti ir ne­dels­da­mi įver­tin­ti sa­vo pa­čių el­ge­sį, ver­ty­bes. Ar per tar­pu­sa­vio par­ti­nes rie­te­nas nė­ra nuo­lat pa­mi­na­mos vi­suo­ti­nai pri­im­tos mo­ra­lės nor­mos? Ar te­be­si­lai­ko­ma De­šim­ties Die­vo įsa­ky­mų? O gal per du at­kur­tos ne­prik­lau­so­my­bės de­šimt­me­čius nu­sto­jo­me bū­ti krikš­čio­nys ir ne­be­mo­ka­me at­leis­ti tiems, ku­rie ne­ty­čia pa­sly­do, bet ti­krai dar ga­li pa­si­tai­sy­ti? Gal te­li­ko jė­gos ir pi­ni­gų kul­tas?

Pa­sau­lio pa­tir­tis mo­ko, kad mo­ra­lę pa­my­nu­sios ci­vi­li­za­ci­jos daž­niau­siai žlun­ga. Tai pa­tvir­ti­na ir so­vie­tų im­pe­ri­jos žlu­gi­mas.