Svarbu
Registracija
V.Užusienis: Grįžtanti „kolchozų“ kultūra jau graso valstybingumui
lzinios.lt 2014-01-17
Stebint pastarųjų mėnesių Seimo darbą norom nenorom kyla mintis, kad daliai šios kadencijos seimūnų jau seniai yra svetimos pamatinės visuomenės moralės normos, o kai kurie jų pamiršo net priesaiką sąžiningai tarnauti Tėvynei ir ginti ją nuo priešų.
Užtat pamažu atkuriama sovietiniuose „kolchozuose“, kur „visi buvo lygūs, tačiau buvo ir lygesnių“, vyravusi kultūra. Blogiausia, kad parlamentarų pavyzdys užkrečia ir visuomenę, kuri, praėjus beveik 24 metams po nepriklausomybės atkūrimo, buvo lyg ir primirštanti sovietinio elgesio šablonus.
Būtų slogu plačiau kalbėti apie parlamentarą Bronių Bradauską, kurio elgesys, kai Lietuvai pirmininkaujant Europos Sąjungos Tarybai šio veikėjo pastangomis buvo sutrukdyta renginio svečiams parodyti tiesą apie tragiškus 1991 metų sausio 13-osios įvykius, primena Tėvynės išdavystę. Jeigu panašus atvejis būtų nutikęs stalininėje Sovietų Sąjungoje, kuri, regis, komunistu save tebelaikančiam B.Bradauskui vis dar daro įspūdį, „šlovingą“ SSSR praeitį sutrypęs politikas greičiausiai nebūtų išgyvenęs nė dviejų parų.
Asmeniškai man kur kas įdomesni yra atvejai, susiję su Darbo partijos įkūrėju Viktoru Uspaskichu ir konservatoriumi Egidijumi Vareikiu. V.Uspaskichą Vilniaus apygardos teismas net septynerius metus visuomenės dėmesį prikausčiusioje „darbiečių“ apgaulingos buhalterijos byloje pripažino kaltu ir nuteisė jį kalėti pataisos namuose ketverius metus. Nuo belangės V.Uspaskichą gelbsti jau kelis mėnesius meistriškai vilkinamas apeliacijos skundų nagrinėjimas Lietuvos apeliaciniame teisme.
E.Vareikio nusižengimų sąrašas - nepalyginti kuklesnis. Būdamas neblaivus jis smurtavo prieš žmoną. Vėliau per atostogas galbūt girtas šlitinėjo Tarptautiniame Vilniaus oro uoste. Tačiau didžiausio pasmerkimo jis sulaukė, kai gydydamasis nuo depresijos pernai nuo rugsėjo 10 dienos iki gruodžio 23-iosios išleido visą parlamentinei veiklai skirtą pinigų limitą – 6,7 tūkst. litų. E.Vareikio elgesį svarstys Seimo Etikos ir procedūrų komisija, nors iki šiol teisės aktuose net didžiausi konservatoriaus oponentai nerado nė mažiausio punkto, kurį parlamentaras savo veiksmais būtų pažeidęs. O jo pasiteisinimas, kad net ir sergant reikėjo mokėti už automobilio draudimą bei biuro nuomą, irgi yra gana įtikinamas.
Tačiau kurį politiką labiau pasmerkė Seimas ir visuomenė? Seniai Lietuvoje nebuvęs ir civilizuotoje šalyje kiek pagyvenęs žmogus nedvejodamas atsakytų, kad V.Uspaskichą. Ir suklystų.
Tik Seimo opozicija šiandien bando kedenti plunksnas Darbo partijos įkūrėjui. Kita vertus, konservatorių lyderis Andrius Kubilius kritikos strėlių nepagailėjo ir savo partijos kolegai E.Vareikiui. Tuo metu pavieniai valdančiųjų atstovai į V.Uspaskicho daržą geriausiu atveju mestelėjo vieną kitą lengvą akmenėlį, o Darbo partijai V.Uspaskichas tebėra stabas. Parlamento pirmininkė "darbietė" net galbūt pažeidė Seimo statutą, kad išgelbėtų savo vaduką nuo dar vieno Baudžiamojo kodekso straipsnio – dėl nepagarbos teismui.
Tačiau labiausiai pribloškia nemažos dalies mūsų visuomenės reakcija. Ji, kaip rodo ir apklausos, yra pasirengusi su žemėmis sumaišyti E.Vareikį, o V.Uspaskichą paskelbti politiniu kankiniu. Nesakau, kad konservatorius nenusipelnė pasmerkimo. Kitas klausimas – ar tokio negailestingo? Parlamentaro poelgiai jau kurį laiką yra tapę žiniasklaidos, ypač televizijos laidų, folkloru. E.Vareikio pavardę nuolat mini politikai tarpusavio ginčuose dėl esą neracionaliai naudojamų mokesčių mokėtojų pinigų. Atokesniuose kaimuose E.Vareikis jau seniai tapatinamas su visu dešiniųjų judėjimu, tad ir šis kartu su tariamu švaistūnu malamas į miltus.
Tada prieš akis iškyla sovietinis „kolchozas“. Oficialiai visi jo nariai buvo lygūs. Tačiau buvo ir „lygesnių“ - kolūkių pirmininkai, pavaduotojai, partiniai funkcionieriai, sandėlių vedėjai, brigadininkai. Privilegijų turėjo tie, kurie galėjo beveik legaliai vogti ir turėjo pažinčių su įtakingais asmenimis. O paprastam „kolchoznikui“ dažnai net nereikėdavo nieko „prisidirbti“ ar ko nors nukniaukti, kad jį visa jėga užgriūtų sovietinė teisėsaugos sistema, pasmerktų kiti kolūkiečiai. Akstinu įskųsti ir nuteisti žmogų dažnai tapdavo paprasčiausias pavydas. Tarkime, dėl to, kad žmogus rodė iniciatyvą ir daugiau uždirbo, nes dirbo ne tik „kolchozo“ laukuose, bet ir augino parduoti skirtas gėles.
Kad iš pradžių Seimas, o paskui ir visa Lietuva nesugrįžtų į sovietų laikus arba nebūtų praryta nedraugiškų kėslų turinčių tautų, pirmiausia mūsų visų išrinkti parlamentarai privalo kuo greičiau stabtelėti ir nedelsdami įvertinti savo pačių elgesį, vertybes. Ar per tarpusavio partines rietenas nėra nuolat paminamos visuotinai priimtos moralės normos? Ar tebesilaikoma Dešimties Dievo įsakymų? O gal per du atkurtos nepriklausomybės dešimtmečius nustojome būti krikščionys ir nebemokame atleisti tiems, kurie netyčia paslydo, bet tikrai dar gali pasitaisyti? Gal teliko jėgos ir pinigų kultas?
Pasaulio patirtis moko, kad moralę pamynusios civilizacijos dažniausiai žlunga. Tai patvirtina ir sovietų imperijos žlugimas.