Tauta, įveikusi vieną didžiausių XX a. imperijų – SSRS - dainomis, užmiršo, jog kultūra - tai tik dar viena politikos atmaina. Mano giliu įsitikinimu, pati svarbiausia. Galbūt mūsų naivias mintis lėmė faktas, kad šiandien daliai žmonių pasakyti, jog nesidomi politika, yra vos ne gero tono ženklas, o nesidomėti kultūra - būti nekultūringam - tebelaikoma gėda. Džiaugiuosi dėl antrosios tendencijos, bet pirmoji mane skaudžiai liūdina. Čia glūdi didžiulė grėsmė, galinti ištikti Lietuvą, tad šiek tiek apie ją.

Civilizacijų sandūrose slypintis karas

Lietuva yra svarbi Vakarų civilizacijos dalis. Apie tai kalba ne tik priklausymas Europos Sąjungai ar NATO, bet ir mūsų istorija. Nuo pat Lietuvos krikšto 1387 m. esame katalikiška, taigi ir vakarietiška valstybė. Nuožmios okupacijos ir aneksijos, vykdytos Rusijos imperijos bei SSRS, išplėšė mūsų tautą iš Vakarų, bet niekuomet iki galo nepajėgė prijungti prie rusiškos civilizacijos.

Vadinu ją šiuo vardu, nes Rusija, mano galva, yra vienas keisčiausių darinių. Tai nėra Rytai, bet mentaline prasme negali būti ir Vakarai. Dėl savo pretenzijų vienyti visas valstybes, kuriose dominuoja stačiatikybė, Rusija galėtų būti laikoma kvazi civilizacija, kurios ribos sutaptų su ruso akiai idealiomis imperinėmis ribomis. Kad ir kokia bebūtų neaiški, sudėtinga ir netgi trikdanti, ši valstybė visuomet taikėsi į kultūrą. Tai buvo ir tebėra didysis Rusijos ginklas.

Nesakau, kad Rusija yra itin kultūringa valstybė, manau, kad didžiuosius civilizacinius planus galima kurti tik remiantis kultūra, nes ji - vienintelis įrankis formuoti tautas. Ne veltui Česlovas Milošas lietuvių tautą laikė grupelės filologų, taigi kultūros žmonių, produktu. Lietuviško rašto lotyniškais rašmenimis uždraudimas ir graždankos įvedimas bei kiti rusifikacijos ginklai visuomet buvo sietini su kultūra.

Didžiųjų tremčių į Sibirą tikslas buvo susilpninti lietuvių kultūrą, izoliuojant kultūringiausius tautiečius. Čia nėra nieko keisto, nėra kito kelio nutautinti ar performuoti žmones nei keisti jų įsitikinimus, idėjas ir vertybes, o visa tai kultūros dalis. Kultūra yra esminis ginklas bei taikinys informaciniame kare.

Kultūra - vienas galingiausių informacinio karo ginklų

Neretai informacinis karas yra suplakamas į vieną gretą su kibernetiniu karu. Vis dėlto, ne viskas taip paprasta, nors kibernetinės atakos, nukreiptos prieš Lietuvą, dažniausiai gali būti priskirtos informaciniam karui, tačiau pats karas yra kur kas platesnis. Informaciniu karu galime laikyti tai, ką galima pasitelkti ir pasitelkiama, siekiant suvilioti mūsų protus ir per mus vykdyti užsienio valstybei palankią politinę programą.

Globalizacijos amžiuje tam puikiai tinka internetas, komentarai portaluose ir, žinoma, gruodžio 29 dieną įvykęs O. Gazmanovo koncertas, šlovinantis SSRS. Ši ataka kur kas efektyvesnė už prieš tai vykdytus išpuolius. Jos galia slypi įsitikinime, kad koncertas viso labo tėra kultūrinis renginys ir neturi nieko bendro su politika. Jeigu pieno karą pasmerkė didžioji dalis tautiečių, o neteisėtas Lietuvos ambasadorių pokalbių įrašinėjimas ir viešinimas internetinėje erdvėje yra smerktinas dalykas, tai paprasto lietuvio akiai O. Gazmanovo koncertas - ne.

Iš pirmo žvilgsnio logiška, tačiau gyvenime pirmas žvilgsnis niekada negali būti lyginimas su gilesniu analitiniu įsižiūrėjimu. Kultūra - tai dar viena politikos forma, tad ir naudojama politikai. Rusijos politiniai technologai, patarinėjantys Kremliui, kaip geriausia užgrobti mūsų protus, žino, jog nemaža dalis lietuvių mėgsta rusišką kultūrą, nors ir svetimą Vakarų civilizacijai, bet artimą vaikystei. Deja, tas artumas kilo ne iš ko kito, o iš rusifikacijos.

Atvirai kalbant, šiandien tarp rusifikacijos ir informacinio karo prieš Lietuvą galima dėti lygybės ženklą. O. Gazmanovo koncertas ar dalies lietuvių taip mėgstami rusiški kanalai yra mėginimas mus išlaikyti rusiškoje kvazi civilizacijoje. Jeigu sunku tuo patikėti, pagalvokite apie milijonus, išleidžiamus kanalams, specialiai skirtiems Baltijos valstybėms.

Tokios žvaigždės kaip Filipas Kirkorovas ar naujosios Rusijos bobutės yra brangiai kainuojantis malonumas. Ekonomiškai neatsiperkantis, bet duodantis didžiulius politinius dividendus. Šitaip suformuotas lietuvis yra ne kas kita kaip lietuviškai kalbantis rusas. Geriausiai tai atspindi senieji mūsų humoro grandai, į lietuvius besikreipiantys rusų kalba. Ši situacija naudinga Rusijai, tebetikinčiai, kad galima atkurti imperiją, o mes esame tik geopolitinė anomalija.

Taip mūsų valstybė tampa silpnesnė ir lengviau pažeidžiama. Tada ima kilti kalbos, kad SSRS laikmetis yra mūsų istorija ir neturėtume jo pamiršti. Sutinku, jeigu jau neturime, tai ir prisiminkime tokį, koks jis ir buvo. Jeigu norime, kad Vilniaus miesto Žaliąjį tiltą puoštų sovietinės skulptūros, tai panorėkime lentelės, bylojančios, kad skulptūros yra sovietinės propagandos pavyzdys.

Kas įvyko koncerto metu?

Kadangi kaltinu O. Gazmanovą, tai privalau pasakyti, kas įvyko koncerto metu. Pirmiausia kiekviename koncerte, masiniame mitinge ar krepšinio rungtynėse mes susiduriame su minia. Kaip elgiasi ir veikia minia, savo veikaluose yra aprašę Gustav Le. Bonas ir David G. Myersas.

Kiekvienas, nors truputėlį gilinęsis į psichologiją, žino, kad minioje individas yra nuasmeninamas, o jo aistros, silpnybės ar dorybės gerokai sustiprėja. Turbūt visi prisimenate filmų ar laidų, kuriuose vietomis būna įrašytas juokas. Jie skirti tam, kad jūs pasijustumėte ne vienas ir kartu su menamais bičiuliais juoktumėtės bei augintumėte televizijos reitingus. Būdami minioje mes tampame dalimi kažko didesnio, panašaus į dinozaurą. Galingo savo fizine jėga, neretai pretenduojančio į moralų sąmoningą apsisprendimą, bet savotiškai ir pavergiančio idėjai ar veiksmui.Žiūrovų nuolankumas dainininkui kyla iš jų negebėjimo elgtis kitaip.

Žinau, kad visi susidūrėte su atvejais, kai kokiame nors koncerte išgirdote plojant kitus žmones ir ėmėte ploti ne todėl, jog jums patiko atliekamas kūrinys, o todėl, kad išgirdote plojant kitus. Tai konformizmas - žmogiškas, bet kartais pavojingas dalykas, būdingas tiek vidurinės nebaigusiam žmogui, tiek ir daktaro mokslinį laipsnį turinčiam dėstytojui.

Nuo psichologijos nepabėgsime, bet galime ją sekti. Žinoma, ne koncerte. Gazmanovas nuo pat pradžių žinojo, kad jam viskas bus leidžiama, o žiūrovai tai tik patvirtino. Tie žmonės tapo savo psichologijos aukomis. Vizualiai atrodė, kad visi palaiko antilietuviškas dainas, grojamas koncerto metu, tačiau būta žmonių, kurie tam prieštaravo, bet tylėjo. Tai, jog žmonės davė leidimą, tampa legitimuojančiu veiksniu ir niekam nerūpi, kad kitaip minia negalėjo elgtis. Na, gal tik mūsų didžiajai kaimynei, trinančiai rankas ir skaičiuojančiai savo pasiektas pergales 2013 metais. Žmonių psichologija buvo manipuliuojama ir dar ilgai bus žeidžiama. Jau dabar kalbama apie lietuvius, palaikančius dainas apie SSRS, nors ir sukurtas po šios imperijos subyrėjimo.

Apie pasekmes

Rezultatai buvo matyti iškart. Kai praeivių paklausė, kokie turi būti Lietuvos ir Rusijos santykiai, dauguma sakė, jog jie turi būti gražūs ir kaimyniški. Sakyčiau tai ir aš, bet pridurčiau, jog tokie jie gali būti tik tada, kai Rusija nustos mums nustatyti diskriminuojančias dujų kainas ir taikyti politiškai motyvuotas sankcijas mūsų pramonei.

Nuo Rusijos kenčia kiekvienas, kuris permoka už dujas, bet ne kiekvienas tai įsąmonina. Norėčiau, jog mūsų kaimynė būtų kitokia, kartais ir pats klausausi rusiškos muzikos, bet suprantu, jog dažnai tai yra ginklas. Supratimas lyg šarvai saugo mūsų protus. Sveikinu visus su Naujaisiais metais ir linkiu sėkmės, priešinantis smegenų plovimui. O jo artėjant prezidento rinkimams tik daugės.