"Esa­me su­kur­ti dėl mei­lės, dėl gė­rio. Jei­gu kas­die­ny­bė mums vi­sa tai ap­tem­do ir tarp gy­ve­ni­mo sū­ku­rių ne­be­ma­to­me sa­vęs, tu­ri­me daž­niau va­ly­ti sa­vo sie­los veid­ro­dį. Ta­da ga­lė­si­me iš­vys­ti, ko­kie tu­rė­tu­me bū­ti, ir mums bus su­teik­ta ga­lia to­kiems bū­ti", - sa­ko Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pas me­tro­po­li­tas Gin­ta­ras Gru­šas.

Die­vas at­ei­na mums sa­ve do­va­no­ti

- „Jė­zaus Kris­taus gi­mi­mas bu­vo tok­sai. Jo mo­ti­na Ma­ri­ja bu­vo su­si­ža­dė­ju­si su Juo­za­pu; dar ne­pra­dė­jus jiems kar­tu gy­ven­ti, Šven­to­sios Dva­sios vei­ki­mu ji ta­po nėš­čia. Jos vy­ras Juo­za­pas, bū­da­mas tei­sus ir ne­no­rė­da­mas da­ry­ti jai ne­šlo­vės, su­ma­nė ty­lo­mis ją at­leis­ti. Kai jis nu­spren­dė taip pa­da­ry­ti, per sap­ną pa­si­ro­dė jam Vieš­pa­ties an­ge­las ir ta­rė: „Juo­za­pai, Do­vy­do sū­nau, ne­bi­jok par­si­ves­ti į na­mus sa­vo žmo­nos Ma­ri­jos, nes jos vai­sius yra iš Šven­to­sios Dva­sios. Ji pa­gim­dys sū­nų, ku­riam tu duo­si Jė­zaus var­dą, nes jis iš­gel­bės sa­vo tau­tą iš nuo­dė­mių.“ Ko­kį slė­pi­nį mums at­ve­ria Jė­zaus at­ėji­mas į šį pa­sau­lį?

- Jė­zaus at­ėji­mas yra la­bai svar­bi Die­vo Ap­reiš­ki­mo žmo­ni­jai da­lis, at­ve­rian­ti Die­vo mei­lės mums, mū­sų iš­gel­bė­ji­mo slė­pi­nį. Ne­re­tai per kas­die­nį sku­bė­ji­mą pa­mirš­ta­me, kad žmo­gui rei­kia Iš­ga­ny­to­jo, kad skęs­ta­me sa­vo nuo­dė­mė­se ir daž­nai net ne­be­ma­to­me, jog esa­me ati­trū­kę nuo Die­vo. Jė­zaus at­ėji­mas yra Die­vo do­va­na mums – Die­vas at­ei­na sa­ve do­va­no­ti, kad iš­gel­bė­tų mus. Čia at­sisk­lei­džia Die­vo mei­lės žmo­gui slė­pi­nys: Die­vas tam­pa Žmo­gu­mi, kad ga­lė­tų žmo­gų su­grą­žin­ti Die­vui, į Die­vo glė­bį. Jei­gu at­si­ve­ria­me šiam slė­pi­niui, ga­li­me su­pras­ti, kaip stip­riai Die­vas mus my­li. Pri­ėmę šią Die­vo mei­lę pa­tys tam­pa­me pa­jė­gūs my­lė­ti vie­ni ki­tus. Es­mi­nė džiu­gio­ji Ka­lė­dų ži­nia yra ši: Die­vas mus taip pa­mi­lo, kad at­siun­tė sa­vo vie­na­ti­nį Sū­nų.

- Evan­ge­li­jo­je pa­gal Jo­ną sa­ko­ma: „Kaip Įsta­ty­mas duo­tas per Mo­zę, taip tie­sa ir ma­lo­nė at­ėjo per Jė­zų Kris­tų.“ Ko­kia bu­vo svar­biau­sia Die­vo Sū­naus mi­si­ja mir­tin­gų­jų pa­sau­ly­je?

- Jo mi­si­ja – iš­gel­bė­ti mus, par­ody­ti ke­lią į tiks­lą, ku­riam esa­me su­kur­ti. Per Mo­zę duo­tas įsta­ty­mas – tai že­mė­la­pis, gai­rės, kaip ne­at­sis­kir­ti nuo Die­vo mei­lės ir Jo ma­lo­nės. Vis dėl­to nuo pat pir­mų­jų die­nų žmo­ni­ja nu­kryps­ta nuo par­ody­to ke­lio. Mes taip pat ne­pai­so­me tų ke­lio ženk­lų ir nu­va­žiuo­ja­me, kur ne­rei­kia, kur gre­sia pa­vo­jus ir mir­tis.

Die­vas, ku­ris yra Tie­sa ir Ma­lo­nė, at­ei­na pas mus, kad ne tik per ke­lio ženk­lus, bet ir per sa­vo mei­lę, sa­vo ma­lo­nę bei vei­ki­mą pa­dė­tų mums su­grįž­ti į tei­sin­gą ke­lią. Tai dau­giau nei ke­lio ženk­lai, nei duo­tas že­mė­la­pis – mums su­teik­ta ir ga­lia pa­siek­ti ke­lio­nės tiks­lą, nuo ku­rio bu­vo­me nu­kly­dę.

- Apie Jė­zaus gi­mi­mą pie­me­nims pa­skel­bė ap­si­reiš­kęs Vieš­pa­ties an­ge­las. Kas mums šian­dien liu­di­ja di­dį Die­vo Sū­naus gi­mi­mo džiaugs­mą?

- Šian­dien vie­nas iš džiaugs­mo pra­na­šų, ku­rio bal­sas ti­krai skam­ba vi­sa­me pa­sau­ly­je, yra po­pie­žius Pra­nciš­kus. Kaip tik prieš mė­ne­sį jis pa­skel­bė apaš­ta­li­nį par­agi­ni­mą apie Evan­ge­li­jos džiaugs­mą ir no­ri, kad jį pa­tir­tu­me. Per Krikš­tą kiek­vie­nas mū­sų esa­me pa­šauk­ti bū­ti džiu­gio­sios nau­jie­nos skel­bė­jai sa­vo gy­ve­ni­mu ir bend­ra­vi­mo bū­du. Tą džiaugs­mą ga­li­me skelb­ti tiek, kiek su­ge­ba­me pa­lai­ky­ti ry­šį su ma­lo­nės Da­vė­ju, su pir­muo­ju džiu­gio­sios nau­jie­nos skel­bė­ju Jė­zu­mi Kris­tu­mi. Kiek Jis mums yra gy­vas, koks glau­dus mū­sų ry­šys su Juo, tiek ga­lė­si­me da­ly­tis džiaugs­mu su ki­tais.

Esa­me su­kur­ti dėl gėrio

- Da­liai vi­suo­me­nės tik di­džio­sios šven­tės tam­pa pa­ska­ta da­ly­tis ge­ru­mu ir pa­dė­ti li­ki­mo nu­skriaus­tiems žmo­nėms. Ar ne per re­tai bū­na­me ge­ri?

- Ar ga­li­me per daž­nai bū­ti ge­ri?! Juk bū­tent tam esa­me su­kur­ti. Jei trum­pam nu­va­lę sa­vo sie­los veid­ro­dį iš­vys­ta­me, kas iš ti­krų­jų esa­me, ko­kius Die­vas mus su­kū­rė, ir tuo pa­sig­ro­ži­me, tu­rė­tu­me jaus­tis pa­ska­tin­ti to­kie bū­ti vi­są lai­ką. Tu­ri­me daž­niau va­ly­ti sa­vo sie­los veid­ro­dį. Ma­ny­čiau, per ma­žai su­si­mąs­to­me apie tai, kad iš es­mės šį veid­ro­dį nu­va­lo­me su­si­tai­ky­da­mi su Die­vu per Su­si­tai­ky­mo sa­kra­men­tą. At­lik­da­mi ka­lė­di­nę ar ve­ly­ki­nę iš­pa­žin­tį žmo­nės kar­tais ne­su­si­mąs­to, kad tai ne tiek par­ei­ga, kiek ga­li­my­bė pa­tir­ti Die­vo ma­lo­nę, ku­ri lei­džia mums pa­ma­ty­ti, ko­kius Die­vas mus su­kū­rė.

Esa­me su­kur­ti dėl mei­lės, dėl gė­rio. Jei­gu kas­die­ny­bė mums vi­sa tai ap­tem­do ir tarp gy­ve­ni­mo sū­ku­rių ne­be­ma­to­me sa­vęs, tu­ri­me daž­niau va­ly­ti sa­vo sie­los veid­ro­dį. Ta­da ga­lė­si­me iš­vys­ti, ko­kie tu­rė­tu­me bū­ti, ir mums bus su­teik­ta ga­lia to­kiems bū­ti. Ma­nau, ne­at­si­tik­ti­nai tuo me­tu, kai žmo­nės iš tie­sų su­si­mąs­to ir per sa­kra­men­ti­nę iš­pa­žin­tį nu­plau­na sa­vo skau­du­lius bei nuo­dė­mes, iš­vys­ta­me ap­lin­ko­je daug dau­giau ge­ru­mo.

- Ko ga­lė­tu­mė­te pa­lin­kė­ti Ka­lė­dų pro­ga?

- Per šias Ka­lė­das vis daž­niau lin­kiu to, ko lin­ki po­pie­žius Pra­nciš­kus, – ne­leis­ki­te nie­kam ati­mti, pa­vog­ti iš jū­sų džiaugs­mo. Mes džiau­gia­mės Ka­lė­dų šven­te, bet kas­die­ny­bė la­bai daž­nai tą džiaugs­mą iš mū­sų pa­va­gia – ne pra­ei­nan­tį bliz­gu­čių ar iš­par­da­vi­mo, mu­zi­kos ar šven­ti­nės nuo­tai­kos tei­kia­mą džiaugs­mą, bet ti­krą ant­gam­ti­nį Die­vo džiaugs­mą, ku­ris mums yra duo­tas. Per Ka­lė­das jį pa­ste­bi­me, bet jis yra su mu­mis vi­sus me­tus. Lin­kiu, kad per šias šven­tes pa­ju­tę di­dį Die­vo džiaugs­mą nie­kam ne­leis­tu­me jo iš mū­sų pa­vog­ti.

Šei­ma gy­ve­na ne tik sau

- Gruo­džio 1-ąją pra­si­dė­jo nau­ji li­tur­gi­niai me­tai. Ko­dėl Lie­tu­vos vys­ku­pai juos pa­skel­bė Šei­mos me­tais? Ko­kią ži­nią ne­ša Šei­mos me­tai?

- Šei­mos me­tai pa­skelb­ti po Ti­kė­ji­mo me­tų. Už­baig­da­mi Ti­kė­ji­mo me­tus su Vi­suo­ti­ne Baž­ny­čia tu­rė­jo­me ti­kė­ji­mo šven­tę. At­ei­nan­čiais me­tais vyks pa­sau­li­nis vys­ku­pų si­no­das šei­mos te­ma. Ži­no­me, kad šei­ma taip pat yra ti­kė­ji­mo var­tai. La­bai daž­nai ti­kė­ji­mas per­duo­da­mas per šei­mą, to­dėl Šei­mos me­tai iš da­lies yra Ti­kė­ji­mo me­tų tą­sa, jų įgy­ven­di­ni­mas.

Šei­mos svar­ba pa­brė­žia­ma Baž­ny­čios ir vi­suo­me­nės gy­ve­ni­me, šei­mai ten­ka svar­bus vaid­muo ir sklei­džiant ti­kė­ji­mą. Kar­tu vis daž­niau ma­to­me, kad ji iš vi­sų pu­sių puo­la­ma. Vys­ku­pai sie­kia at­kreip­ti dė­me­sį į šei­mos svar­bą as­mens ir vi­suo­me­nės gy­ve­ni­me. Jie no­ri pa­dė­ti sau­go­ti ir puo­se­lė­ti šią bran­gią ver­ty­bę. Šei­mos me­tai mums pri­me­na, kad ne tik ti­kė­ji­mas, bet ir mū­sų bend­ra­vi­mo bū­das, mū­sų pa­sau­lė­žiū­ra ir sa­vi­vo­ka ky­la iš bend­ra­vi­mo šei­mo­je. Mū­sų vi­suo­me­nė ir Baž­ny­čia taip pat yra šei­mų šei­ma. Baž­ny­čią su­da­ro šei­mos, ku­rios at­ei­na kar­tu šlo­vin­ti Die­vą. To­dėl ban­dy­mas pa­keis­ti šei­mos samp­ra­tą – pa­va­din­čiau jį puo­li­mu prieš šei­mą – pa­vo­jin­gas ir šei­mai, ir vi­suo­me­nei. O juk šei­mai da­bar ir taip gre­sia daug pa­vo­jų: jos ry­šiai silps­ta dėl žmo­nių užim­tu­mo, in­di­vi­dua­liz­mo, taip pat dėl kai ku­rių val­džios veiks­mų ir įsta­ty­mų, ku­riais ne­bran­gi­na­ma šei­mos ins­ti­tu­to, ne­pai­so­ma jos svar­bos vi­suo­me­nei. Kai šei­mą, ku­ri ky­la iš vi­siš­ko su­tuok­ti­nių at­si­da­vi­mo vie­nas ki­tam, re­du­kuo­ja­me iki bet ko­kių tar­pas­me­ni­nių san­ty­kių, pra­ran­da­me tą ter­pę, ir daž­niau­siai nuo to nu­ken­čia vai­kai, tam­pa ne­aiš­ki mū­sų at­ei­tis. O iš ti­krų­jų kiek­vie­nas vai­kas tu­ri tei­sę tu­rė­ti tė­vą ir mo­ti­ną. Kar­tais vai­kai tos tei­sės ne­ten­ka, kai dėl ne­lai­mių vie­nas tė­vų žūs­ta ar­ba jį pa­ker­ta li­ga, bet tu­ri­me sau­go­ti sa­vo vai­kus sau­go­da­mi šei­mą.

Pa­žvel­ki­me ir į ki­tą me­da­lio pu­sę. Dėl vie­nų ar ki­tų prie­žas­čių ne vi­sų žmo­nių šei­mos idea­lios. Gal­būt pir­miau­sia tu­rė­tu­me pa­gal­vo­ti apie naš­lai­čius ir pri­min­ti šei­moms, ne tik at­ski­riems as­me­nims, par­ei­gą bū­ti dos­nioms. Tu­ri­me iš­ties­ti ran­ką, stip­rin­ti bend­ruo­me­nę, pri­im­ti žmo­gų į sa­vo tar­pą. At­si­me­nu, kai au­gau, mū­sų šei­mo­je bu­vo lai­ko­ma­si tra­di­ci­jos vie­ni­šą pa­žįs­ta­mą ar kai­my­ną pa­kvies­ti prie Kū­čių sta­lo, at­ver­ti na­mų du­ris, kad ir ki­ti ga­lė­tų su­šil­ti prie mū­sų šei­mos ži­di­nio. Šei­ma gy­ve­na ne tik sau. Ji at­si­ve­ria ir pri­ima, su­šil­do ki­tus. Šei­mos me­tai nė­ra skir­ti vien ma­žai gru­pei, ku­rią ban­do­ma iš­sau­go­ti. In­di­vi­dua­liz­mo pa­vo­jus gre­sia ne tik vie­nam žmo­gui, bet ir šei­moms, jei gal­vo­ja­ma vien apie sa­vo šei­mą. Šiais me­tais šei­mos yra kvie­čia­mos tap­ti Kris­taus džiaugs­mo liu­dy­to­jo­mis.

- Lie­tu­vo­je, kaip ir vi­sa­me krikš­čio­niš­ka­me pa­sau­ly­je, vi­suo­me­nė se­ku­lia­rė­ja. Kaip Ka­ta­li­kų baž­ny­čia ga­lė­tų su­stab­dy­ti šį pro­ce­są? Ar ma­no­te, kad tam rei­kia im­tis ko­kių nors prie­mo­nių?

- Ga­li­ma sa­ky­ti, kad se­ku­lia­rė­ji­mas yra sa­kra­lu­mo, ry­šio su Die­vu pra­ra­di­mas. To­dėl po­pie­žius Pra­nciš­kus nau­ja­me apaš­ta­li­nia­me ra­gi­ni­me kvie­čia kiek­vie­ną krikš­čio­nį kas­dien at­nau­jin­ti ry­šį su Jė­zu­mi Kris­tu­mi. Se­ku­lia­rė­ji­mu mė­gi­na­ma teig­ti, jog pa­sau­lie­ti­nė vi­suo­me­nė yra vie­na, o Baž­ny­čia - vi­sai kas ki­ta. Bet juk žmo­gus ne­ga­li pa­si­da­ly­ti! Ar­ba aš ti­kiu ir ma­no ti­kė­ji­mas pers­mel­kia ma­no kas­die­nį gy­ve­ni­mą, dar­bą ir duo­da vai­sių, ar­ba ne­tu­riu ti­kro ry­šio su Die­vu.

Kiek­vie­nas krikš­čio­nis, kiek­vie­nas žmo­gus kvie­čia­mas į bend­rys­tę su Die­vu. Jei­gu už­si­mez­ga gy­vas ry­šys, ne­svar­bu, kad iš­oriš­kai pa­sau­lie­ti­nė vi­suo­me­nė ir Baž­ny­čia yra at­ski­ri ins­ti­tu­tai, pa­tys žmo­nės yra pa­keis­ti, ta­da kei­čia­si ir vi­suo­me­nė. Kar­tais gal mė­gi­na­me ko­vo­ti su se­ku­lia­rė­ji­mo ap­raiš­ko­mis, bet es­mi­nis da­ly­kas, kaip la­bai taik­liai mus par­agi­no po­pie­žius, - keis­ti žmo­nių as­me­ni­nį san­ty­kį su Die­vu. Ta­da mū­sų kas­die­ny­bė na­tū­ra­liai kei­sis: pa­tys no­rė­si­me džiu­gią­ja nau­jie­na da­ly­tis vie­ni su ki­tais, ji keis mū­sų mąs­ty­mą ir gy­ve­ni­mą.

Baž­ny­čia ra­gi­na­ma atsinaujinti

- Pa­sta­ruo­ju me­tu vyks­ta Lie­tu­vos ka­ta­li­kų baž­ny­čios at­si­nau­ji­ni­mas – per tre­jus me­tus mū­sų ša­ly­je pa­skir­ti še­ši nau­ji vys­ku­pai. Kaip kei­čia­si mū­sų Baž­ny­čios vei­das?

- Ne pir­mą kar­tą vy­res­ni vys­ku­pai už­lei­džia vie­tą jau­nes­niems. Di­de­lės da­lies vys­ku­pų pa­si­kei­ti­mas vy­ko tuo me­tu, kai bu­vau Lie­tu­vos Vys­ku­pų Kon­fe­ren­ci­jos ge­ne­ra­li­nis se­kre­to­rius. Da­bar tu­ri­me la­bai jau­nų vys­ku­pų. Ta­čiau Baž­ny­čios vei­do pa­si­kei­ti­mas pri­klau­so ne tik nuo jų. Daug svar­biau, kad at­si­nau­jin­tų par­api­jos, kad jos tap­tų gy­vo­mis bend­ruo­me­nė­mis. Jau se­niai to no­ri­me, se­niai apie tai kal­ba­me. Tam rei­kia, kad žmo­nės pa­lai­ky­tų gy­vą ry­šį pir­miau­sia su Die­vu ir ta­da - su ki­tais.

Grįž­ki­me prie po­pie­žiaus par­agi­ni­mo. Po­pie­žius Pra­nciš­kus ir jo pirm­ta­kas, pa­sky­rę nau­juo­sius vys­ku­pus, ra­gi­na vi­są Baž­ny­čią at­si­nau­jin­ti, leis­ti Šven­ta­jai Dva­siai veik­ti mū­sų gy­ve­ni­me. Ma­nau, nau­jie­ji vys­ku­pai pa­si­ry­žę leis­ti Šven­ta­jai Dva­siai veik­ti, trokš­ta Jos ve­da­mi kal­bė­tis su žmo­nė­mis, bend­rau­ti, ieš­ko­ti spren­di­mų, kaip pa­dė­ti at­ras­ti ir pa­lai­ky­ti san­ty­kį su Die­vu kas­die­nia­me gy­ve­ni­me.

- Prem­je­ras Al­gir­das But­ke­vi­čius Lie­tu­vos žmo­nių var­du pa­kvie­tė po­pie­žių Pra­nciš­kų ap­si­lan­ky­ti Lie­tu­vo­je. Ar esa­ma ko­kių nors sig­na­lų, kad ga­li­me su­lauk­ti Ka­ta­li­kų baž­ny­čios va­do­vo?

- Vi­si no­rė­tu­me pa­ma­ty­ti po­pie­žių Pra­nciš­kų sa­vo ša­ly­je, bet, ma­nau, jį iš ar­ti no­rė­tų pa­ma­ty­ti vi­so pa­sau­lio ti­kin­tie­ji. Tai vi­sų pa­mil­tas ir lau­kia­mas žmo­gus. Ži­no­me, kad jis bent pri­ar­tės prie mū­sų per Pa­sau­li­nes jau­ni­mo die­nas Kro­ku­vo­je 2014-ųjų va­sa­rą. Pa­pras­tai, kiek ži­no­me iš is­to­ri­jos, be ke­lio­nės į Jau­ni­mo die­nas, tuo me­tu po­pie­žiui ne­ren­gia­ma pa­pil­do­mų vi­zi­tų.

Ga­li­me pa­si­džiaug­ti, kad mus bu­vo ap­lan­kęs pa­lai­min­ta­sis Jo­nas Pa­ulius II, ku­ris ne­tru­kus taps šven­tuo­ju. Per tiek krikš­čio­ny­bės šimt­me­čių jis vie­nin­te­lis iš po­pie­žių sve­čia­vo­si mū­sų kraš­te. Ga­li­me ti­kė­tis, kad ir po­pie­žius Pra­nciš­kus mus ap­lan­kys. Tu­ri­me dėl to mels­tis, bet rei­kia su­pras­ti, jog vi­si to no­ri. Ma­nau, daug svar­biau šiuo me­tu mels­tis už po­pie­žių, kaip jis pra­šė pir­mą sa­vo iš­rin­ki­mo die­ną. Mels­ki­mės už po­pie­žių Pra­nciš­kų, kad jis ga­lė­tų vyk­dy­ti sa­vo tar­nys­tę, ir pra­šy­ki­me Vieš­pa­ties, kad įkvėp­tų jį ir su­teik­tų jam ga­li­my­bę mus ap­lan­ky­ti.