300 tūkstančių laimingų žmonių

lzinios.lt 2013-12-18

Vy­riau­sio­ji rin­ki­mų ko­mi­si­ja (VRK) pa­skel­bė, kad re­fe­ren­du­mo dėl drau­di­mo par­duo­ti že­mę už­sie­nie­čiams ini­cia­to­riai su­rin­ko 292 tūkst. par­ašų. Sau­sio mė­ne­sį jie tu­rės ga­li­my­bę pa­tiks­lin­ti bei pa­pil­dy­ti są­ra­šus. Ta­da ir pa­aiš­kės, ar bus ren­gia­mas re­fe­ren­du­mas. 

Rei­kia gerb­ti nuo­mo­nę par­eiš­ku­sius pi­lie­čius. Ti­kiu, kad dau­gu­ma jų pa­si­ra­šė iš pa­čių ge­riau­sių pa­ska­tų. Vis dėl­to pa­tar­čiau jiems ap­si­dai­ry­ti ir pa­si­do­mė­ti, ko­kio­je kom­pa­ni­jo­je jie at­si­dū­rė. Par­ašų rin­ki­mo ak­ci­jo­je su­si­vie­ni­jo Al­gir­do Pa­lec­kio fron­tas, kraš­tu­ti­niai de­ši­nie­ji kar­tu su ne­nu­si­se­ku­siais po­li­ti­kais, sie­kian­čiais įsi­siū­buo­ti ant su­kel­tos ban­gos. To­dėl ne­nuos­ta­bu, kad re­fe­ren­du­mo ini­cia­to­rių kal­bas apie idea­liz­mą, tau­ru­mą, Tė­vy­nės mei­lę ir pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės ga­lias to­ly­džio už­gož­da­vo pyk­čio pro­trū­kiai, ne­apy­kan­tos kurs­ty­mas, kse­no­fo­bi­ja. Net svar­biau­sias ak­ci­jos or­ga­ni­za­to­rius Pra­nciš­kus Šliu­žas re­fe­ren­du­mo agi­ta­ci­nė­je lai­do­je lei­do sau par­eikš­ti, kad tiems, ku­rie par­duos že­mę už­sie­nie­čiams, tu­rė­tų au­to­ma­tiš­kai bū­ti ati­mta Lie­tu­vos pi­lie­ty­bė, taip pat - net užd­raus­ta juos lai­do­ti ka­pi­nė­se Lie­tu­vo­je. Toks tar­si juo­kas, bet vi­sai ne­juo­kin­gas. Dis­ku­si­jo­se opo­nen­tai bu­vo va­di­na­mi ne­visp­ro­čiais, iš­da­vi­kais. Bu­vo aki­vaiz­du – žmo­nės no­ri iš­sau­go­ti že­mę, bet su­tryp­ti ir at­stum­ti pu­sę Lie­tu­vos gy­ven­to­jų, ku­rie mąs­to ki­taip. Ly­giai aki­vaiz­du ir tai, kad gar­siau­siai už re­fe­ren­du­mą agi­ta­vo pra­ei­ties nos­tal­gi­ja ser­gan­tys pi­lie­čiai, o daž­nai – ir ne be sve­ti­mų vals­ty­bių įta­kos.

Stam­bie­ji žem­val­džiai taip pat tri­na ran­kas – jie pa­si­nau­do­jo ak­los mi­nios emo­ci­jo­mis ir, be abe­jo­nės, pri­si­dė­jo prie šio va­jaus sa­vo fi­nan­sais. Pri­im­tos nuo­sta­tos bū­tų jiems nau­din­gos, o ne­priim­tos pa­gel­bė­tų tuo, kad ati­trau­kė dė­me­sį nuo prob­le­mos es­mės. Juk tuos tiks­lus, ku­riuos ke­lia dau­gu­ma pa­si­ra­šiu­sių pi­lie­čių, ga­li­ma pa­siek­ti, ir pa­ly­gin­ti ne­sun­kiai. Tik, ži­no­ma, ne to­kio­mis prie­mo­nė­mis, ne šiuo re­fe­ren­du­mu.

Ko­kios ga­lė­tų bū­ti re­fe­ren­du­mo, jei jis pa­vyk­tų, pa­sek­mės? Sa­vai­me aiš­ku, kad pa­keis­ti Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) vals­ty­bių su­si­ta­ri­mo dėl že­mės par­da­vi­mo, da­rant iš­im­tį vie­nai Lie­tu­vai, ne­įma­no­ma (kaip ir Jung­ti­nė Ka­ra­lys­tė, nors to no­rė­tų, šiuo me­tu ne­ga­li pa­keis­ti su­si­ta­ri­mo dėl lais­vo žmo­nių ju­dė­ji­mo). Tie­są sa­kant, Lie­tu­va net ne­su­ge­bė­tų įti­ki­na­mai pa­teik­ti siū­ly­mo - ne­tu­rė­tų ar­gu­men­tų pa­aiš­kin­ti, ko­dėl šiuo po­žiū­riu sie­kia dis­kri­mi­nuo­ti ki­tų ES ša­lių pi­lie­čius, nors pa­ti kaip vals­ty­bė ir jos pi­lie­čiai ES nau­do­ja­si ly­gio­mis tei­sė­mis. Ne­įgy­ven­di­nus šio rei­ka­la­vi­mo ES skir­tų vie­nos ar ki­tos for­mos fi­nan­si­nes bau­das tol, kol Lie­tu­va ga­lų ga­le pa­klus­tų – ar­ba iš­sto­tų iš ES (pa­gal Li­sa­bo­nos su­tar­tį tai pa­da­ry­ti ga­na leng­va). Kai kas, ma­tyt, to ir sie­kia.

Su­kė­lus emo­ci­jas pa­vy­ko pa­siek­ti, kad dis­ku­si­jo­se be­veik net ne­bu­vo kal­ba­ma apie rea­lius prob­le­mos spren­di­mo bū­dus. Kaž­kas tri­na ran­kas, kad pa­si­se­kė nu­ty­lė­ti Veng­ri­jos pa­vyz­dį. Veng­ri­ja ne taip se­niai pri­ėmė nuo­sta­tą, kad že­mė čia ga­li pri­klau­sy­ti tik ją dir­ban­tiems žmo­nėms – ne­svar­bu, ar veng­rams, ar už­sie­nie­čiams. Kaip vie­na­me su­si­ti­ki­me sa­kė Veng­ri­jos am­ba­sa­do­rius Lie­tu­vo­je, no­rė­da­mas įsi­gy­ti že­mės tu­ri au­gin­ti veng­ro vals­tie­čio ūsus ir gy­ven­ti kaip veng­ras. Ir nie­kam ES tai ne­kliū­va. Sau­gik­lių įsi­gy­ti že­mei ga­li­ma įdė­ti pa­čių įvai­riau­sių, pa­vyz­džiui, įves­ti rei­ka­la­vi­mą, kad as­me­nys, no­rin­tys įsi­gy­ti že­mės, pa­sta­ruo­sius ke­le­tą me­tų bū­tų gy­ve­nę Lie­tu­vo­je, ar­ba par­duo­ti že­mę tik tiems, ku­rie iš­lai­kys Lie­tu­vos Kons­ti­tu­ci­jos eg­za­mi­ną lie­tu­vių kal­ba. Skir­tin­gai nei šau­kia rėks­niai, ES ne­si­ren­gia pas mus šei­mi­nin­kau­ti. Lie­tu­va ga­li nu­sis­ta­ty­ti sa­vo pri­nci­pus ir sa­vo tvar­ką, tik, ži­no­ma, na­tū­ra­lu, kad ES, kaip ly­gių vals­ty­bių są­jun­ga, ne­ga­li su­tik­ti, kad šie pri­nci­pai kal­bė­tų apie pi­lie­ty­bės iš­sky­ri­mą, o ne ku­riuo ki­tu po­žiū­riu.

Re­fe­ren­du­mo ini­cia­to­riai pa­tei­kė ir ki­tų siū­ly­mų - dėl re­fe­ren­du­mo ren­gi­mo tvar­kos ir dėl pri­va­lo­mo­jo re­fe­ren­du­mo prieš pra­de­dant eksp­loa­tuo­ti že­mės gel­mių tur­tus. Tai di­džiu­lė spra­ga Lie­tu­vos įsta­ty­muo­se, kad vie­nu par­ašu pi­lie­tis ga­li pa­tvir­tin­ti tris to­kias skir­tin­gas ini­cia­ty­vas. To­kia pra­kti­ka ne­tu­ri pre­ce­den­to, yra tei­siš­kai ne­pag­rįs­ta, ne­lo­giš­ka ir at­ve­ria ga­li­my­bes ne­ri­bo­tiems pikt­nau­džia­vi­mams. Par­eiš­kus vie­ną rėks­min­gą ini­cia­ty­vą, ga­li­ma pra­stum­ti bet ko­kias nuo­sta­tas, į tą pa­tį siū­ly­mą įtrau­kus tre­čiu ar ket­vir­tu punk­tu, ku­riais jau ma­žai kas do­mi­si. Juk dis­ku­si­jos dau­giau­sia vy­ko dėl vie­no punk­to, o ki­ti li­ko be­veik ne­ap­tar­ti.

Nuo­sta­ta dėl re­fe­ren­du­mo prieš pra­de­dant eksp­loa­tuo­ti že­mės gel­mių tur­tus yra ydin­ga, nes ga­li at­si­tik­ti taip, kad ke­lių bend­ruo­me­nių in­te­re­sai, ku­rie ir­gi yra svar­būs, su­si­kirs su vals­ty­bės ir vi­sos tau­tos in­te­re­sais. Aiš­kus re­fe­ren­du­mo ini­cia­to­rių sie­kis prob­le­mas spręs­ti ne in­te­re­sų de­ri­ni­mo ir komp­ro­mi­sų bū­du, o su­ku­riant mo­de­lį, kai vie­na vi­suo­me­nės gru­pė pri­me­ta sa­vo va­lią ki­tai gru­pei.

Re­fe­ren­du­mo ini­cia­to­riai daž­nai dės­tė min­tį, kad tie, ku­rie yra už že­mės par­da­vi­mą už­sie­nie­čiams, yra mer­kan­ti­liš­ki, tar­nau­ja pi­ni­gui, o to­kio lei­di­mo prieš­inin­kai - idea­lis­tai, ko­vo­jan­tys už aukš­tą­sias ver­ty­bes.

Džiu­gu, kad Lie­tu­vo­je yra tiek daug – net 300 tūkst. – žmo­nių, ku­rie pa­ten­kin­ti ša­lies pra­gy­ve­ni­mo ly­giu. Tie, ku­rie pa­si­ra­šė, nie­ka­da ne­tu­rės mo­ra­li­nės tei­sės kal­bė­ti apie at­ly­gi­ni­mų di­di­ni­mą, pen­si­jų kom­pen­sa­ci­jas, di­des­nes in­ves­ti­ci­jas į kul­tū­rą, švie­ti­mą, svei­ka­tos ap­sau­gą. Jų ini­cia­ty­va stab­do ūkio plė­trą – ap­sun­ki­na, pa­da­ro be­veik ne­įma­no­mą že­mės tur­tų eksp­loa­ta­ci­ją, me­ta ab­sur­diš­ką iš­šū­kį ES, ri­bo­ja ka­pi­ta­lo rin­kas (bū­tų užd­rau­džia­ma že­mės įsi­gy­ti ju­ri­di­niams as­me­nims, tai­gi ir įkeis­ti ją ban­kams). Jei ver­ty­bės ki­tos, tai ki­tos, ta­čiau to­kiu at­ve­ju bū­ti­na są­ži­nin­gai pri­pa­žin­ti, kad džiaug­si­mės že­me ir ty­ru van­de­niu, ne­kal­bė­si­me apie pen­si­jas, apie par­amą vai­kams, ne­įga­liems žmo­nėms, už­mir­ši­me di­des­nius at­ly­gi­ni­mus.

Be­je, apie ty­rą van­de­nį. 2000-2013 me­tais Lie­tu­vo­je į van­dens tie­ki­mo ir nuo­te­kų tvar­ky­mo sis­te­mą in­ves­tuo­ta apie 2,9 mlrd. li­tų. Įdo­mu, kiek šiems pro­jek­tams, iš­va­liu­siems ir at­gai­vi­nu­siems Lie­tu­vos upes bei ki­tus van­de­nis, lė­šų sky­rė už Lie­tu­vos že­mės ne­par­da­vi­mą ES pi­lie­čiams ko­vo­jan­tys stam­bie­ji žem­val­džiai, kiek eu­ros­kep­ti­kai ir kiek – jų ne­ken­čia­ma ES?