A.Bačiulis. Socialdemokratų ministrai nebenori dirbti Vyriausybėje

veidas.lt 2013-12-17

Vienų darbo metų Algirdo Butkevičiaus vadovaujamoje Vyriausybėje pakako, kad beveik pusė Ministrų kabineto narių užsimanytų pirma pasitaikiusia proga iškeisti darbą ministerijose į jaukią, šiltą ir gerai apmokamą Europos Parlamento nario veiklą.

Praėjusią savaitę prezidentė Dalia Grybauskaitė rado progą pagirti Vyriausybę, mininčią vienų metų darbo sukaktį.
Šis prezidentės poelgis buvo toks netikėtas, kad daugelis pamanė, jog pagyros Vyriausybei – tik pretekstas atsidėkoti premjerui Algirdui Butkevičiui už tai, kad šis nutarė nekonkuruoti prezidento rinkimuose, vietoj savęs išstatydamas europarlamentarą Zigmantą Balčytį. Gali būti, tai teisingas spėjimas, nors dar didelis klausimas, kuris konkurentas rinkimuose D.Grybauskaitei būtų parankesnis: jos atvirai prisibijantis A.Butkevičius ar jokių kompleksų prezidentės atžvilgiu neturintis, Europos Parlamente patirties įgijęs, dėl Lietuvos energetinės nepriklausomybės nuosekliai kovojantis ir žmogiškai šiltas Z.Balčytis.
Ne ką mažiau tikėtina, kad prezidentė surado šiltų žodžių Vyriausybei, nes jai dabar labai reikia sąjungininko kovoje su Seimu, kurio pirmininkė Loreta Graužinienė ir Darbo partijos kandidatas prezidento rinkimuose, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas kasdienę D.Grybauskaitės kritiką pavertė savo pagrindine veikla.


Lygiai gali būti, jog viešos pagyros Vyriausybei tebuvo rafinuotas pasišaipymas, kartu primenant visuomenei, kad A.Butkevičiaus vadovaujamą Ministrų kabinetą galima girti tik už tai, kad jis sugebėjo pratęsti nesugadindamas bent keletą ankstesnės Vyriausybės pradėtų projektų. Pažiūrėkime, už kokius darbus ministrai nusipelnė prezidentės pagyros.
Pirmas darbas  – sėkmingas pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai. Taip, pirmininkauta tikrai sėkmingai, tik kieno čia didesnis nuopelnas – Lietuvos diplomatinio korpuso, sugebėjusio ne tik organizuoti ir pravesti dešimtis įvairaus lygio susitikimų, posėdžių, konferencijų, bet ir užglaistyti visus nusišnekėjimus bei nesąmones, kurių per tą laiką sugebėjo padaryti naujai iškepti ministrai, ar Vyriausybės, kurios nariams neretai būdavo patyliukais dėkojama už tylėjimą?
Antras darbas – kova dėl energetinio savarankiškumo, atlaikant Rusijos koncerno „Gazprom“ spaudimą. Ar reikia priminti, kad šis spaudimas atlaikytas tik dėl primygtinio D.Grybauskaitės spaudimo Vyriausybei, nes pats A.Butkevičius, jei tik būtų galėjęs, būtų sutikęs su bet kokiais „Gazpromo“ reikalavimais mainais į bent simbolinę dujų kainų nuolaidą? Galime tik džiaugtis, kad premjeras labiau bijo prezidentės nei „Gazpromo“ direktorių, o kartu prisiminti, kad kova su „Gazpromo“ monopolija, įgyvendinant III ES energetikos paketą, buvo pradėta prieš trejetą metų, kai tuometis opozicijos lyderis A.Butkevičius visaip kritikavo šią kovą…
Trečias darbas – sėkmingai tęsiama Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų terminalo statyba. Ar reikia priminti, jog toji statyba pradėta gerokai prieš A.Butkevičiaus Vyriausybei pradedant darbą, o patys socialdemokratai ir jų partneriai Vyriausybėje metus laiko be perstojo darė viską, kad terminalo statyba būtų sužlugdyta? Dėkoti D.Grybauskaitė gali nebent už tai, kad A.Butkevičius vis dėlto nesiryžo nei terminalo statybos finansavimo nutraukti, nei terminalą statančios įmonės vadovo pakeisti. Ir tai tik todėl, kad po „Chevrono“ išvarymo ir nuolat atidėliojamo sprendimo dėl Visagino atominės elektrinės statybos skandalas dėl visu greičiu statomo SGD terminalo būtų pernelyg akivaizdus darbas Rusijos energetikų naudai.
Ketvirtas darbas – atsakingai tvarkomi finansai. Vėlgi reikėtų priminti, kad šiuos metus Vyriausybė gyveno pagal savo pirmtakės parengtą valstybės biudžetą, Seime patvirtintą opozicijos balsais, nes dalis valdančiųjų partijų nenorėjo už jį balsuoti. Iš esmės tai padėkojimas Vyriausybei už tai, kad ji tiesiog atsakingai elgėsi ir nešvaistė pinigų, kartu primenant, jog praeityje būta visai kitokio elgesio pavyzdžių.
Penktas darbas – sėkmingai rengiamasi euro įvedimui. Tikriausiai vienintelis šios Vyriausybės darbas, kuris nuo pradžių daromas nuosekliai, neraginant ir nespaudžiant. Ne veltui sakoma, kad finansų ministras Rimantas Šadžius – vienas mėgstamiausių D.Grybauskaitės ministrų, kurio veiklos (beje, kaip ir energetikos ministro Jaroslavo Neverovičiaus) prezidentė dar nė karto nėra kritikavusi viešai.
Gal už uždarų durų Finansų ministerijos vadovui ir pasakoma kas nors aštriau, bet faktas akivaizdus – R.Šadžius yra vienas iš dviejų Socialdemokratų partijos į Vyriausybę deleguotų ministrų, kitų metų gegužę nebandysiančių laimės Europos Parlamento rinkimuose. Kaip, beje, ir Linas Linkevičius, vadovaujantis sėkmingai ES pirmininkavimą įgyvendinusiai Užsienio reikalų ministerijai.
O štai kiti penki (iš septynių) socialdemokratų ministrų A.Butkevičiaus Vyriausybėje jau pareiškė norą kitais metais kelti sparnus į Briuselį. Prieš porą savaičių paskelbtas pirminis LSDP kandidatų į Europos Parlamentą sąrašas tiesiog pribloškė: sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis, teisingumo ministras Juozas Bernatonis, krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, ūkio ministras Evaldas Gustas, susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius, švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus.
Taip pat mesti Seimą nori jo vicepirmininkas, Europos komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas, Seimo vicepirmininkas Algirdas Sysas, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Bronius Bradauskas, Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Benediktas Juodka, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas, Seimo Alinkos apsaugos komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas. Jeigu Birutė Vėsaitė nebūtų buvusi atstatydinta pavasarį, ji būtų šešta iš Ministrų kabinetą palikti norinčių socialdemokratų.
Nieko panašaus nėra buvę nei 2004-aisiais, kai socialdemokratai irgi buvo valdančioji partija, bet EP rinkimuose dalyvavo tik vienas jų ministras – Z.Balčytis, nieko panašaus nėra ir kitose valdančiosios koalicijos partijose: „darbiečiai“ į Europos Parlamentą nekelia nė vieno ministro, „tvarkiečiai“ – tik tykųjį, vis kritikos sulaukiantį vidaus reikalų ministrą Dailį Barakauską, kurio tikimybė ten patekti, švelniai tariant, nedidelė.
Socdemų ministrų noras pasprukti į Europos Parlamentą – tai noras nusikratyti atsakomybės už Vyriausybės neveiklos pasekmes. Mat šiandien jausmas toks, tarsi skristume oro balionu virš bedugnės į niekur. Vėjas blaško balioną kur nori, šis smunka žemyn, o sėdintieji krepšyje, neturėdami supratimo, kaip jį valdyti, tiek ir tedaro, kad bando, mėtydami balastą, pratęsti laiką iki katastrofos.

Socdemų ministrų noras pasprukti į Europos Parlamentą – tai noras nusikratyti atsakomybės už Vyriausybės neveiklos pasekmes.