Ta­čiau ne­rei­kia nė kai­my­nės ag­re­sy­vių at­akų - pa­tys puo­la­me į ru­siš­ką glė­bį. Kad tuo įsi­ti­kin­tum, pa­kan­ka bet ku­rio­je par­duo­tu­vė­je pa­si­dai­ry­ti po len­ty­nas ir ras­ti pro­duk­tų su "šlo­vin­gos pra­ei­ties" ženk­lais bei pa­va­di­ni­mais, se­zo­no me­tu pa­si­vaikš­čio­ti Pa­lan­gos gat­vė­mis ir pa­sik­lau­sy­ti, ko­kia mu­zi­ka sklin­da iš ka­vi­nių, at­kreip­ti dė­me­sį, ko­kios ša­lies at­li­kė­jai kvie­čia­mi ar at­vyks­ta gas­tro­lių bū­tent is­to­ri­nė­mis lais­vai Lie­tu­vai die­no­mis. O kai skai­tai gau­sy­bę ko­men­ta­rų in­ter­ne­te prie pub­li­ka­ci­jų opio­mis mū­sų vals­ty­bei te­mo­mis, aps­kri­tai ga­li su­abe­jo­ti, kur ir ku­riuo lai­ko­tar­piu gy­ve­ni - lais­va­me kraš­te XXI am­žiu­je ar pra­ėju­sio šimt­me­čio so­vie­ti­nė­se erd­vė­se.

Dar ga­li­ma pa­žiū­rė­ti Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jų prog­ra­mas. Kai pir­mą­kart iš­gir­dau, jog vie­nas ka­na­las ro­dys se­ria­lą apie so­vie­tų Ru­si­jos vei­kė­ją Va­si­li­jų Čia­pa­je­vą, iš pra­džių pa­ma­niau, kad tai pokš­tas. Ne­ga­li bū­ti. Ne­bent tai par­odi­ja. Ir pri­si­mi­niau ne vie­ną anek­do­tą apie V.Čia­pa­je­vą ir Pet­ką. Ta­čiau te­le­vi­zi­niai ne­juo­kin­gi. Šil­tuo­ju se­zo­nu ga­li­ma bu­vo mė­gau­tis rau­do­no­jo he­ro­jaus ais­tra gy­ven­ti. Se­ria­las ir va­di­no­si „Čia­pa­je­vas. Ais­tra gy­ven­ti“. Kad jau­nes­nė kar­ta su­pras­tų, apie ką kal­ba­ma, de­rė­tų pa­aiš­kin­ti, kas tas V.Čia­pa­je­vas. Nuo 1917 me­tų - bol­še­vi­kas. Va­do­va­vo Rau­do­no­sios ar­mi­jos rink­ti­nei, mal­ši­nu­siai vals­tie­čių su­ki­li­mus prieš bol­še­vi­kų val­džią. Vė­liau va­do­va­vo šau­lių di­vi­zi­jai, ko­vo­jan­čiai su bal­tag­var­die­čių ka­riuo­me­ne. Su­žeis­tas per su­si­rė­mi­mą nu­sken­do upė­je. Prieš žū­tį jam įteik­tas vie­nas pir­mų­jų Rau­do­no­sios vė­lia­vos or­di­nų. Po ku­rio lai­ko SSRS bu­vo su­kur­tas V.Čia­pa­je­vo kul­tas, jis ta­po li­te­ra­tū­ros kū­ri­nių, ki­no fil­mų, o vė­liau - ir dau­ge­lio anek­do­tų vei­kė­ju.

O te­le­vi­zi­ja, anon­suo­da­ma se­ria­lą, pri­sta­tė jį taip: "Spa­lio per­vers­mas ap­ver­čia aukš­tyn ko­jo­mis ir V.Čia­pa­je­vo gy­ve­ni­mą. Jis įsi­trau­kia į ka­ro sū­ku­rį, įgy­ja iš­ti­ki­mą bend­ra­žy­gį Pio­trą Isa­je­vą, tam­pa did­vy­riu..." Su­prask, so­viet­me­čio ka­riai bu­vo did­vy­riai. Kaip ži­no­ma, kiek vė­liau ir Lie­tu­vą did­vy­riš­kai iš­va­da­vo. Nuo lais­vės ir ne­prik­lau­so­my­bės. Ne­ži­nau, kaip ki­tiems, bet man nė min­tis ne­ki­lo pa­ma­ty­ti bent vie­ną to fil­mo se­ri­ją. Te­gul ma­no są­mo­nė­je V.Čia­pa­je­vas su Pet­ka lie­ka anek­do­tų he­ro­jai. Kai pa­si­šai­pai, ne taip skau­du dėl tra­giš­kų Lie­tu­vos is­to­ri­jos lai­ko­tar­pių.

Kar­tą, ne­skai­čiu­si prog­ra­mų, nu­spren­džiau spau­di­nė­da­ma pul­te­lį pa­si­rink­ti, ką va­ka­re žiū­rė­ti per te­le­vi­zo­rių. Bu­vau nu­ste­bu­si, kai ne­ti­krin­da­ma lie­tu­viš­kų ka­na­lų iš­vy­dau, kad dau­gu­ma jų trans­liuo­ja ru­siš­ką pro­duk­ci­ją - nuo lai­dų apie mis­ti­ką iki do­ku­men­ti­nių ir vai­dy­bi­nių fil­mų. Tą­syk net bu­vau su­si­ra­šiu­si tas Ru­si­jos pot­vy­nio ban­gas, už­lie­jan­čias mū­sų ete­rį, bet vė­liau įra­šą iš­try­niau, kad ma­no akys jo ne­ma­ty­tų.

Ne­se­niai vėl per­žiū­rė­jau te­le­vi­zi­jų prog­ra­mas. Pir­miau­sia į akis kri­to, kad in­ter­ne­to sve­tai­nė­je tv24.lt Pir­ma­sis Bal­ti­jos ka­na­las yra rub­ri­ko­je "Lie­tu­viš­ki" kar­tu su LRT, LNK, TV3 ir "Bal­ti­jos TV". Taip, bū­tent per šią te­le­vi­zi­ją bu­vo par­ody­ta lie­tu­vių jaus­mus žei­džian­ti lai­da „Žmo­gus ir įsta­ty­mas“ apie Sau­sio 13–o­sios įvy­kius. O anot in­ter­ne­to sve­tai­nės šei­mi­nin­kų, šis ka­na­las, dėl ku­rio ki­lo di­džiu­lis triukš­mas, yra lie­tu­viš­kas. Skai­ti­nė­jant ti­krai mū­siš­kių te­le­vi­zi­jų prog­ra­mas tam­pa aki­vaiz­du, kad ir da­bar jo­se knibž­da šiuo­lai­ki­nių "čia­pa­je­vų ir "pet­kų". Siū­lo­mi žiū­rė­ti do­ku­men­ti­niai ir vai­dy­bi­niai se­ria­lai, fil­mai ir lai­dos: "Lan­gai", "Eks­tra­sen­sų mū­šis", "Svo­tai", "Bo­sas", "Jū­rų vel­niai", "Se­se­rų mai­nai", "Much­ta­ro su­grį­ži­mas", "Pro­ku­ro­rų pa­ti­kri­ni­mas", "Al­ba­nas", "Dak­ta­rės Zai­ce­vos die­no­raš­tis", "Re­zi­den­tai", "Šei­my­nė­lė", "Bu­či­nys kiau­rai sie­ną"... Ne­skai­tant to, kad Lie­tu­vos skait­me­ni­nės ir ka­be­li­nės te­le­vi­zi­jos žiū­ro­vai kaip "bu­či­nius kiau­rai sie­ną" tu­ri ga­li­my­bę ma­ty­ti de­šim­tis Ru­si­jos ka­na­lų.

Klau­si­mas rim­tas: ko­dėl lie­tu­viš­kos te­le­vi­zi­jos trans­liuo­ja sme­ge­nis plau­nan­čią pro­so­vie­ti­nę ru­siš­ką pro­duk­ci­ją? Vie­na svars­ty­mo ver­si­jų ga­lė­tų bū­ti to­kia: ma­tyt, ji la­bai pi­gi, o gal aps­kri­tai už tai nie­ko mo­kė­ti ne­rei­kia. Ki­ta - di­des­nė Lie­tu­vos žmo­nių da­lis gy­ve­no so­viet­me­čiu, bu­vo pri­pra­tę prie to­kios te­le­vi­zi­jos, gal net il­ge­sį jau­čia, va­di­na­si, tai - ga­li­my­bė pri­trauk­ti žiū­ro­vų ir kel­ti žiū­ri­mu­mo rei­tin­gus. Tre­čia... Gal­būt pa­na­ši į są­moks­lo teo­ri­ją. Vis dėl­to no­rė­tų­si už­duo­ti re­to­ri­nį (bent kol kas) klau­si­mą. Kur lie­tu­viš­kų te­le­vi­zi­jų pa­trio­tiš­ku­mo jaus­mas, ku­ris tu­rė­tų bū­ti svar­bes­nis už pi­ni­gus ir pi­gų po­pu­lia­ru­mą, ra­cio­na­lus mąs­ty­mas ne­kenk­ti į žmo­nių akis ir gal­vas grū­dant iš­kreip­tus vaiz­dus ir min­tis, pri­si­de­dant prie "šliau­žian­čios oku­pa­ci­jos"?