Šiuos žo­džius pa­tvir­ti­no ir fil­me par­ody­tos par­ti­za­nų ry­ši­nin­kės Alek­sand­ros aky­se po prem­je­ros iš­tryš­ku­sios aša­ros. Ji net ne­ga­lė­jo kal­bė­ti, te­pak­lau­sė, ko­dėl ši te­ma Lie­tu­vo­je ig­no­ruo­ja­ma. Juo la­biau kad tie žmo­nės, ku­rie ga­lė­tų be pa­gra­ži­ni­mų at­skleis­ti tie­są, ko­dėl par­ti­za­nai iš­ėjo į miš­kus, pa­pa­sa­ko­ti apie jų bui­tį, kas­die­ny­bę, ko­vas ir mei­lę, vie­nas po ki­to ke­lia­si Ana­pi­lin. Ne­tgi ke­li mi­nė­tos juo­stos he­ro­jai, ku­riuos dar spė­jo pa­kal­bin­ti fil­mo kū­rė­jai, jau yra Am­ži­ny­bė­je...

Tad iš ko ga­lė­si­me pa­si­sem­ti tie­sos apie tų die­nų įvy­kius? Juo la­biau kad per fil­mo per­žiū­rą Kau­ne pa­aiš­kė­jo, jog par­ti­za­nų be­li­ko koks šim­tas. Gal sek­da­mi fil­mo kū­rė­jų pa­vyz­džiu Lie­tu­vos jau­nuo­liai - skau­tai, at­ei­ti­nin­kai, ki­ti - ga­lė­tų grieb­ti įvai­rias gar­so ir vaiz­do fik­sa­vi­mo prie­mo­nes ir pa­kal­bin­ti šiuos žmo­nes, kol jie dar su mu­mis.

Pra­bi­lęs apie tai, ko­dėl Lie­tu­vos vals­ty­bė­je ig­no­ruo­ja­ma par­ti­za­nų is­to­ri­ja, jau ma­tau ne­pa­ten­kin­tą po­li­ti­ką ar­ba val­di­nin­ką, ku­ris pa­sa­kys, esą Sei­mas pri­ėmė spren­di­mą par­ti­za­nų va­dus pri­ly­gin­ti Ne­prik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rams. Prie Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos, ki­to­se Lie­tu­vos vie­to­se pa­sta­ty­ta pa­mink­lų iš­ki­liau­siems ša­lies par­ti­za­nams, jų ka­pai taip pat pa­gerb­ti, lei­džia­mos kny­gos. Ar­gi to dar ma­ža?

Pa­žiū­rė­ki­me į ki­tų vals­ty­bių pa­tir­tį, ar ir ten žmo­nės ne­ži­no, kam tu­rė­tų bū­ti dė­kin­gi už sa­vo vals­ty­bės lais­vę ar­ba kas už tai pa­dė­jo gal­vas. Įvai­rių Va­ka­rų ša­lių kul­tū­ros in­dus­tri­ja dir­ba tam, kad fil­mais, kny­go­mis, ki­to­mis me­no for­mo­mis par­ody­tų sa­vo žmo­nėms gra­žius pa­siau­ko­ji­mo dėl vals­ty­bės pa­vyz­džius. Ir šiuos dar­bus re­mia vals­ty­bė. Jie at­si­du­ria mo­kyk­lų prog­ra­mo­se. Lie­tu­vo­je tai - tik at­ski­rų idea­lis­tų triū­sas. Ir jų skaus­mas. Ar ka­da nors su­pras mū­sų mi­nis­te­ri­jos, jų val­di­nin­kai, kad tai tu­rė­tų bū­ti ir jų rū­pes­tis?

Į Ry­tus nuo mū­sų - Ru­si­jos vie­šo­ji erd­vė tie­siog už­pil­ta in­for­ma­ci­ja, kū­ri­niais apie he­ro­jiš­kus tiek so­vie­ti­nių ka­rių, tiek ca­ri­nės Bal­to­sios ar­mi­jos žy­gius.

Ukrai­no­je, ypač va­ka­ri­nė­je jos da­ly­je, daug dė­me­sio ski­ria­ma ir ne so­vie­tų par­ti­za­nams, o tiems, ku­rie, kaip ir Lie­tu­vo­je, vei­kė prieš Krem­liaus oku­pa­ci­ją. Net vers­las į tai įsi­trau­kė. Lvo­vo mies­to cen­tre, prie Ro­tu­šės aikš­tės, vei­kia ka­vi­nė „ Že­mi­nė“. At­vy­ku­sie­ji ga­li pa­si­ner­ti į po­ka­rio par­ti­za­nų gy­ve­ni­mo at­mos­fe­rą, ma­to jų nuo­trau­kas, spau­dą, uni­for­mą, gink­lus. Iš ten iš­ėju­sie­ji ti­krai ži­nos, kas tie par­ti­za­nai, ko­vo­ję už lais­vę.

Po fil­mo kai ku­riems pa­žįs­ta­miems vy­res­nio am­žiaus vai­kams už­si­mi­niau apie par­ti­za­nus ir iš­gir­dau žo­džius: par­ti­za­nai, miš­ki­niai žu­dė žmo­nes. Ir taš­kas. Pa­klaus­ti, iš kur jie vi­sa tai iš­trau­kė, tuoj pat at­sa­kė: iš mo­ky­to­jų kal­bų ir va­do­vė­lių. Ta­da pa­sa­ky­ki­te, kaip vai­kai ga­li bū­ti iš­auk­lė­ti pa­trio­tiz­mo, mei­lės sa­vo Tė­vy­nei dva­sia, jei­gu ne­re­tai tė­vų pa­stan­gos mo­kyk­lo­se ver­čia­mos nie­kais? Ži­no­ma, ne vi­so­se mo­kyk­lo­se. Bet su­si­da­ro įspū­dis, kad šių die­nų Lie­tu­vo­je, kaip ir so­vie­ti­niais me­tais, kaž­ko­dėl tik mo­ky­to­jai en­tu­zias­tai vai­kams pa­sa­ko­ja apie par­ti­za­nus.

Vai­kai, at­ėję pa­žiū­rė­ti šio fil­mo, ma­tyt, nu­steb­tų su­ži­no­ję, kad eg­zis­ta­vo par­ti­za­nų ko­dek­sas, pa­gal ku­rį par­ti­za­nas tu­rė­jo du kar­tus įspė­ti ko­la­bo­ruo­jan­tį su so­vie­tų val­džia as­me­nį ir tik ta­da im­tis gink­lo. Čia mi­ni­mi ir NKVD par­ei­gū­nai, ku­rie per­si­ren­gę par­ti­za­nais žu­dy­da­vo žmo­nes. Ar ga­lė­jo taip bū­ti, kad ir iš miš­ko at­ėju­sie­ji kar­tais žu­dė, plė­šė gy­ven­to­jus? At­mes­ti to ne­ga­li­ma, bet juk dėl to, kad koks nors iš mū­sų ša­lies ki­lęs as­muo da­ro nu­si­kal­ti­mus kur nors Skan­di­na­vi­jo­je, ne­ga­li­ma jo ta­pa­tin­ti su vi­sa Lie­tu­va. Di­džio­ji dau­gu­ma par­ti­za­nų bu­vo tie­siog idea­lis­tai.

Dau­ge­lio jų gy­ve­ni­mas bai­gė­si tra­giš­kai. Jie pa­dė­jo gal­vas ar­ba bu­vo kan­ki­na­mi, pa­kliu­vo į ka­lė­ji­mus už tai, kad no­rė­jo gy­ven­ti lais­vai. Bet šio­je tra­ge­di­jo­je yra vie­nas la­bai svar­bus sig­na­las šių die­nų Lie­tu­vai. Už ne­prik­lau­so­mą vals­ty­bę daž­niau­siai ko­vo­jo, kaip fil­me ir sa­ko­ma, kai­mo ber­nai ir in­te­li­gen­tai. Aiš­ku, ir ka­ri­nin­kai. O tie, ku­rie tu­rė­jo šil­tą vals­ty­bės tar­ny­bą ir mau­dė­si pi­ni­guo­se, iš­vy­ko.

Ir tarp val­di­nin­kų ne­trū­ko pa­do­rių žmo­nių, iš­auk­lė­tų mei­lės Lie­tu­vai dva­sia, bet jų gra­žius dar­bus už­go­žė pikt­nau­džia­vi­mas tar­ny­ba, sa­viš­kių pro­te­ga­vi­mas. Vi­sa tai ma­to­me ir šių die­nų Lie­tu­vo­je. Par­ti­za­nų pa­siau­ko­ja­ma ko­va bu­vo ne tik pa­sip­rie­ši­ni­mas so­vie­ti­nei sis­te­mai ir oku­pa­ci­jai, bet ir iš­šū­kis su­pu­vu­siai iš vi­daus tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos vals­ty­bei. Bū­da­mi miš­kuo­se, tie pa­pras­ti žmo­nės sva­jo­jo, kad at­kur­ta ne­prik­lau­so­ma Lie­tu­va bus daug tei­sin­ges­nė, nei bu­vo iki tol. Ta­čiau taip ne­at­si­ti­ko. Gal to­dėl par­ti­za­nų, ypač ei­li­nių, te­ma šių die­nų Lie­tu­vo­je to­kia ne­pa­to­gi. At­sig­rę­žę į ją, esa­me pri­vers­ti pri­pa­žin­ti, kad daug jų idea­lų da­bar iš­duo­ta.