Vladimiras Putinas bei jo ideologai ir istorikai bando rasti vienijančias gijas tarp carinės Romanovų valdytos Rusijos ir Lenino-Stalino sukurtos TSRS, bando pasiskelbti senosios Rusijos paveldėtojais. „Užmirštama“, jog bolševikai sušaudė paskutinį Rusijos Romanovų dinastijos carą bei jo šeimą; „užmirštama“ jog FSB yra Felikso Dzeržinskio sukurto saugumo aparato, nužudžiusio milijonus Rusijos piliečių bei sunaikinusį šalies visuomenės elitą, perėmėja. Kyla nauji paminklai bei bareljefai Stalinui, bet tuo pačiu statomi ir paminklai prieš bolševikus kovojusiems Rusijos generolams, sakykim admirolui Kolčakui. Apie jį sukurtas net filmas. (Filmas, beje, visiškai neatskleidžia Kolčako asmenybės, jo istorinės vizijos, bet nusileidžia į pigios melodramos lygį.)

Ši ideologinė sumaištis buvo aiškiai regima lapkričio 4-ą, švenčiant „Vienybės dieną“. Ši šventė buvo paskelbta 2005 m., bandant kažkuo pakeisti „Didžiosios spalio socialistinės revoliucijos“ metinių šventimą, stipriai įaugusį į daugelio, ypač senesnės kartos gyventojų kraują.
Tačiau ši šventė neprigijo, o šiais metais tapo nacionalistų eitynėmis bei dar vienu valdžios ir jos sąjungininkės Pravoslavų bažnyčios bandymu peržengti prarają, skiriančią carinę Rusiją ir dabartinę Putino valdomą valstybę – rasti vienijančią giją tarp nieko bendro neturinčių epochų.

Kai kurie tos dienos įvykiai buvo graudūs ir beviltiški.

Štai patriarchas Kirilas kartu su prezidento administracijos vadovu Sergejumi Ivanovu atidengė Romanovų dinastijos valdymui skirtą ir restauruotą obeliską. Kirilas pareiškė, jog žvelgiant į Romanovų dinastijos valdymą , „galime sakyti, jog niekas iš valdovų iki Romanovų (nepaisant jų silpnybių bei kai kurių savybių) tiek daug nenuveikė Rusijos labui – Rusija, jiems valdant, tapo didžia šalimi bei galinga valstybe.“ Toks pareiškimas būtų sukėlęs žvėrišką vis dar nepalaidoto Lenino įsiūtį, o Kirilas būtų, be abejonės, sušaudytas.

Obeliskas Romanovų dinastijai pastatytas 1914 m., švenčiant dinastijos 300 metų valdymo jubiliejų. 1918 m. metais bolševikai obeliską „atnaujino“. Vietoj carų, pagarba buvo atiduota Marksui, Engelsui, Černyševskiui bei kitiems „pažangiems mąstytojams ir ideologams.“ Dabar vėl bandoma grįžti atgal į 1914-us metus, grįžti sąžiningai neįvertinus komunistų valdymo bei jų saugumo siautėjimo. Neįvertinus nusikaltimų, padarytų visų pirmą rusų tautai. Dabartiniai valdovai labai norėtų, jog jie būtų siejami su senomis Rusijos valstybės tradicijomis, nors ir yra kilę iš struktūrų naikinusių tas tradicijas ir jų atstovus. Kaip susigaudyti paprastam žmogui – už ką uždegti žvakelę: už bolševikų nukankinto paskutinio Romanovo ar Stalino sielą? Valdžia siekia sudaryti įspūdį, jog abu vienodai geri. Esą vyksta normali istorijos tąsa.

Kai kurie rusų istorikai mano, jog daugelis šalies bėdų kyla iš to, jog Borisas Jelcinas savo laiku nepaskelbė, jog naujoji Rusija kuriama nutraukiant sąsajas su TSRS. Jie teigia, jog Jelcinas turėjo naujosios Rusijos, gimusios po TSRS subyrėjimo, istoriją pradėti ten, kur ją sustabdė bolševikai – sušaukdamas Steigiamąjį susirinkimą.

Tačiau Jelcinas, buvęs aukštas kompartijos veikėjas, objektyviai negalėjo šio žingsnio žengti. Komunistinės praeities neįvertinimas bei jos nepasmerkimas yra viena priežasčių, kodėl dabartinėje Rusijoje vyrauja istorinio įvykių vertinimo mišrainė. Iš jos gimsta nauji ideologiniai mutantai. Šalis neturi nei vienijančio istorijos supratimo, nei yra pajėgi atsakyti į klausimą, ką reiški būti rusu šalyje, kuri jau nebėra imperija.

Grėsmingiausias iš šių mutantų – rusiškas-sovietinis nacionalizmas. Vis stiprėja įsitikinimas, jog kitataučiai šalies piliečiai bei imigrantai kelia didžiausią grėsmę tautos ir valstybės egzistavimui. Beje, Rusijoje save rusais laiko beveik 80 procentų iš beveik 143 milijonų gyventojų. Iš kur ta įsivaizduojama grėsmė? Tačiau faktai mažai ką reiškia nacionalistiniams politikams.

Net didžiausios Rusijos partijos yra nacionalistinės. Žirinovskio gausiai Dūmoje atstovaujama partija viešai lieja patologinę neapykantą Šiaurės Kaukaze gyvenantiems šalies piliečiams. Nedaug skiriasi ir kai kurie „demokratai.“ Daug ką sako Vakaruose garbinamo Navalno pažadai išvalyti Maskvą nuo kitataučių, ypač kaukaziečių. Šie sūkiai skambėjo ir per „Vienybės dieną“ beveik 100 miestų vykusiose nacionalistų eitynėse. Jeigu Lietuvos marginalų šūkis „Lietuva lietuviams“ skamba graudžiai, tai šūkyje „Rusija rusams“ girdėti metalo skambesys.

Dar labiau susirūpinimą stiprina sociologinių apklausų duomenys, rodantys, jog nacionalizmas bei ksenofobija apėmė labai didelę dalį šalies gyventojų.

„Vienybės dieną“ vykusį nacionalistinį „Rusų maršą“, Maskvos Levados centro duomenimis, rėmė apie 40 proc. rusų – didžiulis skaičius, lyginant su pačių eitynių dalyvių skaičiumi.

Levados Centras pateikia ir kitus nemalonius duomenis. Tik 6,8 proc. rusų jaučia pagarbą bei užuojautą žmonėms iš Kaukazo. Daugiau nei 30 proc. rusų ir bei beveik 50 proc. maskviečių jiems jaučia antipatiją. Tik 15 proc. rusų ir 7 proc. maskviečių palaiko migrantų legalizavimą. Net 72 proc. rusų ir 80 proc. maskviečių mano, jog imigrantus reikėtų deportuoti.

Akis rėžia faktas, jog nematoma skirtumo tarp imigranto iš Tadžikijos ir Rusijos piliečio, atvykusio į Maskvą iš Šiaurės Kaukazo. Žirinovskis, kurį daugelis naiviai laiko klounu, pasiūlė Šiaurės Kaukazą – Rusijos valstybės teritoriją – aptverti spygliuota viela bei neleisti vietiniams gyventojams turėti daugiau nei vieno ar dviejų vaikų. Paralelė su Hitleriu labai aiški. Nacistinėje Vokietijoje dėl visko buvo kalti žydai, o Rusijoje kaukaziečiai.

Ideologinė migla ir nacionalizmas taip stipriai uždengė daugelio vadinamų „patriotų“ akis, jog užmirštama, kaip taip Rusijoje daugelio garbinamas Stalinas buvo kaukazietis.

Galima ramintis, jog ateityje viskas nusistovės ir ideologinis chaosas bei nacionalizmas praeis, kaip praeina vaikiškos ligos. Tačiau sociologinės apklausos rodo priešingą tendenciją. Be to atsiranda ženklų, jog Rusijos žaliavų eksportu grindžiama ekonomika silpsta. Jeigu kris gyvenimo lygis, prasidės kaltųjų paieškos.

Jau dabar aišku, kas bus kaltas dėl visų bėdų – kaukaziečiai, žydai, Baltijos valstybių nacionalistai, na ir, žinoma, klastingosios Jungtinės Amerikos Valstijos.