Kas ki­ta - pa­ke­lei­vis iš Pil­so­dos, ku­ris ir žo­džiu pa­gar­bin­da­vo Lie­tu­vą. Pa­vel­dė­jom da­lį jo kū­no ir ger­biam. Nau­jų pa­mink­lų dar ne­sta­tom, dar ne­iš­tai­sy­ta ža­la.

O anie­du bu­vo pa­si­da­li­ję ne vien že­mes su an­tra­rū­šė­mis tau­to­mis. Jie bu­vo pa­si­da­li­ję ir is­to­ri­ją, tik dar ne­iš­siaiš­ki­nę, ku­rio ver­si­ja bū­sian­ti Eu­ro­pai pri­va­lo­ma. Kai su­si­mu­šė, ir iš­va­duo­to­jas Ši­kelg­ru­be­ris pra­lai­mė­jo, la­biau įsit­vir­ti­no Džiu­gaš­vi­lio iš­va­duo­ja­mo­ji is­to­ri­ja. Su ta kul­ti­ne ver­si­ja tu­rim tru­pu­tį prob­le­mų li­gi šiol. Ją itin gar­siai skel­bia ir pi­ni­gė­liais gau­siai ga­zuo­ja Džiu­gaš­vi­lio sie­kių tę­sė­jai, pa­vel­dė­to­jai.

Psi­cho­ka­ro, in­fo­ka­ro sis­te­ma mat se­no­ji: pa­skelbk ne­tie­są 100 kar­tų, o jei­gu ki­ti ją pa­neigs tarp ki­tų ei­na­mų­jų dar­bų tik pen­kis kar­tus, tai Džiu­gaš­vi­lis lai­mi 95 : 5. Silp­nes­nių­jų sme­ge­nų ap­dan­ga­lai ir pil­ko­ji ma­sė pra­de­da tež­ti. Pil­ko­ji net iš­si­lie­ja ir plin­ta, jau pa­sie­kė Sei­mą.

Gai­la, nie­kas ne­pa­ra­šė fan­tas­ti­nio siau­bo ro­ma­no apie Nau­ją­ją Eu­ro­pą nuo La­man­šo iki Ura­lo, ne­va li­gi šiol val­do­mą ši­kelg­ru­be­ri­nin­kų, ir apie jų moks­li­nin­kų su­ra­šy­tą "tūks­tant­me­čio" Tre­čio­jo Rei­cho is­to­ri­ją. Už­tat ru­siš­kai su­ra­šy­to­ji krem­li­nė "Tre­čio­ji im­pe­ri­ja" - iš­leis­ta ir la­bai pa­mo­kan­ti. Iš­si­vers­ki­me, ten vi­sa Eu­ro­pa rau­do­na.

Džiu­gaš­vi­li­nin­kų mi­to­lo­gi­nės le­gen­dos su vi­sais ru etc. riks­mais ir stra­te­gi­niais fi­nan­sais, kad ir kaip bū­tų skau­du, ne­at­lai­ko bent kart­kar­tė­mis pra­mur­ma­mos fak­tų is­to­ri­jos. To­dėl pyk­tis au­ga. Pik­ta pik­čiur­noms ir ant Kau­ka­zo, ant Vi­du­ri­nės Azi­jos. Lat­viai su­sis­kai­čia­vo ža­lą... An­ti­bal­tiz­mas ir an­ti­juo­diz­mas nūn lie­ja­si kse­no­fo­bų veiks­mais, ne tik riks­mais, o gud­res­ni ty­liai džiau­gia­si, kaip ant Lie­tu­vos an­tai už­vers As­tra­vą. Čer­no­by­lio tris­de­šimt­me­čiui vel­nio pla­ne­lis bus jau pa­sis­tū­mė­jęs. Vil­niaus vir­šū­nė­se mė­ne­sio pa­bai­go­je reik­tų ir tai ap­tar­ti, jei­gu ofi­cia­lio­ji gu­dų val­džia at­siųs ką nors ne iš pra­si­kal­tė­lių są­ra­šo. O su gu­dų de­mo­kra­ti­ne opo­zi­ci­ja ver­tė­tų apie As­tra­vą kal­bė­tis (ko­dėl Mins­ke ne­pa­si­rink­ta Mo­gi­lio­vo?) jau va­kar. As­tra­vas - tai ir Ne­ris, gy­vy­bės ar­te­ri­ja į Lie­tu­vos šir­dį.

Dėl ru jo­ji­mo (du žo­džiai!) ir ki­tų var­žy­bų jau pra­de­dam bus­ti, su­si­vok­ti. Go­lo­va­žu­džių mums ne­įsiū­lys kaip am­ži­no­sios Ru­si­jos tau­ti­nių did­vy­rių. Ne­įsiū­lys džiu­gaš­vi­li­nių "is­to­ri­jos" ver­si­jų, kad Len­ki­ja, Suo­mi­ja, Lie­tu­va pra­dė­jo An­trą­jį pa­sau­li­nį ka­rą. Tie­sa, kai ku­riems lie­tu­viams įsiū­lė, kad Lie­tu­vos oku­pa­ci­ją skai­čiuo­tų ne nuo 1940 me­tų bir­že­lio 15-osios. (Im­ant Klai­pė­dą, reik­tų ir anks­čiau.) Bet kai siū­lo gin­čy­tis, ar ne pa­tys pra­šė­mės oku­puo­ja­mi ir lai­do­ja­mi, tai gal ne­rei­kia, drau­gai. Ypač, kai da­bar taip drau­giš­kai taš­ko­mės pie­nu.

Lie­tu­vos gal­va ne­nu­links­ta at­sip­ra­ši­nė­da­ma, tad ne­nus­teb­kim, jei bus dar dvi­gu­bai dau­žo­ma.