www.bernardinai.lt 2013-11-08
Straipsnis parengtas pagal pranešimą Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai tarptautinėje konferencijoje „Totalitarinių režimų paveldas neapykantos nusikaltimuose“.

Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai suteikia išskirtinį foną pabrėžti Lietuvos įnašą į bendrąją Europos istoriją ir jos suvienijimą. Su tokia mintimi prieš keletą savaičių pakviečiau kolegas ir Briuselio lietuvių bendruomenę į teatro laboratorijos Atviras ratas spektaklio „Lietaus žemė“ peržiūrą. Tai jaunosios kartos aktorių darbas, kalbantis apie žmones, išgyvenusius karą ir pokarį, apie tai, kaip istoriniai kataklizmai veikia žmonių gyvenimus, ir kad visi jie, iš esmės tapo aukomis.

Paprastai kalbant apie istoriją apsiribojama sausais faktais, datomis ir skaičiais. Tačiau ypač jaunoji karta į formalius minėjimus žiūri be entuziazmo, todėl svarbu atrasti pagavesnių priemonių jai perteikti. Istorija nėra kažkas, ką reikėtų padėti ant lentynos ar po muziejiniu stiklu. Istorija kalba apie gyvus žmones, emocijas, ryšius tarp žmonių ir tarp tautų, ir tai yra daug daugiau nei sausi istoriniai faktai. Buvo nepaprastai įdomu stebėti spektaklio auditorijos reakcijas. Įsitikinau, kad kai kalbama apie universalius dalykus visiems suprantama kalba, žmonės negali likti abejingi.

Kone kiekvieną mėnesį Europos Parlamente (EP) vyksta panašūs renginiai, knygų pristatymai, filmų peržiūros, konferencijos, seminarai - su kolegomis dirbame informacinį darbą, siekdami supažindinti su mažiau žinomais Rytų ir Vidurio Europos patyrimais bendros Europos istorijos kontekste. Istorinė atmintis yra įprasminama ir kitais būdais, pavyzdžiui, Europos Parlamento erdvės priskiriamos svarbiems istoriniams įvykiams ar asmenybėms. Birželio mėnesį vienam iš pagrindinių EP koridorių buvo suteiktas Baltijos kelio vardas, čia taip pat yra Lenkijos Solidarumo (Solidarność) judėjimui skirtas pasažas, Raūlio Valenbergo (Raoul Wallenberg), švedų diplomato, žydus gelbėjusio pasaulio teisuolio garbei pavadinta erdvė.

Tenka susidurti su nuomone, kad neverta domėtis praeitimi, verčiau orientuokimės į ateitį. Tačiau istorinis vieni kitų nepažinimas atveda prie tam tikro nesusikalbėjimo dabartyje. Tam susikalbėjimui stiprinti buvo suburta Europos istorijų sutaikymo grupė, siekiant atkreipti dėmesį, kad Europos šalių istorija yra neatskiriama bendros Europos istorijos dalis.

Šiandien, kai ES išgyvena sunkius laikus ekonomine prasme, daugelis koncentruojais į ES ekonominę dimensiją. Tačiau šis laikmetis yra proga priminti ir tai, kad ES ištakos nebuvo vien tik ekonominiai interesai, bet pirmiausiai taikos ir sutaikymo siekis. ES ypatinga tuo, kad skirtingi žmonės su skirtingais patyrimais sugeba šiame katile sugyventi, ji kuria sutaikymo, vertybių ir taikos erdvę. Ne tik narystė, bet ir jos siekis, suartėjimas su ES, stiprina tautų sugebėjimą sugyventi drauge.

Susitaikymas – sudėtingas, bet būtinas procesas. Svarbu, kad visos pusės pripažintų tiek istorinius faktus, tiek būtinybę atvirai apie juos kalbėtis. Šiame kontekste ypatingas vaidmuo tenka slaptiesiems archyvams, represuotųjų byloms. Kalbame ne tik apie archyvus, saugomus ES šalyse.   EP atkreipia dėmesį taip pat ir į tai, kad Balkanų šalys turėtų laisvai susipažinti su Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos specialiaisiais archyvais.

Istorinė atmintis negali būti politikos įrankiu, čia ypatingą vaidmenį vaidina mokslininkų, specialistų tyrimai ir išvados. Ta prasme svarbus Europos Pagrindinių teisių agentūros tiriamasis darbas Holokausto ir pagarbos žmogaus teisėms ugdymo srityje. Taip pat yra kitų bendraeuropinių iniciatyvų, kaip EUROCLIO programa Historiana, Europeana.eu istorinių dokumentų ir liudijimų portalas. Tam tikrą tuštumą užpildė Europos atminties ir sąžinės platformos sukūrimas ir veikla.

Lietuvos keliami susirūpinimai dėl kai kurių strateginių klausimų kurį laiką būdavo nesigilinant nurašomi „rusofobijai“, negebėjimui racionaliai vertinti ekonominių dalykų. Būdavo sakoma - juk viskas remiasi rinkos principais, jei yra paklausa, tai bus ir pasiūla. Bet turime skaudžių pavyzdžių, kaip staiga nustojęs veikti „Družba“ dujotiekis, lietuviškų pieno produktų embargo. Dabar atsiranda supratimas, kad kai kurie veiksmai ir retorika šalies, kuri šiuo metu pirmininkauja ES Tarybai, atžvilgiu negali būti ignoruojami, tai yra visos ES reikalas.

Keletas pavyzdžių iš Europinių institucijų gyvenimo – kaip jame atsispindi vieni kitų nepažinimas. Prieš kurį laiką Europos Komisijos būstinėje buvo eksponuojamas plakatas, sukurtas pagal Komisijos paskelbtą konkursą. Jame penkiakampės žvaigždės fone buvo pavaizduoti skirtingų religijų simboliai, o jų tarpe – kūjis su pjautuvu. Tai papiktino žmones, išgyvenusius Sovietų Sąjungos represijas. Po paaiškinimų ką tie simboliai reiškia, plakatas buvo pašalintas. Arba atvejis, kai Lietuvos pilietė, pasikeitusi vairavimo teises Belgijoje, išvydo, kad belgiškame dokumente jos gimimo vietoje įrašyta „USSR“. Jai paaiškinta, kad dėl grynai administracinių priežasčių. Vėlgi, kai neseniai Lietuvoje buvo apribotos Rusijoje pagamintų laidų transliacijos per PBK kanalą, po to, kai jis parodė propagandinę laidą, iškraipančią Sausio 13-osios įvykius, rusiškų laidų ginti stojo Europinės tarptautinės organizacijos ESBO atstovė žiniasklaidos laisvei D. Mijatovič, kuri pareiškė, kad bet koks istorijos interpretacijų ribojimas yra žiniasklaidos laisvės varžymas. Nenuostabu, kad Lietuvoje kilo didžiulis pasipiktinimas, juk tarp mūsų yra tūkstančiai tų įvykių liudininkų. Žmonės rašė laiškus, siuntė knygas, siekdami paaiškinti, kas tai yra Sausio 13-oji, kad tuomet buvo padaryti karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui.

Niekas, kalbėdamas apie savo istorines patirtis, nenori nuneigti jokio konkretaus režimo nusikaltimų, supriešinti vieno su kitu ar sulyginti. Tačiau tokie pavyzdžiai, kai dėl gyvuojančio nesupratimo, gal ne iš piktybiškumo, o tiesiog iš nežinojimo ir abejingumo, skaudina visus tuos, kurie patyrė šitą totalitarinį režimą.

Esame pusiaukelėje. Laukiame Europos Komisijos žingsnio dėl teisinio instrumento, kuris įvertintų totalitarinių režimų Europoje nusikaltimus, tiesa, Komisija kol kas nurodo, kad pirmiausia šalims narėms tenka apibrėžti reglamentavimą savo teisinėje bazėje. Tenka apgailestauti, kad vienintelės ES programos, kuria finansuojami visuomeniniai istorinės atminties projektai – „Europa piliečiams“ neaplenkė biudžeto karpymas. Nors pradiniame siūlyme buvo pateiktas padidintas finansavimas šiai programai, vistik veikiausiai lėšos sumenks. Taip pat manau, kad turime kalbėti apie tai, kad Europos mokyklose būtų mokoma bendrosios Europos istorijos, kad būsimi Europos piliečiai ugdytųsi bendrą supratimą. Kiekvienas turime padaryti savo namų darbus, tačiau bendrasis išmanymas neįmanomas, jei neskatinsim žinojimo. Todėl svarbu toliau tęsti ligšiolinį istorinės atminties sklaidos Europoje darbą. Tegu istorija mus ne skiria, o vienija.