Pa­verg­to­sios tau­tos nie­kad ne­li­ko vi­sai pa­verg­tos, kol jo­se bu­vo lais­vų žmo­nių.

Ar gi­liai ti­kin­tys, ar ne­sis­kel­bian­tys, vi­si jie - ne­ko­mu­nis­tai ir ne ma­te­ri­jos ver­gai - dar bu­vo iš krikš­čio­ny­bės ci­vi­li­za­ci­jos, tos pa­čios 2000 me­tų ci­vi­li­za­ci­jos vai­kai.

Jie ti­kė­jo gy­vy­bės žo­džiu, lyg bū­tų ka­da nors ga­vę mal­dos in­jek­ci­ją: "Tik tark žo­dį, ir ma­no sie­la pa­sveiks." (Žo­dis di­džią­ja ar ma­žą­ja rai­de? - pra­smės skir­tu­mo čia ga­lė­jo ir ne­bū­ti, lė­mė tie­sos tu­ri­nys, kad žo­dis tap­tų kū­nu.)

Ir dar te­be­tu­rė­ta ti­kė­ji­mo Dva­sia, ku­ri kar­tais kal­ba per pra­na­šus.

To­dėl žo­dį "po­li­ti­niai di­si­den­tai" no­rė­čiau pa­keis­ti ki­tu: lais­vie­ji žmo­nės. Jie bu­vo lais­vi ir ka­lė­ji­muo­se, ir dar ne­įka­lin­ti šal­to­se ka­me­ro­se, tik slo­gio­je erd­vė­je už ge­le­ži­nės už­dan­gos. Juo­kau­da­mi ar­dė tą už­dan­gą.

Vie­nas jų ano me­to Če­kos­lo­va­ki­jo­je bu­vo Vac­la­vas Ha­ve­las. Per­se­kio­ja­mas ir ka­li­na­mas už sa­vo žo­dį, jis nie­kad ne­bu­vo dva­sios ka­li­nys. Lais­vie­ji pa­ukš­čiai gie­da net už­da­ry­ti nar­vuo­se ir drą­siai iš­kli­bi­na gro­tas.

Ha­ve­las ta­po vė­lia­va ir du­kart pre­zi­den­tu. Lais­vei virs­tant ma­te­ria­liz­mo ir kar­je­riz­mo liū­nu, jis ga­lė­jo pa­jus­ti ir lūž­tan­čios tau­tos dra­mą, kai iš­lais­vin­tie­ji nu­sig­rę­žia nuo idea­lų, šai­po­si iš sa­vęs ir ap­mė­to vė­lia­vą bui­ti­nė­mis at­lie­ko­mis.

Bet at­si­ti­ko taip, kad Ha­ve­las, ta­ria­mai iš­ėjęs ki­tur, li­ko kaip ženk­las ir žo­dis. Jis pa­ženk­li­no tą že­mę, kad ir žmo­gus jo­je, ir gy­ve­ni­mas ga­li bū­ti ki­to­kie. Jis pats ta­po žo­džiu, ku­ris ga­li bū­ti iš­girs­tas, ir ta­da Če­ki­ja pa­sveiks.

Kal­ba pa­sa­ky­ta lap­kri­čio 6 die­ną Eu­ro­pos Par­la­men­te per kon­fe­ren­ci­ją, skir­tą V.Ha­ve­lui pa­mi­nė­ti.