SGD plaukiojantis terminalas yra iš dviejų dalių: tai laivas ir jame sumontuota įranga. Pasaulyje yra trys firmos, kurios jais užsiima. Dvi iš jų – norvegų, viena – amerikiečių. Visos trys dalyvavo Klaipėdos projekto konkurse, ir nugalėjo „Hoegh“ iš Norvegijos. Nė viena laivų statykla paskelbtame konkurse nedalyvavo, nes jos dirba tik pagal užsakymus. Viena iš jų Korėjoje dabar baiginėja Klaipėdai skirtą „Independence“ („Nepriklausomybė“; žr. nuotrauką). Du dešimtmečius dujų monopolistu Lietuvoje monopolistu buvęs „Gazprom“ nepajėgus stabdyti nei norvegų, nei korėjiečių. Todėl kerta per lietuvius, ir su jų pačių pagalba.

Iš Lietuvos pusės projektu užsiima AB „Klaipėdos nafta“. Kadangi darbas prasidėjo prie anos valdžios, senu lietuvišku papratimu naujieji užgulė įmonę, apimti baisaus įtarumo. Visi iš verslo žino, kad norint įmonę sužlugdyti, nereikia rasti jos klaidų: užtenka užversti ją patikrinimų lavina, ir neliks jai laiko dirbti, nes visas jėgas suės pasiaiškinimų ruošimas. Nuo rinkimų nepraėjo nė metai, o „Klaipėdos nafta“ tikrinta ne mažiau kaip keturis kartus. Ir švaru. Birželį Seimas patvirtino laikinąją komisiją situacijai energetikos sektoriuje išsiaiškinti. Viena iš komisijos temų – SGD terminalas. Paraleliai savo tyrimą apie SGD pradėjo seimūnas, labiausiai mėgstantis seksualinių mažumų (LGBT) temą.

Išsakomi priekaištai ir įtarimai rodo, jog klausiantys visai nepasidomėję sritimi, dėl kurios susirūpino. Kitaip sakant, mojuoja vėzdais vietoj to, kad pasiskaitytų. Kai kuriems žmonėms paprasčiau aiškintis kumščiais, o ne galva, tačiau taip besielgiantys politikai turėtų prisiminti, kad jų darbo kokybę lemia žinios, o ne klyksmai.

Tokio sudėtingo įrenginio kaip plaukiojantis SGD terminalas statyba trunka ne vienerius metus. „Hoegh“ įžvalgiai numatė, kad SGD poreikis pasaulyje augs, ir dar prieš keletą metų užsakė Korėjoje iš karto keturis FSRU (Floating Storage and Regasification Unit – plaukiantis saugojimo ir išdujinimo įrenginys). Tai buvo didelė rizika, nes reikėjo investuoti virš 1 mlrd. JAV dolerių, tačiau toks didelis užsakymas labai sumažino kiekvieno FSRU kainą. Rizika berods pasiteisino: jau užsakyti nuomai trys iš keturių terminalai: 20-čiai metų Indonezijoje, 10-čiai metų Čilėje ir 10-čiai metų Lietuvoje. Tik lietuviškas sandoris numato galimybę po to laivą išpirkti, o kiti du tik užtikrina galimybę nuomą pratęsti. Norint laivą valdyti, reikalinga nuolatinė maždaug 30 žmonių įgula. „Hoegh“ jau tariasi su Klaipėdos universitetu, kad per nuomos laiką padės paruošti laivui reikalingų specialistų.

Pasaulyje plaukiojančių SGD terminalų niekas neperka, visi yra nuomojami, nes savininkui paliekama rūpintis jo priežiūra, veikimu, įgula. Niekas į tą specifinį daržą nesiveržia.
Iš komisijos pirmininko socdemo Artūro Skardžiaus girdisi, esą laivą reikėję pirkti, ne nuomoti – būtų pigiau. Toks siūlymas gali būti palygintas nebent su pasiūlymu „Žemaitijos pienui“ užsiveisti karvių bandą, kad gamintų sūrius iš savo pieno, nes bus pigesnis, nei supirktas, o „Rokiškio pienui“ – įsteigti savo vilkikų parką, kad nereiktų permokėti vežėjams. Neracionalu ir nenaudinga. Tas pats su nusipirktu terminalu.

Italijoje „Livorno“ konsorciumas pabandė pats užsisakyti FSRU, ir šis tiek išbrango, kad italų pavyzdys dabar rodomas kaip blogas verslo planas. Mat reikia ne tik laivo: kainuoja jo projektavimas, iš įvairių tiekėjų komplektuojama speciali įranga, valdymas. Vienkartinis užsakovas už viską moka brangiau.

Be to, perkant reikia pinigų. Labai daug pinigų. Reiktų užsakyti projektą, surinkti po pasaulį už aukso kainą įrangos detales, gauti kreditavimą. 290 m ilgio „Independence“ pastatymas kainuoja 250 mln. eurų. Dar 60 mln. yra operavimo kaštai, dar 25 mln. už draudimą. O projekto finansavimo kaina yra dar 100 mln. eurų. Viso bus 435 mln. eurų.

Petras Gražulis moka rėkauti, bet nemoka skaičiuoti, todėl įžvelgia klastą, kad už 320 mln. JAV dolerių laivą per 10 metų sumokėsime 430 mln. eurų. Ar nepagalvoja, ar nenori pagalvoti, kad į nuomos kainą įeina ir laivo priežiūra, ir įgulos išlaikymas. Vien finansavimo kaštai sudaro penktadalį sąnaudų. Šitoms vaivorykštinio seimūno fantazijoms antrina ir Seimo laikinosios komisijos pirmininkas A. Skardžius. 

Mūsų laivas yra sustiprinto korpuso, tinkamas šiauriniam klimatui ir išvystantis iki 18 mazgų/val. greitį. Todėl jis gali dirbti visose platumose, perveždamas pagal užsakymą SGD arba nuplaukdamas ar į Kuveitą, ar į Norvegiją pasiimti nupirktų dujų, kurios tokiu atveju yra 10 proc. pigesnės. Beje, šiemet Kuveitas išsinuomavo tokios pat talpos FSRU laivą iš „Golar LNG“ (kuri užėmė antrą vietą Klaipėdos konkurse) irgi 10-čiai metų po 4,7 mln. JAV dolerių/mėn. (Lietuva mokės 4,6 mln. JAV dolerių/mėn.), ir tas laivas 9 mėnesius į metus dirbs Kuveite nuomininkui, o 3 mėnesius plaukios pagal užsakymus. Po to Kuveitas turės galimybę nuomą pratęsti (o Lietuva – išsipirkti).

Šie laivai yra labai lankstūs: Bostone FSRU buvo išnuomotas planuojant importuoti dujas, tačiau įvykus skalūnų revoliucijai JAV tampa eksportuotoja, ir tas pats laivas galės jau ne priimti dujas, o jas paversti skystomis ir krauti į tanklaivius eksportui ar pats jas pervežti. Latviams, estams ar kitiems kaimynams užtektų pasistatyti priėmimo įrangą, kad „Independence“ iš bet kur atplukdytų jiems dujų.

Pirmąjį FSRU „Golar Spirit“ prieš keletą metų sukūrė norvegų „Golar LNG“ iš buvusio SGD tanklaivio, ir jį 2008 išsinuomavo Brazilijos energetikos milžinas „Petrobras“ 10-čiai metų. Tas laivas yra su Maršalų salų vėliava. „Golar LNG“ registruota kitame mokesčių rojuje Bahamuose.
Ten pat registruota „Hoegh LNG“, o mūsų laivas bus su Singapūro vėliava. Tačiau „Hoegh“ yra nuo 1927 m. veikianti garsios ir gerbiamos norvegų šeimos laivininkystės kompanija, pasižymėjusi per Antrą pasaulinį karą kovoje prieš nacius. Norvegai raižo jūras jau virš 1000 metų ir išlieka su didžiuliu laivynu iki šiol, mokėdami prisitaikyti prie sąlygų. Dabar visa laivininkystė registruojasi mokesčių rojuose, ir tik laikydamasis šitos taisyklės, gali išlikti konkurencingas rinkoje.

Vis dėlto mums jokių garantijų neteiktų net faktas, jei „Hoegh LNG“ stambus akcininkas būtų pati Norvegijos vyriausybė, vienintelė saugumo garantija yra sutartis. Niekas neatkreipė dėmesio, kad toji sutartis pasirašyta angliškai, o lietuviško įteisinto varianto nėra. Galbūt tai ir nėra būtina, nes joje daugiausiai rizikuoja „Hoegh LNG“, kuri savo laivą su įgula atplukdys į Klaipėdą ir lauks nuomos mokesčio pagal sutartį.

Lietuviška pusė teturi gerai pasirengti priėmimui. „Klaipėdos nafta“ jau pasirašiusi sutartį su gamtinių dujų perdavimo sistemos Lietuvoje operatoriumi „Amber Grid“, kad šie bus pasiruošę ateinančių pabaigoje priimti dujas iš FSRU. Iš pradžių kiekis bus 2 mlrd. m3, o nuo 2016, pastačius dujotiekio atkarpą Kuršėnai-Klaipėda ir užžiedinus tinklą, bus galima priimti visą Lietuvai reikalingą kiekį. Paskaičiavus verslo planus matosi, kad iš šio projekto norvegai planuoja sau 5-9 proc. pelną, o Lietuva gaus laisvas rankas pigesnių dujų pirkimui. Velkommen til Litauen, Independence.