Molotovo ir Ribbentropo susitikimas Maskvoje rugsėjo 28 d. Šaltinis: ww2db.com

1939 metų rugpjūčio 23 dieną Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribbentropas ir Sovietų Sąjungos atstovas Viačeslavas Molotovas vykdydami savo vadų, Hitlerio ir Stalino, nurodymus, pasirašė sutartį, o kartu su ja ir slaptuosius protokolus, kurie nulėmė dešimčių milijonų žmonių likimą.

Ankstyvą 1939 metų rugsėjo 1 dienos rytą, 4 val. 45 minutės, Vokietijos karo laivas Schleswig-Holstein, atvykęs su draugišku vizitu, atidengė ugnį į lenkų įgulą Westerplattės forte tuometiniame Dancige (lenk. Gdanske). Po valandos 62 vermachto divizijos, remiamos 2000 lėktuvų ir 2600 šarvuočių bei tankų, peržengė Lenkijos ir Vokietijos sausumos sieną ir ėmė veržtis į šalies gilumą. Prasidėjo karas, kuriam buvo lemta tapti Antruoju pasauliniu karu.

Hitleris buvo įsitikinęs, kad pergalė prieš Lenkiją bus žaibiška. Visų pirma dėl to, jog priešininkas akivaizdžiai neprilygo Vokietijai nei strateginiu, nei techniniu, nei politiniu atžvilgiu, antra – dėl iš pirmo žvilgsnio gana rizikingo nacių vado spėjimo (jau pirmosios karo dienos parodė, kad spėta teisingai), jog Britanija ir Prancūzija, vadovaujamos neryžtingų Nevillio Chamberlaino ir Edouard‘o Daladier nesuteiks Lenkijai deramos pagalbos. 

Schleswigas-Holsteinas apšaudo Westerplattę.

Nepaisant skambių deklaracijų, Vakarų valstybės (ypač Prancūzija) karui nebuvo pasiruošusios – nei karine prasme, nei morališkai. Nei savo teritorijoje, nei juo labiau ginant kitą šalį. Prancūziją dengė, kaip tuomet buvo manoma, „neįveikiama“ Maginot linija, o Britaniją nuo kontinento skyrė Lamanšo sąsiauris, kuriame karaliavo Britanijos laivynas.

Tuo tarpu Vokietijos armijos Lenkijoje puolė neįtikėtinai sparčiai. Rugsėjo šeštą dieną jos padalino Lenkiją į dvi dalis, dar po dviejų dienų atkakliai besipriešinančią Lenkijos kariuomenę apsupo ir suskaldė. Rugsėjo 8 dieną vermachtas pasirodė Varšuvos priemiesčiuose. Visas sąjungininkų kariuomenės judėjimas (vargu ar būtų buvę galima pavadinti tai karo veiksmais) Vakarų fronte baigėsi rugsėjo 13 dieną, tuo tarpu Varšuvą vokiečiai visiškai apsupo rugsėjo 15-ąją.

Rugsėjo 17 dieną įvyko kai kas netikėto. Bent jau taip galėjo atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Tądien, nepaskelbusi karo, rytinę Lenkijos sieną peržengė Raudonoji armija, tuo galutinai užbaigdama Lenkijos pasipriešinimo ir (kaip netruko paaiškėti) nepriklausomybės perspektyvas.

V. Molotovas pasirašo nepuolimo sutartį. Už jo J. Ribbentropas ir J. Stalinas. Šaltinis: www.archives.gov

„Šiandieną 4 valandą gavau iš Vilniaus pranešimą, jog Sovietų Rusijos kariuomenė nepaskelbusi karo peržengė visą Rytinę Lenkijos sieną. Ką tai galėtų reikšti? Bendradarbiavimas su Vokietija ar savo sienų apsauga? Pastarieji politikos žingsniai rodo, kad Rusija ketina atimti iš Lenkijos jų vadinamąją Vakarų Baltarusiją ir Vakarų Ukrainą... Tai bus naujas, ketvirtasis Lenkijos padalinimas (…)“, – savo dienoraštyje rašė pirmasis (ir paskutinis) prieškarinės Lenkijos karinis atašė pulk. Leonas Mitkiewicius.

Kaip netrukus paaiškėjo, ne vien Lenkijos. 1939 metų rugpjūčio 23 dieną – savaitė iki karo pradžios – Maskvoje buvo pasirašyta Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartis ir papildomas slaptasis protokolas, pagal kurį Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasidalino įtakos sferas Vidurio Rytų Europoje: Latvija, Estija ir Suomija „atiteko“ SSRS, o Lietuva buvo „priskirta“ Vokietijos įtakos zonai.

Norint tai suprasti, kaip galėjo įvykti tokia, regis, nesutaikomų priešų – nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos – draugystė, reikėtų sugrįžti bent į balandžio 28 dieną, kai Hitleris vienašališkai nutraukė Lenkijos ir Vokietijos nepuolimo sutartį ir pradėjo nervų karą su Vakarų valstybėmis. Pastarosios įvairiais skambiais pranešimais siekė parodyti, jog tolesnės nuolaidos Vokietijai neįmanomos.

Tuo pat metu jos ėmė ieškoti galimybių įkurti bendrą „Taikos frontą“ su Sovietų Sąjunga (derybos su pastarąja dėl politinės ir karinės sąjungos nesėkmingai vyko ne vienus metus, ypač intensyviai 1939-ųjų vasarą) ir sudarę sandėrį su Stalinu, toliau kontroliuoti padėtį. Tačiau Stalinas turėjo savo planų, veikiausiai jie gimė ad hoc, žaibiškai kintant situacijai.

Slaptasis Molotovo-Ribentropo pakto protokolas rusų k.

Kaip pažymėjo Londono universiteto profesorius Normanas Daviesas, Stalinas, kaip ir Hitleris, greitai įsitikino, kad Vakarų sąjungininkų politika nieko verta, iš esmės – blefas. Jie neturėjo jokių galimybių rimtai padėti Lenkijai. Ir ribotas padėti patiems sau.

Anot N. Davieso, liepos mėn. „Prisidengdamas Vokietijos ir Sovietų Sąjungos derybomis, Ribbentropas leido suprasti, jog „nėra problemos“, kurios nebūtų galima draugiškai išspręsti. Molotovas atsiliepė kitą rytą. Visiškai slaptai buvo parengtos sutarties sąlygos (...). Vos tik Ribbentropas grįžo į Berlyną, Hitleris davė įsakymą vermachtui žygiuoti.“

Greta, kaip jau minėta, nepuolimo sutarties abiejų šalių įgaliotiniai apsvarstė abipusių interesų sferų pasidalijimo Vidurio Rytų Europoje klausimą ir diplomatiškai nutarė, jog „srityse, įeinančiose į Pabaltijo valstybių sudėtį (Suomijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje), įvyktų teritorinis ir politinis persitvarkymas, šiaurinė Lietuvos siena taps Vokietijos ir SSRS interesų sferų siena. Taip pat abi šalys pripažįsta Lietuvos interesus Vilniaus kraštui“.

Antruoju punktu nutarta, jog „jei teritorinis ir politinis pertvarkymas įvyktų Lenkijos valstybei priklausančiose srityse, Vokietijos ir SSRS interesų sferų siena eis maždaug Narevo, Vyslos ir Sano upėmis“.

Tame pačiame punkte keliamas Lenkijos valstybės klausimas, kurį Vokietija ir Sovietų Sąjunga sutarė spręsti „draugiško sutarimo būdu“: „Klausimas, ar abiejų šalių interesams pageidautinas nepriklausomos Lenkijos valstybės išlikimas ir kokios bus šios valstybės sienos, gali būti galutinai išspręstas tik toliau rutuliojantis politiniams įvykiams.“

Vienas vedą kitą pasivaikščioti. (Evening Stardard, 1939 rugsėjis).

Kitas lietė Rumunijos rytinę dalį – Besarabiją, į kurią Vokietija pareiškė neturinti jokių pretenzijų.

Nepraėjus nė mėnesiui, pagal 1939 m. rugsėjo 28 d. sutarties „Dėl draugystės ir sienų“ slaptąjį protokolą, Lietuva buvo perduota Sovietų Sąjungos įtakos sferai. Už tai Vokietijai buvo atiduotos tam tikros Liublino ir Varšuvos vaivadijų dalys.

Ir toliau faktai gerai žinomi. 1939 m. spalio 10 d. sovietų politinio šantažo ir grasinimo panaudoti karinę jėgą sąlygomis Maskvoje buvo pasirašyta „Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos – Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis“, kuri Sovietų Sąjungai davė teisę įkurdinti Lietuvoje savo karines įgulas – 20 tūkst. karių kontingentą. Po šios sutarties Lietuvos Respublika, kaip ir jos šiaurinės kaimynės, de facto prarado neutralios valstybės statusą ir savarankiškumą užsienio politikoje.

„Maskva atiduoda Lietuvai gabalėlį Lenkijos teritorijos su Vilniumi, o reikalauja geležinkelio linijos į Liepoją per Vilnių, priimti 30 tūkst. sovietų karinę įgulą ir keturis kart didesnės prekybos apimties. Viską susumavus, tai visiškas Rusijos protektoratas (…) Lenkijai pralaimėjus, Baltijos valstybės atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje“, – savo dienoraštyje įžvalgiai rašė L. Mitkiewiczius, kaip retas kuris Lietuvos politikas ar visuomenės veikėjas, tuo metu įžvelgęs pavojų Lietuvos egzistencijai žlugus Lenkijai.

Po metų, 1940 m. birželio 14 dieną, pasinaudojus itin sudėtinga politine padėtimi – tomis dienomis nugalėję Prancūziją, vokiečių kariniai daliniai įžengė į Paryžių – Sovietų Sąjunga pateikė Lietuvai ultimatumą, o kitą dieną jos armija įžygiavo į Lietuvos teritoriją.

Parengė Zigmas Vitkus