„Nei palaužtos nendrės jis nelauš, nei blėstančio dagčio negesins. Jis neš tikrą teisingumą.” (Iz 42,3). Lietuvoje kasmet tūkstantis žmonių patys pasirenka mirtį vietoj gyvenimo. Tikėtina, kad ir šiandien 2-3 žmonės pakels ranką prieš save, nebenorėdami ir nebegalėdami gyventi šioje žemėje, po savęs palikdami statistinį įrašą šalies gyventojų registre bei kaltės jausmą keliems, keliolikai ar kelioms dešimtims artimiausių žmonių.

Žmonių reakcija į tokius įvykius be galo įvairi – nuo tai padariusių žmonių heroizavimo iki visiško smerkimo. Bet kraštutinumai būdingesni tuomet, kai tai žmonės stebi iš toli. Ir staiga viskas pakinta, kai nelaimė nutinka savuose namuose, savoje šimoje.

Tuomet nutolę, neutralūs vertinimai jau neįmanomi. Tuomet atsiranda visiškai kitokie klausimai, betarpiškai susiję su mūsų ir iškeliavusio santykiu, buvusia galimybe padėti, ženklais, gal būt leidusiais suprasti nelaimingo žmogaus ketinimus, tačiau laiku neįvertintais.

Į situaciją, kai nieko negali ar jau nebenori padaryti, veda įvairūs keliai, ir užklupusi tamsybė būna tokia sunki, kad, regis, niekas negali padėti. Ji neaplenkia nei turtingų, nei vargšų; nei tikinčiųjų, nei ateistų.

Dažniausiai apie problemą susimąstoma ir prabylama po tragedijos. Bet nelaimė neateina staiga. Iki jos greičiau ar lėčiau žengiama, kol skausmas, neviltis, vienatvė pasidaro nebepakeliami. Vadinasi, kai šiandien (ryt, poryt) savo gyvybę nutrauks keletas žmonių – apie tokį žingsnį aiškiai ar dar nelabai, svarsto šimtai.

Į situaciją, kai nieko negali ar jau nebenori padaryti, veda įvairūs keliai, ir užklupusi tamsybė būna tokia sunki, kad, regis, niekas negali padėti. Ji neaplenkia nei turtingų, nei vargšų; nei tikinčiųjų, nei ateistų. Ir tiek neišbrendamos skolos, tiek priklausomybės, tiek netvarkingi ar nelaimingi asmeniniai santykiai, tiek kaltės užgulta sąžinė ir begalė kitų dalykų gali atvesti į tamsą.

Mes linkę daugiau kalbėti apie jau palūžusius. Tačiau šiame pasaulyje – tūkstančiai žmonių, kurie tamsybėje atrado tikrąją Šviesą. Jie buvo neįveikiamame suspaudime, bet pažino išpranašautą Dievo Tarną – Mesiją, atėjusį „gelbėti, kas buvo prarasata“. Viešpats Jėzus Kristus pakeitė daugelio žmonių gyvenimus. Pasitikėjusiems Juo suteikė jėgų pakilti ir atrasti gyvenimo džiaugsmą.

Pasauliui, siekiančiam įsivaizduojamo visuotinio gėrio, pavienis žmogus nėra toks jau labai svarbus. Dvasiškai nusilpęs – juo labaiu.

Nors medicina, psichoterapija, socialinės paslaugos yra neabejotinai toli pažengusios ir dažni tinkamai bei kvalifikuotai gali suteikti pagalbą, egzistuoja svarbiausa gyvenimo dalis, kurioje vietos yra tik dviem – pačiam žmogui ir Dievui. Toji dalis – žmogaus siela su visu savo gilumu, visu grožu ir bjaurastimi – taip pat.

Kristui atsiverianti siela žengia lemtingą žingsnį, nes priima Jo dovanojamą malonę. „Įlinkusios nendrės jis nelauš, nei blėstančio dagčio negesins.“ Taigi žmogus ramia širdimi gali patikėti Jam visą save, visą gyvenimą, visą savo tamsybę ir žinoti, kad jis nebus paniekintas, atmestas ar pražudytas. Bet Viešpats kantriai bus su Juo, kad gęstanti sielos, gyvenimo dagtis vėl teiktų ne tik dūmus bet ir liepsną – šilumą bei šviesą, o lūžtantis žmogus – vėl atsitiestų.

Ir tai skirta kiekvienam. Todėl prisiminkime savo Viešpatį, Ganytoją, Vyriausiąjį Kunigą bei Karalių, su meile vedantį ir globojantį žmones net pačiame didžiausiame varge.