D. Kreivys. LSDP vėl pa(r)siduoda „Gazpromui“?

Dainius Kreivys Š. Mažeikos nuotr.

www.delfi.lt Dainius Kreivys, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys, 2013-08-06

Per viešąją erdvę nuvilnijo žinia – tariamų nuolaidų apžavėta Lietuvos Vyriausybė svarsto galimybę kapituliuoti prieš Rusijos gamtinių dujų koncerną „Gazprom“.

5 mlrd. litų vertės ieškinio „Gazprom“ Stokholmo arbitraže atsisakymas vardan 20 proc. „nuolaidos“, pasirašant ilgalaikę dujo tiekimo sutartį būtų išties žalingas derybų rezultatas. Dvigubai didesnę, net iki 40 proc. siekiančią nuolaidą ateinantiems 5 metams Vyriausybė išsiderėtų nesuskysdama „Gazprom“ akivaizdoje – tikėtina, jog dėl 2015 m. pradėsiančio veikti gamtinių dujų terminalo dujos ir taip atpigtų vidutiniškai 20 proc. Dar apie 20 proc. (apie 5 mlrd. litų) susidarytų laimėjus arbitražinį ginčą Stokholme.

Kad Lietuva yra pajėgi iš Rusijos dujininkų išsireikalauti permokas už gamtines dujas, patvirtina ir sėkmingi kitų šalių pavyzdžiai teisiniuose ginčuose su „Gazprom“. Visai neseniai Vokietijos bendrovė RWE dėl nesąžiningos rusų dujų koncerno kainų politikos pergalę pasiekė Vienos arbitraže, kur iš „Gazprom“ prisiteisė daugiau nei 5 mlrd. litų kompensaciją. Galų gale net ir „Gazprom“ siekis kuo greičiau susitarti su Vyriausybe bei daryti tam tikras nuolaidas rodo, jog Rusijos dujininkai netiesiogiai pripažįsta taiką neteisingą kainodarą Lietuvos vartotojų atžvilgiu.

Apie ką tyli socialdemokratų Vyriausybė?

Klausant kalbų apie dujų tiekimo sutarties pratęsimą su „Gazprom“, kažkodėl negirdėti balsų, agituojančių už „Gazprom“ peršamos „imk arba mokėk“ (angl. take-or-pay) sąlygos atsisakymą. Ši sąlygą, įtvirtinanti prievolę rusiškų dujų vartotojams sumokėti už iš anksto suderėtą metinį dujų kiekį (net jei tiek dujų ir nebuvo suvartota), yra vienas didžiausių galvos skausmų ne tik Lietuvai, bet ir kitoms „Gazprom“ dujas vartojančioms valstybėms.

Dėl „imk arba mokėk“ sąlygos besiteisusi tos pačios RWE dukterinė bendrovė Čekijoje 2012 m. Vienos arbitraže pasiekė pergalę. Užsienio valstybių pavyzdžiu nesutinkant su „imk arba mokėk“ sąlyga būtina sekti ir mūsų šaliai.

Kaip išspręsti „imk arba mokėk“ problemą Lietuvoje? Galiojantis Gamtinių dujų įstatymas numato, kad iš „Gazprom“ nuo 2015 metų turėtų būti perkama 25 procentų visų Lietuvoje suvartojamų dujų. Todėl priimtina pasirašyti penkerių metų trukmės sutartį su Rusijos tiekėjais, tačiau iš anksto numatant nupirkti tik apie 0,5 mlrd. m³ dujų.

„Gazprom“ dujų kaina turėtų būti atsieta nuo didelius kainos šuolius patiriančios naftos (mazuto) kainos. Kadangi gamtinės dujos yra biokurą pakeičiantis kuras, naujoje sutartyje gamtinių dujų kaina turėtų būti susieta su biokuro kaina Lietuvoje.

Šiam iš „Gazprom“ perkamų dujų kiekiui galėtų būti taikoma „imk arba mokėk“ sąlyga. Dar 50 proc. Lietuvoje suvartojamų dujų iš „Gazprom“ galėtų būti perkama tik tuo atveju, jei jis pasiūlytų mažesnę kainą nei kiti rinkos dalyviai. Šiam kiekiui „imk arba mokėk“ sąlyga nebūtų taikoma. Ne mažiau svarbu reikalauti skaidrios ir politizuotai kainodarai atsparios gamtinių dujų apskaičiavimo formulės – ši formulė privalo būti sudaryta iš išimtinai laisvos rinkos dėsniais pagrįstų dedamųjų.

Kairiųjų rankomis žlugdomas SGD terminalo projektas

2015 m. pradėsiantis veikti Suskystintų gamtinių dujų terminalas Lietuvoje sukurs gamtinių dujų rinka ir panaikins „Gazprom“ monopolija. Lietuvai gamtines dujas pradėjus pirkti iš kitų tiekėjų, net ir be atskirų derybų, „Gazprom“ – jei tik norėtų likti Lietuvos rinkoje – privalėtų mažinti dujų kainą iki rinkoje vyraujančių kainų.

Belieka apgailestauti ir stebėtis, kad Lietuvos gyventojams dujų ir šildymo kainas mažinančios dujų rinkos sukūrimas socialdemokratams nėra siektinas tikslas. Tokią išvadą galima padaryti iš to, kaip entuziastingai Vyriausybė svarsto pasiūlymą tariamą nuolaidą dujoms išmainyti į 5 mlrd. litų permokų „Gazprom“.

Jeigu Vyriausybė išties parodytų neturinti stuburo ir sutiktų atsiimti ieškinį iš Stokholmo arbitražo, ilgalaikėje sutartyje fiksuota 20 proc. nuolaida dempinguotų per terminalą tiekiamas dujas ir taip sužlugdytų SGD terminalo projektą. Akivaizdu, jog laimėtojas šioje situacijoje būtų tik „Gazprom“, kuris ne tik ilgiems metams išsaugotų savo monopoliją Lietuvoje, bet ir finansiškai nieko neprarastų. Tikraisiais pralaimėtojais vėl liktų Lietuvos žmonės.

LSDP „Gazprom“ malonina jau ne pirmą kartą

Atrodo, nuolaidžiavimas „Gazprom“ yra tapęs normalia ir nuolatine socialdemokratų Vyriausybės politikos dalimi. 2002-2004 m. Algirdo Brazausko Vyriausybės įvykdytas „Lietuvos dujų“ ir dujotiekių perdavimas „Gazprom“ taip pat vyko mažiausiai rūpinantis Lietuvos žmonių interesais. Šį sandorį su „Gazprom“ galima vertinti kaip didžiausius nuostolius nepriklausomos Lietuvos istorijoje mūsų šalies gyventojams atnešusį veiksmą.

Už juokingai mažą sumą – 216 mln. litų 2004 m. pardavusi 70 proc. „Lietuvos dujų“ akcijų, socialdemokratų Vyriausybė visuomenei aiškino ilgam laikui užtikrinusi pigių rusiškų dujų tiekimą. Tuometinis premjeras Algirdas Brazauskas piktinosi visais, drįsusiais prognozuoti rusiškų gamtinių dujų kainų didėjimą. Mažas kainas turėjo užtikrinti tarp „Lietuvos dujų“ ir „Gazprom“ sutarta dujų kainos nustatymo formulė. Sutartyje su „Gazprom“ „netyčia“ atsiradęs punktas rusų dujininkams leido šią formulę keisti savavališkai.

Slapta su savo kontroliuojamomis „Lietuvos dujomis“ „susiderėjęs“ „Gazprom“ netruko surasti įvairių pretekstų ir nepaklusnią Lietuvą nubausti dar neregėtomis gamtinių dujų kainomis. Ties kriminaline riba neabejotinai balansuojančios „Lietuvos dujų“ privatizacijos padariniai – didžiausią kainą Europoje už dujas mokantys Lietuvos vartotojai ir nekontroliuojamą monopoliją susikūręs „Gazprom“. Nuo 2004 m. vien per „Lietuvos dujas“ „Gazprom“ kišenę Lietuvos gyventojai papildė daugiau nei 11 mlrd. litų. Pačių „Gazprom“ kontroliuojamų „Lietuvos dujų“ pelnas iki mokesčių nuo privatizavimo pradžios jau perkopė 1 mlrd. litų ribą.

Lietuva privalo derėtis iš stipresniojo pozicijos

Užuot eilinį kartą pasidavusi „Gazprom“ spaudimui, socialdemokratų Vyriausybė privalo išnaudoti visus jai pasiekiamus svertus ir taip sumažinti Lietuvai tiekiamų gamtinių dujų kainą. Jau 2015 m. dėl SGD terminalo realiai pradėsianti veikti dujų rinka, pagal ES III paketo reikalavimus įgyvendinamas nuosavybės dujų sektoriuje atskyrimas, sėkmingas bylinėjimasis Stokholmo arbitraže ir Europos Komisijos vykdomas antimonopolinis tyrimas „Gazprom“ atžvilgiu – tai argumentai, prieš kuriuos Kremliaus dujininkai yra bejėgiai. O gal tik būtų bejėgiai, jei ne viena Lietuvos derybininkų problema – patys Lietuvos derybininkai.