Svarbu
Registracija
Mūsų balsas Europoje
Kaip kalbėsime Europoje?“ – tokiu pavadinimu kolegos Antano Manstavičiaus straipsnis buvo paskirtas Lietuvos užsienio reikalų viceministro V.Leškevičiaus nesėkmei formuluojant atsakymą į provokuojantį klausimą anglų kalba. Atkreiptas dėmesys, kad patyčių banga viceministro atžvilgiu buvo gerokai perdėta.
Tačiau klausimas „Kaip kalbėsime Europoje?“ turi ne tik formos, bet ir turinio aspektą. Apie pastarąjį pernelyg dažnai užmirštame arba laikome antriniu, nors turėtų būti priešingai. Minėtame A.Manstavičiaus straipsnyje yra toks sakinys: „Vienas dalykas yra raiškiai paskaityti iš lapelio tai, ką užrašė padėjėjai, ir visai kitas – salės kampe užspeisti nenuolaidų Didžiosios Britanijos ar kurios kitos šalies ministrą ir prie keturių akių įtikinti, kad eilinį kartą pasiaukotų dėl bendro ES intereso.“
Šį sakinį galima suprasti labai įvairiai, priklausomai nuo to, kaip atsakysime į keletą natūraliai kylančių klausimų. Kodėl reikia užspeisti tą nenuolaidų ministrą salės kampe?
Kodėl tas ministras toks nenuolaidus? Kuo Lietuvos ministras galėtų argumentuoti nuolaidų būtinumą? Kodėl tas ar kitas Lietuvos ministras turėtų įtikinėti būtent už Briuselio suformuluotą bendro intereso supratimą? Ir galiausiai – kokie tie bendro intereso kontūrai, konkrečios perspektyvos, kurių siekiama? O gal kaip tik Briuselio planus verta koreguoti, ir tas nenuolaidus ministras turi svarių argumentų – ar ir tuomet Lietuvos atstovas turėtų beatodairiškai remti Briuselio liniją?
Be to, įtikinti kitą padaryti nuolaidų dėl bendro intereso gali tik tas, kas gerai suvokia savo paties interesus ir turi pats rimtų motyvų tuos interesus iš dalies aukoti platesnio bendradarbiavimo dėlei. Jeigu paties įtikinėtojo motyvai nepranoksta baimės ar nuolankumo Briuselio direktyvoms, nieko nebus.
Ir kodėl iš tiesų turėtume mėginti užspeisti į kampą kokį nenuolaidų britą? Gal kaip tik britai gerai žino, ką daro, priešindamiesi dabar itin aktyviai forsuojamam federalistiniam ES modeliui, pagrįstam, anot profesoriaus Vytauto Radžvilo, liberalių ir marksistinių idėjų samplaika? Britai apskritai per visą XX amžių pasirodė ganėtinai atsparūs marksizmo virusui – tiek komunistine, tiek fašistine pasireiškimo forma. Mes tarsi taip pat turėtume būti atsparūs, nes ten jau buvome ir praradome trečdalį tautos, susidūrę su prievartiniu tų idėjų įgyvendinimu praktikoje. Ar tapome atsparesni? Štai klausimas...
Gana dažnai tenka išgirsti nuogąstavimų, kad tampame Europos pastumdėliais, dėl to, kad nesugebame net patys sau suformuluoti savo gyvybinių interesų. Nejaugi? Kad to nesugeba politikai, kurie užimti marginaliomis diskusijomis ir populistinėmis strategijomis, kurių tikslas – išlaikyti rinkėjų palankumą, - nieko keista. Nieko keista ir tai, kad iš viešojo lauko metodiškai išstumiami žmonės, kurie gali apie tuos gyvybinius interesus priminti. Bet valia pasipriešinti tautos ir šeimos ardymo tendencijoms, atrodo, dar gyva. Tereikia aiškiai artikuliuoti bendrus Lietuvos piliečių interesus ir ginti juos ten, kur esame, kasdienėse situacijose ir ypač reikalaujant iš politikų, kad tų interesų būtų paisoma.
O artikuliuoti tuos interesus nėra taip jau sudėtinga. Galima pasiremti ir dar viena profesoriaus V.Radžvilo mintimi: „Stojant į ES buvo pagrindas manyti, kad stojame į laisvų valstybių sąjungą. Taip pat buvo pažadėta daugelis dalykų, tarp jų ir tai, kad nebus iš esmės kėsinamasi į kultūrines, religines bei moralines tradicijas.“ Pagrindiniai gyvybiniai interesai čia aiškiai įvardinti, ir energetinės nepriklausomybės ar šalies saugumo strategijos turėtų būtent šiems interesams tarnauti. Beje, energetinės nepriklausomybės strategija yra aktuali ir visai Europai, o su ja prasilenkiantys sprendimai iš esmės turi tas pačias šaknis – rinkos fundamentalizmo ir neomarksizmo samplaiką. Lietuva čia galėtų įnešti itin svarų indėlį, net nepaisant, kad šiuo metu prie šalies valdžios vairo stovi tie, kuriems minėtos ideologinės platformos yra savos ir artimos. Tai su sąlyga, kad Lietuvos šviesuomenė liausis apsimetinėjusi, kad nuo jos niekas nepriklauso. Kol kas dar plačiai visuomenei mažai žinomi pavadinimai „Pro patria“, „Mes Lietuvai“ – tačiau yra vilties, kad tai rimtesnio šviesuomenės būrimosi pradžia.
Lietuviai dažniausiai susivienija tada, kai aiškiai pamato pavojų. Kokie to pavojaus ženklai šiandien? Ar matome ir atpažįstame juos?
Nuolat kalbame apie masinę emigraciją, kurią tik nežymiai pristabdė vadinamoji ekonominė krizė, gali reikšti ne tik ekonominio ir teisinio beviltiškumo nuotaikas ir valstybės negebėjimą jas įveikti (beje, klausimas, ar apskritai mėginta įveikinėti, nes kultūrinio arsenalo net nepradėta naudoti). Tad emigracija būtų savieigai paliktos rinkos ekonomikos pasekmė ir tiek. Bet esama pagrindo įtarti, kad šitokia padėtis yra skatinama bendrosios ES politikos – antraip ką gi reiškia atviras EK pirmininko J.M. Barroso pareiškimas, kad 2020 metais valstybių Europoje neliks? Ar ne laikas pakelti mestą pirštinę ir pasakyti – stop, taip nebuvo derėta?
Kitas ženklas - VEKS projekto vykdytojai išsisuko nuo atsakomybės už milijonų iššvaistymą. Galime tai suversti teisėsaugos aplaidumui ir tai iš dalies būtų tiesa. Tačiau avangardinio meno atstovams tenkantis vaidmuo kuriant „naująjį europietį“ – toli gražu ne marginalinis, o tai suvokus, suprantama darosi ir kodėl biudžeto pinigai drauge su europine parama nuleidžiami į tokias „skyles“, ir kodėl žiniasklaidoje nelieka vietos autentiškoms vertybėms. Vartojimo kulto palaikymui jos trukdo labiausiai. Kaip trukdo ir natūralūs bendruomeniniai ryšiai, įkūnijami šeimos ir tautos. Šie ryšiai visuomet buvo kliūtis totalitarinių projektų kelyje, todėl ir metodai, taikomi prieš juos – nieko nauja. Galima priminti kad ir D. Diderot rekomendacijas Jekaterinai Didžiajai – kaip suvaldyti imperijos pakraščius. Tarp jų bene svarbiausios buvo – denacionalizuoti ir demoralizuoti.
Rinkos fundamentalizmo ir marksistinės kultūrinės revoliucijos strategams šie uždaviniai lieka prioritetiniais. Žmogus, kuris brangina šeimą ir tėvynę, kuriam nesvetimas solidarumo jausmas, o juo labiau, žmogus, kuris kiekvieną veiksmą vertina ne socialinių inžinierių, bet Apvaizdos plano šviesoje, nesiduoda paverčiamas „biomase“ arba tuo, ką rinkos fundamentalistai vadina „žmogiškaisiais resursais“ . Šis terminas taip dažnai vartojamas funkcionierių raštuose, kad jau net nebesukelia pasibaisėjimo reakcijos. Tačiau, suvokę jo esmę, lengvai galime atpažinti neomarksistinės kultūrinės revoliucijos aktyvistus. Nes tik atpažinę galime imtis jų nukenksminimo.
Gali atrodyti, kad vadinamoji seksualinė revoliucija septintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo savaiminis jaunimo maištas prieš tėvų kartos puritoniškumą. Tačiau atidesnis žvilgsnis atskleidžia akivaizdų ryšį tarp šio masinio reiškinio ir ne tokios masinės neomarksizmo ideologijos mutacijų grįsti naują pasaulio užvaldymo planą sukuriant demoralizuotų žmonių visuomenę ir manipuliuojant jų instinktais. Ir kas galėtų turėti tokių absurdiškų planų šiandien, XXI amžiaus pradžioje, po visų tragiškų ir kruvinų praėjusio amžiaus pamokų? Argi visa tai neturėjo nueiti istorijon?
Deja, ši ideologija pasirodė gajesnė, nei įsivaizdavome. O kiek ji aktuali šiandieninėje Europoje, galime spręsti kad ir iš ES komisarės, atsakingos už teisingumą ir pamatines teises, Viviane Reading (šiaip jau siejamos su dešiniąja krikščionių demokratų dominuojama politinio Europos parlamento dalimi) pasisakymo lankantis Lietuvoje šių metų gegužę:
„Turėtumėte žinoti, kad europinės sutartys šiuo klausimu yra labai aiškios. Jose sakoma, kad žmogus Europoje turi teisę rinktis tokį gyvenimą, kokį nori gyventi, o nediskriminavimas yra vienas iš pagrindinių ES principų. Šis nediskriminavimas taip pat įrašytas į europinius teisės aktus, todėl ES gali reaguoti, jei šių aktų valstybėse narėse nesilaikoma. Galiu pasakyti, kad Europos Sąjunga reaguos, jei vyks kas nors prieštaraujančio sutartims ir europiniams teisės aktams.“
Tai buvo pasakyta ryšium su Lietuvos Seime svarstoma galimybe uždrausti homoseksualizmo propagandą ir abortus. Auditorijoje, matyt, nebuvo žurnalisto, kuris skirtų homoseksualizmą nuo homoseksualumo bei galėtų patikslinti klausimą. Taip pat niekam nekilo mintis, kas pagal europinius teisės aktus jau laikoma diskriminavimu, o kas – ne.
Pamėginkime pasiaiškinti. Pirmiausia, homoseksualizmas, kaip strategija, siekianti išskirtinių teisių seksualinėms mažumoms, yra žalingas visuomenei, nes jo pasekoje homoseksualumas iš asmeninės problemos ar intymaus pasirinkimo tampa plintančiu įpročiu, primygtinai demonstruojamu gatvėje. Kad šio įpročio priklausomybėn patekusieji paskui ypač dažnai tampa įvairių sričių medikų bei psichologų pacientais – įrodinėti nereikia. Siekis įteisinti vienos lyties santuokas ir įvaikinimą homoseksualiose porose gali būti palygintas su žmogaus, gamtos neapdovanoto nei balsu, nei klausa, siekiu atlikti virtuozo vaidmenis prestižinėje operos scenoje. Juokinga? Bet homoseksualizmo apologetai aiškina panašius dalykus visiškai rimtais veidais. Tiesa, jų veiklos pasekmės gali būti ir visiškai ne juokingos. Tad jeigu Lietuvos parlamentarai svarsto galimybę tokioms tendencijoms pasipriešinti – tai gali būti ir signalas Europai, kad pasiduodant homoseksualizmo spaudimui nueita per toli, o nediskriminavimo principas turi būti taikomas nuosekliai. Pavyzdžiui, kova su rūkymu jau senokai yra peržengusi rūkalių diskriminavimo ribą, bet ją ketinama dar sugriežtinti vardan kilnaus tikslo – kad jaunimas verčiau nė nepradėtų, nes po to mesti būna sunku. Kad dėl to daugiamečiai rūkaliai, kurie tiesiog nėra pajėgūs atsikratyti žalingo įpročio, kenčia diskriminaciją ir pažeminimą, nėra laikoma svarbiu kontrargumentu tokiai strategijai. Daugelis jų pačių suvokia, kad taip yra geriau, negu įtraukti į rūkalių gretas vis naujus, ir vis jaunesnius žmones...
Į eurokomisarės frazę „Europa reaguos...“ galime visiškai oriai atsakyti – mes taip pat reaguosime į pastangas tolerancijos priedangoje diskriminuoti priešingų moraliniam reliatyvizmui pažiūrų pareigūnus, mokslininkus, žurnalistus, menininkus. Mes priešinsimės šeimos ir tautos naikinimui ir diskriminacijai dėl religinių įsitikinimų bei kritiško požiūrio į destruktyvias šiandieninės Europos valdymo tendencijas. O rinkos fundamentalizmą ir marksistines nužmoginimo užmačias vadinsime tikraisiais vardais.
Toks vienas iš galimų atsakymų į klausimą: „Kaip kalbėsime Europoje ?“.
/Liudvika Pociūnienė/
Alfa.lt