Ar Lietuva gali padėti Europai?

Liudvika Pociūnienė

Lietuvos pirmininkavimas ES prasidėjo gražiomis iškilmėmis, liudijančiomis, kad Lietuva – ne koks gūdus užkampis, o garbinga šalis su gyvomis istorinėmis ir kultūrinėmis tradicijomis, siekiančiomis bendras Europos šaknis. Šių iškilmių programą sukūrę menininkai ir muziejininkai pasirodė tikri patriotai, pasiūlydami visa, ką galėjo geriausia, nežiūrint, kad jie bene labiausiai nukentėjo nuo diržų veržimo politikos, už kurią Lietuvą taip giria Europos sąjungos funkcionieriai... 

Bet nesinori temdyti šventės ir pakilios nuotaikos – pirmininkavimo pradžios renginiai išties nepadarytų gėdos bet kuriai Europos senbuvei... Nesinori galvoti ir apie gėjų paradą, kuris numatomas liepos 27 dieną. Dėl teismo sprendimo leisti jiems žygiuoti Gedimino prospektu gal nevertėtų per daug sielotis – bent jau priežasčių skųstis diskriminacija po tokio sprendimo neliks. Geriausia būtų, jei tie vargšai pražygiuotų vasariškai ištuštėjusiu Gedimino prospektu ir jokie trumparegiai karštakošiai nesuteiktų jiems progų susireikšminti.

Bet vis dėlto ką reiškia visas šis triukšmas dėl eitynių, kurių rengėjai, rodos, atstovauja tokiai nežymiai mažumai? Gal toji mažuma išties turi didelių problemų? Paprastai iššaukiantis psichikos negalią turinčio žmogaus ar nestabilaus paauglio elgesys yra tiesiog pagalbos šauksmas: „Man negera, padėkite!“ Ar ne tokia ir tikroji gėjų eitynių dalyvių motyvacija? Tad ar turime atsukti nugaras ir apsimesti, kad negirdime to pagalbos šauksmo? Ar tikrai niekuo negalime padėti?

Galime, bet pirmutinė sąlyga, kad nelaikysime homoseksualumo norma. Pats savaime homoseksualumas nėra nusikaltimas. Tai asmens ypatybė, nukrypimas nuo normos, kuriam pataikaujant žmogus nesijaučia geriau. Daugelis tų žmonių nuolat kovoja su depresija, nes gilumoje jaučia, kad realizuodami savo aistrą tos pačios lyties atstovui nusižengia prigimties tvarkai ir netampa laimingesni. Daugelis, ypač tų, kurie negimė homoseksualiais, bet tokiais tapo dėl aplinkos poveikio, norėtų grįžti į normą. Argi psichologai ir psichiatrai turėtų liautis ieškoję būdų jiems padėti? Juk vaikų lyties tapatybės sutrikimai gydomi visiškai sėkmingai. Kas įtikino suaugusiuosius, kad jų bėda tokia beviltiška? Kas atėmė motyvaciją pasveikti? O šiuo atveju būtent paties paciento motyvacija yra lemiama.

Taigi, turime visas teises, dar daugiau - pareigą ginti nuomonę, kad homoseksualumas nėra norma - juk nesakome, kad norma yra įgimta regėjimo negalia arba širdies nepakankamumas – jei pastaruosius paskelbtume norma, turėtume pripažinti, kad jų gydyti nereikia. Gydome, net tada, kai vilties bent kiek priartėti prie normos labai nedaug. O jei pagydyti neįmanoma, ieškome negalios kompensavimo būdų, nesakome, kad ta negalia reikėtų išmokti mėgautis...

Pamiršti sąžinės priekaištus ir išmokti mėgautis homoseksualumu. Būtent toks receptas šiandien itin atkakliai proteguojamas ES institucijose, atsakingose už įstatymų – t.y. – visiems bendrų taisyklių kūrimą. Tai daroma itin nuožmiai, metant didžiulius pinigus viešosios opinijos formavimui ir apsimetant, kad kitokios nuomonės tiesiog negali būti.

Tad ar gali Lietuva, tokia, kokia ji yra šiandien, padėti susivokti Europai?

Šis klausimas veikiausiai liks už oficialiosios Lietuvos pirmininkavimo ES darbotvarkės ribų. Pirmiausia todėl, kad aiški pirmenybė teikiama ekonominiams reikalams. Lietuva, tiesa, giriama už pavyzdingą fiskalinę drausmę, tačiau ES senbuvėse tokia politika veikiausiai nebus populiari, kaip ir supratimas, kad pinigų kultūra apskritai yra išsisėmusi, o ekonomikos augimas turi ne vien teigiamas puses. Bus dedamos pastangos išlaikyti įprastą gerbūvį, skatinti vartojimą ir plėsti socialines garantijas. Tai patinka daugumai. Suprantančių, kuo tai gali baigtis, yra mažuma. Juolab – drįstančių paklausti – o vardan ko visos tos pastangos? Koks tikslas? Daugelis lietuvių, kuriems jau teko pakeliauti po gerovės kraštus, galėjo patys įsitikinti, kad tvirkinanti gausa nedaro žmonių laimingesnių, nes generuoja vis didesnius lūkesčius, deja, dažnai nepagrįstus jokiais resursais. Tie lūkesčiai gerovės visuomenėje galiausiai ima prasilenkti su pagrindinėmis žmogiškosiomis vertybėmis. Kodėl taip yra? Atsakymą galima suvesti į vieną žodį – utilitarizmas (doktrina, skelbianti, kad politikos tikslas – kuo didesnė gerovė kuo didesniam žmonių skaičiui). Vertybėms šioje doktrinoje vietos nėra – kaip nėra ir Lietuvos pirmininkavimo ES darbotvarkėje. Simptomiška, kad konferencija „Politika ir vertybės“ nuleista beveik negirdomis mūsų žiniasklaidoje, tuo be kita ko pademonstruojant, kad religinis faktorius Lietuvos informaciniame lauke vis dar laikomas nesvarbiu.

Nieko keista, nes taip mano ir daugelis dabartinių Europos politikų, skirtingai nei iškiliausi dabarties politologai, nematančių, kad vertybių krizė gali turėti ir labai apčiuopiamų pasekmių, neišskiriant nė ekonominių. Ir kad recesija, jei nebus susirūpinta vertybėmis, palaikančiomis piliečių solidarumą ir rūpestį aplinka, iš laikinos gali tapti permanentine.

Jungdamiesi į ES daugelis mūsų tikėjome, kad Europą jungia visų pirma aiškus vertybinis pamatas. Jis ir buvo aiškus ES gimimo dieną – 1957 metų kovo septintąją, nes tada prie vieningos Europos lopšio stovėjo iškilūs krikščioniškų pažiūrų politikai: Konradas Adenaueris, Robertas Shumanas ir Alcide de Gasperi. Jiems nekilo abejonių, kad pagarba žmogaus teisėms, gyvybei ir prigimčiai turi būti visos naujosios Europos teisinis pamatas. Todėl kairieji, ypač Italijoje, kur buvo pasirašytas ES įkūrimo aktas, pasitiko vieningos Europos gimimą itin nedraugiškai, bet aštuntojo dešimtmečio viduryje pasinaudodami horizontaliu daugumos principu, tie patys įvairių pakraipų kairieji sėkmingai infiltravosi į Europos parlamentą kartu atsinešdami ir savas gana keistas idėjas, ilgainiui išsiskleidusias tuo, ką popiežius Jonas Paulius Antrasis pavadino mirties kultūra. Pagrindinis jos bruožas - tai, kad pasirinkimo laisvė iškeliama aukščiau už pagarbą gyvybei ir žmogaus prigimties kilnumui.

Visiškai ne atsitiktinai mirties kultūros nešėjai nusitaikė būtent į šeimą, bandydami supriešinti vaikus ir tėvus per juvenalinę justiciją. Politikai, žaidžiantys su tokiais aštriais instrumentais, regis, nesuvokia, kad vaikystė – toli gražu ne vien žaidimų metas, kad tai laikas žmogaus gyvenime, kai tenka pažinti leistinumo ribas, ir kad tėvai pirmiausia už tai atsakingi. Ar atremsime šias atakas prieš šeimą, kurią pas mus kol kas dar gina ir Konstitucija? Tai jau nebe mūsų vienų – tai visos Europos reikalas.

Ar pavyks užkirsti kelią mėginimams pro užpakalines duris į įstatymus prastumti socialinės lyties sąvoką? Ir tai dabar, kai taip vadinamas „lyties keitimo“ operacijas atliekančios klinikos jau užsidaro viena po kitos – vien todėl, kad vis daugiau aukštos klasės medikų supranta - joks visiškas lyties pakeitimas chirurginiu būdu neįmanomas, ir kad atlikdami tokias operacijas jie pažeidžia Hipokrato priesaiką. Mokslo žinios aiškiai rodo, kad lytis yra įgimta, ir visos manipuliacijos šiuo klausimu – tuščias oro drebinimas.

Tuo tarpu Europos Sąjungos atstovai, ignoruodami visus racionalius argumentus, ir toliau veda atvirą lobizmą Jungtinėse Tautose, kad prigimtinių žmogaus teisių deklaracija būtų papildyta teise į lyties pasirinkimą. Būdami JT nariais turime galimybę aiškiai pasisakyti šiuo klausimu, ir, priešindamiesi tokiam žmogaus teisių iškraipymui, nebūsime vieniši – daugiau kaip 80 šalių JT narių nepritaria tokioms užmačioms.

Tenka pripažinti, kad mes įsijungėme į mirties kultūros persmelktą Europą. Bet tai nereiškia, kad visa Europa tokia – ten vis dar yra drąsių ir išsilavinusių žmonių, nesutinkančių, kad mirties kultūra diktuotų priimamus įstatymus ir elgesio normas. Jie vienijasi ir ieško efektyvių būdų pasipriešinti nužmoginimo politikai, kurią gender jugendas taip atkakliai ir beatodairiškai bando įgyvendinti dvasiškai nusilpusiame senosios Europos organizme. Štai kodėl Lietuva savo pirmininkavimo ES laikotarpiu būdama labiau matoma, gali ir privalo ištiesti pagalbos ranką Europai. Esame šalis su giliomis pasipriešinimo tradicijomis, iš tų, kur vertybės iš kartos į kartą perduodamos šeimose, nepaisant, kokioms ideologijoms būdavo pajungiama mokykla ar kultūros politika.

Tad kiekvienas mūsų šiandien pasirenkame savo vaidmenį – liksime pasyviais stebėtojais ar oriai, kaip laisvi žmonės pareikšime savo nepritarimą ir priminsime Europai jos tikruosius vertybinius pamatus. Nesame Europoje kokie ateiviai – tai mūsų gimtieji namai, už kuriuos atsakome.