Ketveri prezidentavimo metai

Kęstutis GIRNIUS Da­lios Gry­baus­kai­tės po­pu­lia­ru­mas di­dė­ja – bent jau Eu­ro­po­je. Šie­met Lie­tu­vos va­do­vė pel­nė vie­ną svar­biau­sių Vo­kie­ti­jos tarp­tau­ti­nių ap­do­va­no­ji­mų – pres­ti­ži­nį Ka­ro­lio Di­džio­jo auk­so me­da­lį. Tik ke­tu­ri ki­tų Ry­tų Eu­ro­pos vals­ty­bių at­sto­vai yra pel­nę šį ap­do­va­no­ji­mą ir pir­ma taip bu­vo įver­tin­ta Bal­ti­jos ša­lių po­li­ti­kė. Kri­ti­kai tei­gia, kad ap­do­va­no­ji­mas iš tie­sų skir­tas Lie­tu­vai, gal net vi­soms trims Bal­ti­jos ša­lims, o ap­do­va­no­jant iš­var­dy­ti lai­mė­ji­mai vei­kiau pri­skir­ti­ni ki­tiems žmo­nėms. Esą prem­je­ras And­rius Ku­bi­lus, o ne pre­zi­den­tė at­li­ko svar­biau­sią vaid­me­nį įvei­kiant fi­nan­sų ir ūkio kri­zę, o Lie­tu­va pa­su­ko eu­roin­teg­ra­ci­jos ke­liu, kai pre­zi­den­tė dar bu­vo vals­ty­bės tar­nau­to­ja ir ne­tu­rė­jo svar­biau­sių Lie­tu­vos po­li­ti­kos rei­ka­lų spren­di­mo ga­lios. Kri­ti­kų pa­sta­bo­se esa­ma ne­ma­žai tie­sos, bet ne­ga­li­ma nu­gin­čy­ti fak­to, kad joks ki­tas lie­tu­vis, iš­sky­rus Vy­tau­tą Lands­ber­gį, ne­bu­vo su­lau­kęs to­kio pa­ger­bi­mo. D.Gry­baus­kai­tės žvaigž­dė vis di­dė­ja ir vei­kiau­siai dar la­biau su­spin­dės Lie­tu­vai pir­mi­nin­kau­jant Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) Ta­ry­bai, o tarp­tau­ti­nė­je spau­do­je vis dau­gė­ja užuo­mi­nų apie Lie­tu­vos ge­le­ži­nę le­di, įve­du­sią tvar­ką ša­ly­je. Straips­niai nė­ra itin in­for­ma­ty­vūs, bet jie ro­do, kad D.Gry­baus­kai­tė pa­te­ku­si į Eu­ro­pos ži­niask­lai­dos tai­kik­lį. Vis daž­niau spė­lio­ja­ma, ar pre­zi­den­tė sieks aukš­tes­nio pos­to Bend­ri­jos struk­tū­ro­se, ar mė­gins tap­ti ES pre­zi­den­te ir pa­keis šia­me pos­te Her­ma­ną van Rom­puy. Jos šan­sai esą ne­blo­gi. Dip­lo­ma­tai kal­ba, kad ieš­ko­ma "mo­ters iš ma­žos ša­lies". Jei tai tie­sa, D.Gry­baus­kai­tė - rim­ta kan­di­da­tė. Tai ne­tie­sio­giai pa­tvir­ti­no am­bi­cin­gas Eu­ro­pos Par­la­men­to pir­mi­nin­kas Mar­ti­nas Schul­zas. Pa­pra­šy­tas pa­ko­men­tuo­ti už tei­sin­gu­mą at­sa­kin­gos Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos na­rės Vi­via­ne Re­ding tei­gi­nį, kad pre­zi­den­tė bū­tų idea­li kan­di­da­tė į aukš­čiau­sius pos­tus Eu­ro­po­je, M.Schul­zas at­sa­kė: “Jei V.Re­ding da­ly­vau­ja sa­vo ar­ba D.Gry­baus­kai­tės rin­ki­mų kam­pa­ni­jo­je, tai jos rei­ka­las. Aš to ne­ko­men­tuo­siu.” Ma­ty­ti, kad jis lai­ko D.Gry­baus­kai­tę po­ten­cia­lia var­žo­ve. Nė­ra vi­siš­kai aiš­ku, ko­dėl Eu­ro­po­je tiek dė­me­sio ski­ria­ma Lie­tu­vos pre­zi­den­tei. Ti­krai ne dėl jos kal­bų ar nau­jų, iš­ra­din­gų ini­cia­ty­vų, nors to­kie dra­ma­tiš­ki ges­tai, kaip at­si­sa­ky­mas su­si­tik­ti su JAV pre­zi­den­tu Ba­rac­ku Oba­ma, ne­li­ko ne­pas­te­bė­ti. Apie Lie­tu­vą ži­no­ma ma­žai, no­rint ją pri­sta­ty­ti skai­ty­to­jams rei­kia kon­kre­tu­mo, o tam la­biau­siai tin­ka D.Gry­baus­kai­tė, an­tra rūs­ti ge­le­ži­nė le­di. Ga­li­ma gin­čy­tis dėl Eu­ro­pos ži­niask­lai­dos, bet joks ki­tas da­bar jau bu­vęs Lie­tu­vos pre­zi­den­tas ne­bū­tų ga­lė­jęs pre­ten­duo­ti į to­kį vaid­me­nį. Po ket­ve­rių me­tų jau ga­li­ma įver­tin­ti D.Gry­baus­kai­tės pre­zi­den­ta­vi­mą. Ji veiks­min­giau­sia Lie­tu­vos pre­zi­den­tė, nors di­de­lės kon­ku­ren­ci­jos nė­ra. Ro­lan­do Pa­kso pre­zi­den­ta­vi­mas grei­tai bai­gė­si ap­kal­ta. Al­gir­dui Bra­zaus­kui pre­zi­den­to par­ei­gos bu­vo sve­ti­mos ir ne­mie­los, už­sie­nio po­li­ti­ka bei rep­re­zen­ta­ci­ja jo ne­do­mi­no. Jis pats nu­spren­dė ne­be­siek­ti an­tros ka­den­ci­jos, nors bū­tų bu­vęs leng­vai per­rink­tas. Nu­spren­dęs grįž­ti į di­džią­ją po­li­ti­ką jis pa­si­rin­ko bū­ti prem­je­ru, užim­ti pos­tą, ku­rį lai­kė svar­biau­siu ša­ly­je. Val­das Adam­kus la­biau­siai pri­si­me­na­mas dėl sa­vo an­tros ka­den­ci­jos, kai bu­vo pa­var­gęs, ne­be­tu­rė­jo aiš­kių tiks­lų ar veiks­min­gos ko­man­dos, kai daž­nai el­gė­si, lyg bū­tų įvy­kių ste­bė­to­jas, o ne pir­ma­sis ša­lies žmo­gus. Pir­mos ka­den­ci­jos Adam­kus bu­vo ki­tas žmo­gus, sie­kęs su­kur­ti va­ka­rie­tiš­kos po­li­ti­kos pa­vyz­dį, ne kar­tą ri­zi­ka­vęs sa­vo po­li­ti­niu ka­pi­ta­lu, pvz., mė­gin­da­mas nu­vers­ti prem­je­rą Ge­di­mi­ną Vag­no­rių, pra­stum­da­mas “Ma­žei­kių naf­tos” par­da­vi­mą, bur­da­mas Nau­jo­sios po­li­ti­kos koa­li­ci­ją kaip al­ter­na­ty­vą do­mi­nuo­jan­čioms kon­ser­va­to­rių ir soc­de­mų par­ti­joms. Ne vi­sa­da jam se­kė­si, bet jo įta­ka bu­vo jau­čia­ma. De­ja, an­tro­ji ka­den­ci­ja me­ta di­de­lį še­šė­lį ant pir­mo­sios. Nors per rin­ki­mus D.Gry­baus­kai­tė pa­sie­kė triuš­ki­na­mą per­ga­lę, pir­mai­siais sa­vo pre­zi­den­ta­vi­mo me­tais ji vei­kė at­sar­giai, ne­sku­bė­jo su nau­jo­vė­mis ir pert­var­ky­mais. Ji grei­tai su­kū­rė rūs­taus ir reik­laus va­do­vo įvaiz­dį, ku­ris sa­va­ran­kiš­kai im­asi spren­di­mų ir lai­duo­ja jų įgy­ven­di­ni­mą. Nuo pat pir­mų­jų die­nų pos­te ji pe­rė­mė va­do­va­vi­mą už­sie­nio po­li­ti­kai. Pri­ver­tu­si Vy­gau­dą Ušac­ką at­sis­ta­ty­din­ti, ji ne­dvip­ras­miš­kai par­odė, kad vi­si svar­būs šios sri­ties klau­si­mai bus spren­džia­mi S.Dau­kan­to aikš­tės rū­muo­se. D.Gry­baus­kai­tė pa­ly­gin­ti grei­tai perp­ra­to par­ti­jų po­li­ti­kus, su­pra­to, kad šie vei­kiau jai nu­si­leis, ne­gu prieš­in­sis, tad ji ga­lės tvar­ky­tis ra­miai. Pre­zi­den­tė mė­go kvies­ti po­li­ti­kus "ant ki­li­mė­lio" ir sa­ky­da­vo, kad pa­siims tiek ga­lių, kiek Sei­mas duos, ji at­sar­giai plė­tė sa­vo val­das, vis dau­giau dė­me­sio skir­da­ma tei­sė­sau­gos ir tei­sėt­var­kos klau­si­mams. Tik po 2012 me­tų Sei­mo rin­ki­mų pre­zi­den­tė nu­spren­dė žais­ti va ban­que, siek­da­ma už­kirs­ti ke­lią Vik­to­rui Us­pas­ki­chui ir Dar­bo par­ti­jai (DP) pa­tek­ti į val­džią. Nors kai ku­riuos jos žings­nius ga­li­ma ver­tin­ti kaip įga­lio­ji­mus vir­ši­jan­čius mė­gi­ni­mus pri­mes­ti sa­vo va­lią rin­kė­jams, ši konf­ron­ta­ci­ja Lie­tu­vai iš­ėjo į nau­dą, nes DP ir jos va­do­vo V.Us­pas­ki­cho ne­kal­tu­mo skrais­tė bu­vo nu­trauk­ta, smu­ko jų po­pu­lia­ru­mas. Pre­zi­den­tė tu­ri trū­ku­mų, ku­rie ken­kia jos veiks­min­gu­mui. Pir­ma, ji ne­jau­čia rei­ka­lo pi­lie­čiams pri­sta­ty­ti sa­vo da­bar­ties ir at­ei­ties vi­zi­jų. Tad ne­ga­lė­jo, gal ir ne­no­rė­jo įkvėp­ti žmo­nių di­des­niems dar­bams. Vei­kiau ji ten­ki­no­si kas­die­nių prob­le­mų spren­di­mu, gal net pa­si­da­vė ru­ti­nai. An­tra, ji ne­tu­ri ora­to­riaus ge­bė­ji­mų. Pre­zi­den­tės me­ti­nių pra­ne­ši­mų for­ma kei­čia­si, bet vi­si jie, iš­sky­rus šių­me­tį, bu­vo ba­na­lūs. Drįs­čiau teig­ti, kad ji nė­ra pa­sa­kiu­si nė vie­nos at­min­ti­nos kal­bos. Tre­čia, ji ne­ge­ba lais­vai bend­rau­ti su pa­pras­tais žmo­nė­mis, per ma­žai ke­liau­ja po ša­lį, gy­ve­na už­si­da­riu­si pre­zi­den­tū­ro­je ir Tur­niš­kė­se. D.Gry­baus­kai­tė yra ge­riau­sia po­so­vie­ti­nė Lie­tu­vos pre­zi­den­tė. Bet ar ji yra is­to­ri­nė pre­zi­den­tė, pa­na­ši į tą ki­tą ge­le­ži­nę le­di, su ku­ria taip daž­nai ly­gi­na­ma? At­sa­ky­mas - ne. Jei klaus­tu­me, ko­kie yra įsi­min­ti­ni jos dar­bai, kaip ji pa­kei­tė Lie­tu­vą, pa­da­rė ša­lį ki­to­kią, ne­gu ši bu­vo prieš jos pre­zi­den­ta­vi­mą, vieš­pa­tau­tų ty­la