Ketveri prezidentavimo metai
Kęstutis GIRNIUS
Dalios Grybauskaitės populiarumas didėja – bent jau Europoje. Šiemet Lietuvos vadovė pelnė vieną svarbiausių Vokietijos tarptautinių apdovanojimų – prestižinį Karolio Didžiojo aukso medalį. Tik keturi kitų Rytų Europos valstybių atstovai yra pelnę šį apdovanojimą ir pirma taip buvo įvertinta Baltijos šalių politikė.
Kritikai teigia, kad apdovanojimas iš tiesų skirtas Lietuvai, gal net visoms trims Baltijos šalims, o apdovanojant išvardyti laimėjimai veikiau priskirtini kitiems žmonėms. Esą premjeras Andrius Kubilus, o ne prezidentė atliko svarbiausią vaidmenį įveikiant finansų ir ūkio krizę, o Lietuva pasuko eurointegracijos keliu, kai prezidentė dar buvo valstybės tarnautoja ir neturėjo svarbiausių Lietuvos politikos reikalų sprendimo galios. Kritikų pastabose esama nemažai tiesos, bet negalima nuginčyti fakto, kad joks kitas lietuvis, išskyrus Vytautą Landsbergį, nebuvo sulaukęs tokio pagerbimo.
D.Grybauskaitės žvaigždė vis didėja ir veikiausiai dar labiau suspindės Lietuvai pirmininkaujant Europos Sąjungos (ES) Tarybai, o tarptautinėje spaudoje vis daugėja užuominų apie Lietuvos geležinę ledi, įvedusią tvarką šalyje. Straipsniai nėra itin informatyvūs, bet jie rodo, kad D.Grybauskaitė patekusi į Europos žiniasklaidos taikiklį.
Vis dažniau spėliojama, ar prezidentė sieks aukštesnio posto Bendrijos struktūrose, ar mėgins tapti ES prezidente ir pakeis šiame poste Hermaną van Rompuy. Jos šansai esą neblogi. Diplomatai kalba, kad ieškoma "moters iš mažos šalies". Jei tai tiesa, D.Grybauskaitė - rimta kandidatė. Tai netiesiogiai patvirtino ambicingas Europos Parlamento pirmininkas Martinas Schulzas. Paprašytas pakomentuoti už teisingumą atsakingos Europos Komisijos narės Viviane Reding teiginį, kad prezidentė būtų ideali kandidatė į aukščiausius postus Europoje, M.Schulzas atsakė: “Jei V.Reding dalyvauja savo arba D.Grybauskaitės rinkimų kampanijoje, tai jos reikalas. Aš to nekomentuosiu.” Matyti, kad jis laiko D.Grybauskaitę potencialia varžove.
Nėra visiškai aišku, kodėl Europoje tiek dėmesio skiriama Lietuvos prezidentei. Tikrai ne dėl jos kalbų ar naujų, išradingų iniciatyvų, nors tokie dramatiški gestai, kaip atsisakymas susitikti su JAV prezidentu Baracku Obama, neliko nepastebėti. Apie Lietuvą žinoma mažai, norint ją pristatyti skaitytojams reikia konkretumo, o tam labiausiai tinka D.Grybauskaitė, antra rūsti geležinė ledi. Galima ginčytis dėl Europos žiniasklaidos, bet joks kitas dabar jau buvęs Lietuvos prezidentas nebūtų galėjęs pretenduoti į tokį vaidmenį.
Po ketverių metų jau galima įvertinti D.Grybauskaitės prezidentavimą. Ji veiksmingiausia Lietuvos prezidentė, nors didelės konkurencijos nėra. Rolando Pakso prezidentavimas greitai baigėsi apkalta. Algirdui Brazauskui prezidento pareigos buvo svetimos ir nemielos, užsienio politika bei reprezentacija jo nedomino. Jis pats nusprendė nebesiekti antros kadencijos, nors būtų buvęs lengvai perrinktas. Nusprendęs grįžti į didžiąją politiką jis pasirinko būti premjeru, užimti postą, kurį laikė svarbiausiu šalyje.
Valdas Adamkus labiausiai prisimenamas dėl savo antros kadencijos, kai buvo pavargęs, nebeturėjo aiškių tikslų ar veiksmingos komandos, kai dažnai elgėsi, lyg būtų įvykių stebėtojas, o ne pirmasis šalies žmogus. Pirmos kadencijos Adamkus buvo kitas žmogus, siekęs sukurti vakarietiškos politikos pavyzdį, ne kartą rizikavęs savo politiniu kapitalu, pvz., mėgindamas nuversti premjerą Gediminą Vagnorių, prastumdamas “Mažeikių naftos” pardavimą, burdamas Naujosios politikos koaliciją kaip alternatyvą dominuojančioms konservatorių ir socdemų partijoms. Ne visada jam sekėsi, bet jo įtaka buvo jaučiama. Deja, antroji kadencija meta didelį šešėlį ant pirmosios.
Nors per rinkimus D.Grybauskaitė pasiekė triuškinamą pergalę, pirmaisiais savo prezidentavimo metais ji veikė atsargiai, neskubėjo su naujovėmis ir pertvarkymais. Ji greitai sukūrė rūstaus ir reiklaus vadovo įvaizdį, kuris savarankiškai imasi sprendimų ir laiduoja jų įgyvendinimą. Nuo pat pirmųjų dienų poste ji perėmė vadovavimą užsienio politikai. Privertusi Vygaudą Ušacką atsistatydinti, ji nedviprasmiškai parodė, kad visi svarbūs šios srities klausimai bus sprendžiami S.Daukanto aikštės rūmuose. D.Grybauskaitė palyginti greitai perprato partijų politikus, suprato, kad šie veikiau jai nusileis, negu priešinsis, tad ji galės tvarkytis ramiai. Prezidentė mėgo kviesti politikus "ant kilimėlio" ir sakydavo, kad pasiims tiek galių, kiek Seimas duos, ji atsargiai plėtė savo valdas, vis daugiau dėmesio skirdama teisėsaugos ir teisėtvarkos klausimams.
Tik po 2012 metų Seimo rinkimų prezidentė nusprendė žaisti va banque, siekdama užkirsti kelią Viktorui Uspaskichui ir Darbo partijai (DP) patekti į valdžią. Nors kai kuriuos jos žingsnius galima vertinti kaip įgaliojimus viršijančius mėginimus primesti savo valią rinkėjams, ši konfrontacija Lietuvai išėjo į naudą, nes DP ir jos vadovo V.Uspaskicho nekaltumo skraistė buvo nutraukta, smuko jų populiarumas.
Prezidentė turi trūkumų, kurie kenkia jos veiksmingumui. Pirma, ji nejaučia reikalo piliečiams pristatyti savo dabarties ir ateities vizijų. Tad negalėjo, gal ir nenorėjo įkvėpti žmonių didesniems darbams. Veikiau ji tenkinosi kasdienių problemų sprendimu, gal net pasidavė rutinai. Antra, ji neturi oratoriaus gebėjimų. Prezidentės metinių pranešimų forma keičiasi, bet visi jie, išskyrus šiųmetį, buvo banalūs. Drįsčiau teigti, kad ji nėra pasakiusi nė vienos atmintinos kalbos. Trečia, ji negeba laisvai bendrauti su paprastais žmonėmis, per mažai keliauja po šalį, gyvena užsidariusi prezidentūroje ir Turniškėse.
D.Grybauskaitė yra geriausia posovietinė Lietuvos prezidentė. Bet ar ji yra istorinė prezidentė, panaši į tą kitą geležinę ledi, su kuria taip dažnai lyginama? Atsakymas - ne. Jei klaustume, kokie yra įsimintini jos darbai, kaip ji pakeitė Lietuvą, padarė šalį kitokią, negu ši buvo prieš jos prezidentavimą, viešpatautų tyla