Antiutopija ar jau realybė?

Liudvika Pociūnienė Karolio Kavolėlio nuotr.

Daugelis mano bendraamžių ir vyresnių žmonių dar gerai prisimena, kaip iš rankų į rankas keliavo visokiais beveik neįmanomais būdais gautos George Orwello „Gyvulių ūkio“ kopijos. Sunku nusakyti tą jausmą – bet tai iš tiesų guodė, kad Vakaruose atsirado genialus rašytojas, kuris adekvačiai suprato sovietinę tikrovę ir nepabūgo parašyti tiesos apie ją pačiu nepalankiausiu metu, kai Jungtinių Valstijų ir Didžiosios Britanijos politikai bevelijo užsimerkti prieš didžiosios sąjungininkės vykdomą genocidą prieš savo pačios ir okupuotų kraštų gyventojus. 

Knyga, parašyta per vienerius metus (nuo 1943 lapkričio iki 1944 gruodžio), buvo vis dėlto publikuota dar Šaltojo karo išvakarėse – 1945 rugpjūčio septynioliktąją Anglijoje, nors daugelis leidėjų ir šiapus, ir anapus Atlanto atsargiai žvalgėsi į pritūpusius politikus ir atsisakė šį kūrinį spausdinti. Enciklopediniuose straipsniuose paprastai nutylima, su kokiu pasipiktinimu šią satyrą sutiko Europos kairieji... Faktai jų nedomino, ir „Gyvulių ūkio“ autorių jie kaltino liguista fantazija, geriausiu atveju laikė šį kūrinį košmariška antiutopija. Tai kas, kad Orwelas rėmėsi visų pirma savo paties patirtimi – mat buvo susidūręs su NKVD smogikais Ispanijoje...

Tokia tad istorija... Bet šiuo kartu norėčiau jūsų dėmesiui pasiūlyti ne tokį iškilų kūrinį, vienok gana dažnai cituojamą. Kartais jis vadinamas gėjų manifestu, nors tai netiesa. O, kadangi ir pati esu davusi tokią nuorodą per antrinius šaltinius – turiu dabar patikslinti. Tekstas, kurio vertimą siūlau paskaityti, gimė kaip juodojo humoro esė, antiutopija. Jo autorius Michaelas Swiftas buvo paprašytas parašyti redakcinę skiltį kairiosios orientacijos gėjų leidiniui „Gėjų bendruomenės naujienos“ („Gay Community News“). Straipsnis 1987 m. vasarį buvo išspausdintas su tokia preambule:

Šis rašinys yra užribis, beprotybė, tragiška ir žiauri fantazija, vidinio įniršio proveržis, skirtas parodyti, kaip beviltiškai pažemintasis trokšta pats pažeminti kitą.

O toliau – pats tekstas:

Mes ištvirkinsime jūsų sūnus, jūsų paiko vyriškumo, seklių svajonių ir vulgaraus melo vaizdinį. Mes sugundysime juos jūsų mokyklose, bendrabučiuose, sporto salėse, persirengimo kambariuose, sporto arenose, seminarijose, jaunimo grupėse, teatro užkulisiuose ir kareivinėse, sunkvežimių stovėjimo aikštelėse, jūsų vien vyrams skirtuose klubuose ir kongreso rūmuose; visur, kur tiktai vyrai susitinka su vyrais. Mes pakeisime jūsų vaikus pagal savo pavyzdį, ir jie šliaužios prieš mus ir mumis žavėsis.

Moterys, jūs šaukiatės laisvės? Sakote, kad vyrai jūsų nebetenkina, kad per juos vienos bėdos? Mes, kurie matome vyro tikrąjį veidą, pažįstame vyrišką kūną, paimsime jūsų vyrus iš jūsų. Mes suteiksime jiems naujų pramogų, mes išmokysime juos gyventi, mes apkabinsime juos verkiančius. Jūs sakote, kad verčiau gyventumėte viena su kita nei su vyrais? Ką gi, eikite ir gyvenkite kartu. O mes jūsų vyrams suteiksime tokių malonumų, kokių jie dar niekuomet nepatyrė. Todėl, kad mes patys esame vyrai, todėl, kad tik vyras gali žinoti, ko kitam vyrui reikia. Tik vyras gali giliai suprasti kito vyro jausmus, kito vyro protą ir kūną.

Visi įstatymai, draudžiantys homoseksualius veiksmus, bus panaikinti. Vietoj to bus sukurta teisinė praktika, skatinanti meilę tarp vyrų.

Visi homoseksualai turi laikytis išvien, kaip broliai; surišti kūrybos ir filosofijos, susiję socialiai, politiškai ir finansiškai. Tik taip mes parodysim, ką galim, mūsų heteroseksualiam priešui.

Tik pabandykit pavadinti mus pyderais, išsidirbinėtojais ar keistais, – mes smogsim jums tiesiai į jūsų bailias širdis ir pasimėgaudami žengsim per jūsų paniekos vertus negyvus kūnus.

Mes rašysim eiles apie vyrų meilę vyrams, mes kursime spektaklius, kuriuose vyrai glamonėsis atvirai, mes sukursime filmus apie herojiškų vyrų tarpusavio meilę ir išstumsime visą tą pigų, paviršutinišką, sentimentalų, nesubrendėlišką veblenimą apie heteroseksualias aistras, kurios dabar yra užvaldžiusios kino ekranus. Mes sukursime statulas, vaizduojančias gražius jaunuolius, išvaizdžius ir atletiškus, ir pristatysime jų jūsų parkuose, aikštėse ir salėse. Pasaulio muziejus užpildys paveikslai, vaizduojantys grakščius nuogus vaikinus.

Mūsų rašytojai ir menininkai įves meilę tarp vyrų į madą ir netgi pavers ją privalomu geru tonu. Mums tai pavyks, nes esame įgudę kurti stilių. Heteroseksualius ryšius mes paversime šmaikštavimo ir pašaipos objektu, o niekas už mus nėra geriau įvaldęs šio patyčių meno.

Mes demaskuosime galinguosius homoseksualus, kurie vis dar apsimeta heteroseksualais. Būsite priblokšti ir pakraupę, kai paaiškės, kad jūsų prezidentai ir jų sūnūs, jūsų pramonininkai, senatoriai, merai, generolai, sportininkai, kino žvaigždės, televizijos asmenybės, visuomenės lyderiai ir dvasininkai nėra tokie saugiai pažįstami buržuaziniai heteroseksualai, kokiais juos laikėte iki šiol. Mes esame visur; mes infiltravomės į jūsų luomus. Pasisaugokite, kalbėdami apie homoseksualus, nes mes visuomet galime būti tarp jūsų. Gal mes sėdime priešais jus prie stalo, o gal net miegame vienoje lovoje...

Jokių kompromisų nebus. Mes jums ne kokie viduriniosios klasės bestuburiai. Dėl savo aukštų proto gebėjimų mes iš prigimties esame žmonių rasės aristokratija. O aštrus aristokratiškas protas nepripažįsta nuolaidų. Ištremsime visus, kurie mėgins mums priešintis.

Mes sukursime skaitlingas privačias armijas, kaip Mishima, ir sutriuškinsime jus. Mes nugalėsime pasaulį, nes homoseksualios meilės ir garbės įkvėpti ir sujungti kariai yra tokie pat nenugalimi, kaip Senovės Graikijos kovotojai.

Šeima bus panaikinta, nes ji yra tikrasis melo, išdavystės, vidutinybės, veidmainystės ir smurto šaltinis. Šeima, kuri tik varžo vaizduotę ir iškraipo laisvą valią, turi liautis egzistavusi. Tobuli berniukai bus pradedami ir auginami genetinėse laboratorijose. Jie augs drauge būriais, prižiūrimi ir mokomi homoseksualių eruditų.

Visos bažnyčios, kurios mus smerkia, bus uždarytos. Vieninteliai mūsų dievai – gražūs jauni vyrai. Mes išpažįstame grožio kultą, moralinio ir estetinio. Visa, kas bjauru, vulgaru ir banalu bus pasmerkta. Mums svetimos viduriniosios klasės heteroseksualios taisyklės, todėl mes laisvi gyventi pagal savą grynos vaizduotės diktatą. Ir to, kas per daug, mums negana.

Tobula būsimoji visuomenė bus valdoma elito, sudaryto iš gėjų poetų. Vienas svarbiausių reikalavimų norinčiam užimti galios poziciją naujoje homoerotinėje visuomenėje bus ištikimybė graikiškai aistrai. Bet kuris vyras, susitepęs heteroseksualia aistra, bus savaime pašalinamas iš bet kokios įtakingos pozicijos. Visi vyriškos lyties atstovai, kurie turės kvailumo pasilikti heteroseksualiais, bus teisiami homoseksualų teismuose ir privalės tapti nematomais žmonėmis.

Mes perrašysime istoriją, kurią jūs užtvindėte ir sujaukėte savo heteroseksualiais prasimanymais ir iškraipymais. Mes parodysime, kad didieji vadai ir mąstytojai, lėmę pasaulio likimą, buvo homoseksualūs. Mes įrodysime, kad homoseksualumas, protas ir vaizduotė yra neatskiriamai susiję, o homoseksualumas yra tikroji žmogaus kilnumo ir grožio sąlyga.

Mes pasieksime pergalę, nes mus kursto apmaudo aistra, kylanti iš amžius trunkančios priespaudos, kurią kenčiame, priversti apsiriboti primityviais vaidmenimis jūsų bukuose heteroseksualiuose spektakliuose. Gana. Mes taip pat mokame šaudyti ir kautis revoliucijos barikadose.

Drebėkite, heteroseksualios kiaulės, nes mes ateiname be kaukių.

Štai toks tas visas tekstas, kuris prieš dvidešimt šešerius metus buvo pateiktas skaitytojams kaip žiauri fantazija. O dabar apsidairykime aplink ir, ranką prie širdies pridėję, paklauskime savęs, ar nematome savo kasdienėje aplinkoje, visuomenės gyvenime, meno ir mados pasaulyje reiškinių, kurie anuomet dar buvo laikomi fantazijos vaisiumi?

Ir pabaigai – šiek tiek šviežesnis faktas pamąstymui. Žmogaus teisių žinovas, advokatas J.C. fon Krempach atidžiai ištyrė ILGA (International Gay and Lesbian Association – Europe - Tarptautinės gėjų ir lesbiečių asociacijos Europoje) finansavimo šaltinius ir padarė išvadą, kad didžioji dalis šios organizacijos finansų yra valstybinės (t.y. iš visų mokesčių mokėtojų surinktos) lėšos. Pagrindiniai ILGA donatoriai pasirodė besą Europos komisija (1 milijonas eurų) ir Danijos vyriausybė (dar 334 000 eurų). Visas organizacijos biudžetas – 1 950 000 eurų. Kiti donatoriai – George Soros, Sigrid Rausig ir dar vienas anonimas.

ILGA finansavimo klausimas iškilo dėl to, kad jau kelintą kartą ši organizacija kreipiasi į Jungtinių tautų nevyriausybinių organizacijų komitetą, prašydama akreditacijos. Tačiau pagal NGO nuostatus, nevyriausybine organizacija galima pripažinti tik tokią, kuri gali parodyti legalius nevyriausybinius finansavimo šaltinius iš ne pelno siekiančių organizacijų bei privačių asmenų ir kuriai vyriausybinis finansavimas nėra pagrindinis. Tačiau Jungtinių tautų komisija ILGA prašymus atmeta ne vien dėl to. ILGA persekioja gana rimti įtarimai dėl ryšių su pedofilų gaujomis.

Taigi, tiems būriams „ambasadorių“, kurie čia ketina važiuoti ir mokyti mus tolerancijos, galima užduoti keletą paprastų klausimų – Ar jie mano, kad ryšiai su pedofilų gaujomis nėra kliūtis organizacijai gauti Europos Komisijos paramą? Kas atsakingas už tokį Europos Komisijos dosnumą? Gal taupymas jau seniai galioja tik paprastiems heteroseksualams? O gal tolerancijos ribos eilinį kartą tylomis buvo praplėstos ir netrukus sulauksime konvencijos, ginančios tvirkintojų teises?

Atrodo, tikrai laikas ištiesti pagalbos ranką savo gimtajai Europai – bet apie tai – jau kitą kartą.

/Liudvika Pociūnienė/