Ką gi, vi­suo­met reik­tų žiū­rė­ti, ko­kio lyg­mens bū­na at­kak­lu­mas ir pa­siš­ven­ti­mas sie­kiant ga­li­mu­mo ri­bos net jei dau­ge­lis ma­no, jog tai aps­kri­tai ne­įma­no­ma. Lie­tu­va pra­ei­ty­je su­ge­bė­da­vo.

Pa­grin­di­niai taš­kai su­si­tel­kiant dviems svar­biau­siems tiks­lams gre­ta biu­dže­tų ir Są­jun­gos vi­daus pa­ti­ki­mu­mo, ma­no po­žiū­riu, bū­tų šie:

1. Iš­lai­ky­ti ir skaid­rin­ti ES su­ve­re­ni­te­tą iš­ori­nė­je po­li­ti­ko­je su va­di­na­mo­sio­mis tre­čio­sio­mis ša­li­mis, ka­dan­gi jų tar­pe yra drau­giš­kų ir bend­ra­dar­biau­jan­čių, bet yra ir ne­drau­giš­kų bei he­ge­mo­nis­ti­nių. An­tai ma­tė­me per pa­sta­rą­jį de­šimt­me­tį ir at­si­liep­da­vo­me ne­to­ly­giai blai­viai ir stip­riai į kaip tik to­kią at­vi­rą Mask­vos po­li­ti­ką siek­ti ener­ge­ti­nės he­ge­mo­ni­jos pa­vie­nių ES na­rių ir ga­li­mai vi­sos Są­jun­gos at­žvil­giu. O pir­miau­sia ma­tė­me ten­den­ci­ją ig­no­ruo­ti mū­sų Są­jun­gą kaip po­li­ti­nę vie­no­vę, skal­dant bend­ri­jos lai­ky­se­ną į dau­ge­lį „dvi­ša­lių“ spąs­tų. Są­jun­ga tam iš­ban­dy­mui tu­ri prieš­in­tis sa­vo su­si­tel­ki­mu ir bū­ti su­ve­re­nia pa­sau­lio dia­lo­go da­li­mi.

Taip at­si­ti­ko, kad Lie­tu­va ta­po pir­mei­ve vyk­dy­da­ma Są­jun­gos po­li­ti­ką at­sie­jant (de­mo­no­po­li­zuo­jant) ener­ge­ti­kos da­ly­kus, tuo pri­si­dė­da­ma, kad jie keis­tų­si nuo dik­ta­to pa­gun­dų ir rei­ka­lau­ja­mo pa­klus­nu­mo į są­ži­nin­gu­mą ir bend­ra­dar­bia­vi­mą. Lū­žis vyks­ta, rei­kia tęs­ti. Lie­tu­va ne­si­trauks, kad tik ne­si­trauk­tų Są­jun­ga. Iš­sau­go­ję tam ti­krą spe­cia­lų im­uni­te­tą so­vie­tų pro­pa­gan­dos gink­lui, mes ga­li­me bū­ti nau­din­gi ir šian­dien, jei tik Lie­tu­vos eks­per­ti­zė pa­gei­dau­ja­ma.

2. An­tra­sis taš­kas yra mū­sų su­pra­ti­mas, kad Są­jun­gos at­vi­ru­mas yra gy­vy­bi­nės reikš­mės kaip ir jos is­to­ri­nė mi­si­ja plės­ti de­mo­kra­ti­jos ir tai­kos erd­vę Eu­ro­po­je ir pa­sau­ly­je. Mie­los ir silp­nos de­mo­kra­ti­jos, ti­ro­nai vi­sa­da sva­jos, kaip jus par­klup­dy­ti, kad po to pa­sa­ky­tų: "Drau­gai, jū­sų žai­di­mas baig­tas, ir toks bu­vo spor­ti­nis mū­sų par­tne­rys­tės tu­ri­nys."

Te­pa­si­reiš­kia Ry­tų kai­my­nams no­rin­tiems Eu­ro­pos kaip tai­kos mū­sų bro­liš­kas so­li­da­ru­mas, grin­džia­mas bend­ru li­ki­mu, – kad su­tik­tu­me juos iš­tie­sę ran­kas. O čia yra ir mū­sų bu­vi­mo tęs­ti­nė pra­smė. Esa­me bend­rai iš­pa­žįs­ta­mų žmo­niš­kų­jų ver­ty­bių ci­vi­li­za­ci­ja – ver­ty­bių ne ne­odar­vi­nis­ti­nių, kon­su­me­ris­ti­nių ar ka­ni­ba­lis­ti­nių, bet kaip gy­ven­ti pa­de­dant ki­tam, ne­nai­ki­nant jo ir ne­ats­tu­miant.

Aš ti­kiu, kad Lie­tu­va ra­gins Są­jun­gą lai­ky­ti jos du­ris at­ver­tas Ry­tų kai­my­nams sie­kian­tiems de­mo­kra­ti­jos, o taip pat – griež­tai prieš­ta­rau­ti te­be­si­tę­sian­čioms pa­stan­goms jė­ga keis­ti Eu­ro­pos že­mė­la­pį.

Kal­ba sa­ky­ta Eu­ro­pos Par­la­men­to se­si­jo­je dėl Lie­tu­vos pir­mi­nin­ka­vi­mo ES pri­ori­te­tų pristatymo