Paminėjau ir tos kovos informacinį partnerį laikraštį „Litovskij kurjer“, kur žinomo lenkų veikėjo Valdemaro Tomaševskio lūpomis buvo išreikštas pasipiktinimas Seime surengta Latvijos tautinių mažumų švietimo patyrimui skirta konferencija. Europarlamentaro lūpomis ji buvo pavadinta „konferencija su aiškiais nacionalizmo elementais“ ir neįtikėtina išvada: „viskas linksta į tai, kad galima būtų susidoroti su tautinėmis mažumomis – rusais, lenkais, žydais“.

 

O Lietuvos rusų mokyklų mokytojų asociacijos pirmininkė Ela Kanaitė konferenciją tuomet pavadino antilenkiška ir antirusiška, o Švietimo įstatymo pataisas „uždelsto veikimo bomba. Dabar jie ją susprogdins. Valdantieji nesupranta, kad tai atves į visuomenės konfrontaciją. Mes ties šituo nesustosime“.

 

Ačiū Dievui, nei bomba sprogo, nei su žydais susidorota, žodžiu, kovos azartas lyg ir nurimo. Tačiau ne visiškai. Ką tik laikraštyje „Litovskij kurjer“ (2013 06 20) išspausdintas jo redaktoriaus Anatolijaus Ivanovo straipsnis „Preliudija rimtai diskusijai“ tai patvirtina. Jame aprašytasKlaipėdoje vykęs Rusų tėvynainių (rossijskich sootečestvinnikov) respublikinės tarybos posėdis, kuriame buvo aptariamas pasiruošimas rugsėjį įvyksiančiai konferencijai „Aktualūs rusų tėvynainių gyvenimo Lietuvoje klausimai: švietimas, kultūrinis identitetas, bendruomenės išsaugojimas“.

 

Kertiniai tarybos posėdžio darbotvarkės akcentai, kaip rašo „Litovskij kurjer“, buvo trys: apie pasirengimą būsimajai, jau septintajai Lietuvoje gyvenančių rusų tėvynainių konferencijai, apie švietimo rusų kalba situaciją ir apie teisinės pagalbos tėvynainiams centrus.

Pasak A.Ivanovo, „Mes suinteresuoti, kad respublikinė konferencija vyktų konstruktyviai, nustatytų diasporos konsolidacijos sąlygas ir būdus, tolimesnės efektyvios veiklos kelius, stiprintų Lietuvos rusų pasaulį”. Puikūs žodžiai! Beliktų pasveikinti būsimąją konferenciją su gražiais tikslais, galėsiančiais konsoliduoti ne tik pačią rusų diasporą, bet ir visus Lietuvoje gyvenančius žmones.

Deja, posėdyje nuskambėjo ir kitokių minčių (remiuosi ta pačia „Litovskij kurjer“ publikacija), jas kaip tik ir norėčiau pakomentuoti. Socialinių mokslų daktaras Rafaelis Muksinovas pabrėžė, kad svarbiausios rusų bendruomenės veiklos sritys turėtų būti kultūra, švietimas, konsolidacija. Kas gi galėtų prieštarauti tokiems puikiems tikslams, juos turėtų iškelti visos Lietuvos tautinės mažumos.

Tačiau tuojau pat R. Muksinovas pakeitė plokštelę: būsimos konferencijos rezoliucijos turėtų tapti „razinomis“ („iziuminkami“). Kaip tai suprasti? Ogi taip: visos rezoliucijos turės būti nusiųstos Europos Sąjungos struktūroms į Ženevą ir kažkodėl dar į Varšuvą. Šie Lietuvos rusų nusiųsti popieriai turėtų tapti tarptautinio skandalo ir Lietuvos pasmerkimo pagrindu.

Galėčiau nuvilti daktarą, nes ne vienerius metus tyrinėjęs analogiškų Lietuvos lenkų rezoliucijų likimą, galėčiau priminti, kad Europa jokių Lietuvos nusižengimų nei Europos Sąjungos normoms, nei Žmogaus teisėms niekaip nerado ir neranda. Taigi, panašios Lietuvos rusų rezoliucijos garantuotai susilauks tokios pačios reakcijos.

To negana, R. Muksinovas siūlo iš Rusijos atkomandiruoti juristus, kurie esą gintų Lietuvos rusus Europos Sąjungos institucijose. Bet kodėl tik Briuselyje? Galbūt reikėtų atsivežti Rusijos advokatus į Lietuvą ginti pažeidžiamų rusų teisių ir ne tik advokatus, bet ir teisėjus, gal ir jų apsaugininkus?

 

O jei rimtai, tai kaip čia neprisiminsi buvusio „Wspolnota Polska“ vadovo Andrzejo Stelmachowskio, kuris prieš porą dešimtmečių siūlė į Lietuvą siųsti ne lenkų advokatus, nes su lietuviais advokatais Lietuvos lenkai nesusikalbės, bet ir lenkus gydytojus, nes lietuviai gydytojai dėl tos pačios priežasties vietos lenkams išrašys ne tuos vaistus ar padarys ne tą operaciją…

 

Jau minėta Lietuvos rusų švietimo atstovė Ela Kanaitė patvirtino: Lietuvos rusų švietime matomos palankios tendencijos. Kokios jos? Pagrindinė – sąjunga su lenkais, siekiant išsaugoti lenkų ir rusų švietimą. Tiesa, ne visi posėdžio dalyviai pritarė tokiai sąjungai.

Jei kas nežino, tai Lietuvos lenkų nuostata švietimo klausimu yra tokia: dabartinė padėtis yra gera, lenkų švietimas Lietuvoje yra geriausias pasaulyje už Lenkijos ribų, bet, tarkim, už 20-30 metų jis gali pablogėti, todėl reikia jau dabar kovoti rezoliucijomis, streikais, demonstracijomis…

Tokią absurdišką poziciją, pasirodo, remia ir Lietuvos rusai, surinkę 50 tūkst. parašų, gindami kada nors pablogėsiantį rusų ir lenkų švietimą. Minėta atstovė taip pat paviešino dar vieną slaptą viltį: moralinę Rusijos paramą. Kodėl, klausia ji, Lietuvos lenkai gali gauti aktyvią Varšuvos paramą, o Lietuvos rusai iš Maskvos – ne?

Daktaras R. Muksinovas sugrįžo ir prie įprastos temos: Švietimo įstatymo pataisų. Deja, konkretizuodamas savo tezę, daktaras visiškai susipainiojo. Anot jo, Lietuvoje visuomet buvo toks tėvų pasirinkimas: jei noriu, kad vaikas mokėtų lietuviškai – leidžiu į lietuvišką mokyklą, o jei noriu, kad liktų lenkų ar rusų kultūros nešėju, leidžiu į atitinkamą mokyklą.

Po tokių žodžių galima būtų daryti išvadą, kad įvedus vadinamąjį etnokultūros komponentą (sekant Rusijos arba Latvijos pavyzdžiu) į lenkų ar rusų mokyklas, o visus kitus dalykus dėstant lietuviškai, būtų nušauti du zuikiai: vaikai liktų savo tautinės kultūros nešėjais ir kartu puikiai išmoktų lietuviškai. Juk algebros ar geometrijos žinias kažin ar tiktų priskirti tautinei kultūrai.

Hagos rekomendacijose apie tautinių mažumų švietimo teises (1996 m.) sakoma: „mažumų teisė išlaikyti kolektyvinį tapatumą per savo kalbą turi būti subalansuota su jų atsakomybe dalyvauti visos šalies gyvenime. Tokia integracija reikalauja gero šalies gyvenimo pažinimo bei puikaus valstybinės kalbos mokėjimo“.

Vadinamose nacionalinėse mokyklose Rusijoje tautinį tapatumą ugdo būtent etninis komponentas. Anot ilgametės Maskvos švietimo departamento vadovės, dabar Maskvos mero patarėjos Liubovės Kezinos, „Maskvoje yra 34 mokyklos ir 5 vaikų darželiai su etnokomponentu. Šiose mokyklose mokoma rusų kalba. Aš manau, kad grynai nacionalinės mokyklos (t.y. kur mokymas vyktų tos tautos, o ne rusų kalba, taip, kaip Lietuvos rusų ir lenkų mokyklose) tai AKLAVIETĖ. Juk vaikai gyvena dideliame megapolyje, kur valstybinė kalba rusų. Todėl ją reikia gerai mokėti“. Pridėčiau, kad tai ne vien Maskvos valdininkės, bet ir visos Rusijos valdžios pozicija: „kadangi čia Rusija, TODĖL visi dalykai mokyklose turi būti dėstomi rusiškai”.

Čia dar galėčiau priminti Baltarusijos Gardino lenkų mokyklos direktorės Danutos Surmač man pasakytus žodžius: „jeigu mūsų lenkakalbėje mokykloje valstybinių baltarusių ir rusų kalbų mokymas būtų taip susilpnintas, kaip valstybinės lietuvių kalbos mokymas Lietuvos lenkų ir rusų mokyklose, toks mūsų mokyklos lygis turėtų katastrofiškų pasekmių – niekas į ją neitų“.

Taip pat ir Lenkijos europarlamentaro Krzysztofo Liseko mintį: „jei kas nors yra Lietuvos pilietis, jis turi mokėti lietuvių kalbą ne gerai, bet puikiai. Lygiai taip pat manau, kad negalima būti Lenkijos piliečiu ir puikiai nekalbėti lenkiškai“. Deja, Lietuvos lenkų lyderiai daro viską, kad to nebūtų ir tuo pačiu daro meškos paslaugą Lietuvos lenkų mažumos jaunimui, mažindami jų karjeros bei gyvenimiško komforto galimybes.

O prie jų jungiasi ir Lietuvos rusų bendruomenės vadovai, tas pats R. Muksinovas tvirtina:

„šią – lietuvių kalbos mokymo problemą reikia spręsti Europos Sąjungos formatu(!), kaip tautinių mažumų problemą. O Lietuvos lygiu pareikšti mūsų tvirtą ne(!!)“. Košmaru, kitaip nepavadinsi tokią Lietuvos rusų bendruomenės lyderių poziciją: „lietuvių kalbai – ne!“.

Pabaigai vėlgi „razina“ iš „Litovskij kurjer“ straipsnio. Klaipėdos posėdžio kuluaruose esą skraidė tokia alegorija. Posėdžio dalyvių nuomone, dabartinė rusų padėtis Lietuvoje primena šimtmečio senumo pašto vagoną. Jame valdininkas į atitinkamas lentynėles dėlioja Lietuvos gausius rusų skundus, pvz., dėl būtinybės surengti mitingą, mobilizuoti (!) moksleivius, išspręsti teisinę problemą. Tokių skundų ir rezoliucijų tiek daug, kad jie jau netelpa vagone.

Tai ką gi daryti – klausimas ne pašto vagono viršininkui, bet bendrapiliečiams rusams? Atsakymą siūlyčiau labai paprastą: baigti su begaliniais skundais apie rusų pragarą Lietuvoje ir atsigręžti į savo bendruomenę, pirmiausia, jaunimą ir skatinti ne tik puoselėti tautinį identitetą, bet ir statyti savo lietuvišką valstybę.

Tam juk reikia ne tiek daug: puikiai kalbėti lietuviškai, jaunimui siekti universiteto diplomo, o svarbiausia – mylėti ir gerbti savo tėvynę – Lietuvą. Norėtųsi tikėti, kad būtent apie tai, o ne apie dar vieną skundų komplektą Europai ir, žinoma, Maskvai, bus kalbama būsimojoje Lietuvos rusų konferencijoje.