La­bai blo­gai at­si­ti­ko, kai jas pa­ver­gė pa­mi­šęs bur­ti­nin­kas. Jis ne­be­lei­do joms dai­nuo­ti ir šok­ti, kaip jos mėg­da­vo.

Jis įsa­kė gie­do­ti tik him­nus apie jo pa­sau­li­nį va­do­va­vi­mą, gar­bin­ti jo aukš­čiau­sią pro­tą ir žiau­rią ga­ly­bę.

Jo ti­tu­las bu­vo Drau­gas Di­de­ny­bė. Jis at­ro­dė su­stin­gęs nuo šal­čio ir nie­kad ne­si­šyp­so­da­vo, lyg ne­tu­rė­tų šir­dies.

Bet at­ėjo lai­kai, kuo­met bur­ti­nin­kas, gal­būt jau sens­te­lė­jęs, lei­do šiek tiek įvai­ro­vės. Vie­nai se­se­riai krei­pu­sis "Drau­ge di­de­ny­be", ki­ta jau ga­lė­da­vo pa­si­nau­do­ti ma­lo­nin­gu lei­di­mu sa­ky­ti: "Jū­sų Di­de­ny­be, drau­ge".

Tai su­kė­lė su­maiš­tį bur­ti­nin­ko gy­ve­ni­me bei val­dy­mo tvar­koj, ir su­maiš­tis ėmė di­dė­ti.

Ne­ti­kė­tai se­se­rys ėmė dai­nuo­ti vis dau­giau ne­re­da­guo­tų pos­mų. Jų dai­na su­skam­bo lais­vai, tar­tum jū­ra, ir šir­dis už­de­gan­čia gai­da.

Pa­mi­šęs bur­ti­nin­kas trau­kė­si žings­nis po žings­nio nuo jū­ros, ku­ri, be­je, va­di­no­si Bal­ti­ja.

Kai jis įlin­do slėp­tis rau­do­no mar­mu­ro olo­je, prie Bal­ti­jos jū­ros at­si­vė­rė lais­vės ke­lias. Mi­li­jo­nai žmo­nių su­si­rin­ko "Bal­ti­jos ke­ly" ir džiau­gė­si. Jie gy­rė tri­jų Bal­ti­jos se­sių drą­są ir iš­tver­mę. O pats ke­lias li­ko lauk­ti nau­jų ke­lei­vių iš ry­tų, ir lau­kia li­gi šiol.

Jū­sų Eks­ce­len­ci­jos Pre­zi­den­tai ir vi­si ma­lo­nūs čia su­si­rin­kę ko­le­gos, at­leis­ki­te man šį juo­draš­tį ko­kiai nors pa­sa­kai apie tris se­se­ris ant Bal­ti­jos kran­to. Jų dai­nuo­jan­čio tai­kin­go iš­si­lais­vi­ni­mo veiks­mas ir sim­bo­lis bu­vo gy­vo­ji be­maž dvie­jų mi­li­jo­nų žmo­nių su­jung­tų ran­kų gran­di­nė di­džiau­sio­je Eu­ro­pos šio po­bū­džio ma­ni­fes­ta­ci­jo­je nuo Vil­niaus iki Ta­li­no. To­kia yra geog­ra­fi­ja, kai žiū­rim nor­ma­liai pa­gal ky­lan­čias gaub­lio pla­tu­mas.

Ši pa­sa­ka sy­kiu bu­vo is­to­ri­ja ir kū­rė is­to­ri­ją.

Nau­jau­sio­je Eu­ro­pos is­to­ri­jo­je, gre­ta Ber­ly­no sie­nos griu­vi­mo (kaip tik po "Bal­ti­jos ke­lio"!) ir Be­lo­ve­žo, kur tai­kin­gai iš­sis­kirs­tė Blo­gio im­pe­ri­ja, ka­dai­se žiau­riai sta­ty­ta to pa­mi­šu­sio bur­ti­nin­ko, "Bal­ti­jos ke­lias" yra di­džiai sva­ri gai­rė, vie­na tri­jų ką tik pa­mi­nė­tų. Ši gai­rė bei ženk­las, da­bar įspaus­tas Eu­ro­pos Par­la­men­te, pa­sa­ko­ja apie žmo­gaus sie­lą ir tau­tas, iš­si­va­da­vu­sias nuo ko­mu­niz­mo jun­go. O re­zul­ta­tas, ku­rį nuo ta­da tu­ri­me, yra iš­tai­sy­tas pu­sės Eu­ro­pos že­mė­la­pis. Štai ge­ne­ra­li­nis są­ži­nin­gu­mas, vėl iš­reikš­tas geog­ra­fi­jo­je.

"Bal­ti­jos ke­lią" ga­li­ma sa­vaip ver­tin­ti ano, 1989-ųjų me­tų, so­vie­tų to­ta­li­ta­riz­mo žlu­gi­mo švie­so­je ir da­bar, ly­giai 60 me­tų po Sta­li­no mir­ties, kai Ru­si­jo­je vėl stip­rė­ja nau­ja­sis to­ta­li­ta­riz­mas. Jis ei­na pri­slėg­ti ir su­nai­kin­ti vi­sų, ku­rie drą­siai prieš­ina­si neo-to­ta­li­ta­ris­tams, gin­da­mi lais­ves. Tai su­pran­ta­ma, ka­dan­gi neo-to­tams bet ku­rios lais­vės yra pa­vo­jin­gos.

Ver­ta su­vok­ti, kad 1989-ai­siais, dar te­be­sant SSRS, eg­zis­ta­vo aso­cia­ci­jų ir iš­raiš­kos lais­vė - ki­taip, nei šių die­nų Ru­si­jo­je. Ži­no­ma, už­pul­ti greit­ke­ly­je dvie­jų mi­li­jo­nų ge­ros va­lios žmo­nių aso­cia­ci­ją kaip už­sie­nio agen­tus bū­tų bu­vus jau eks­tre­ma­li "So­vie­tų pa­sa­ka".

Jau bu­vo pra­ėję 50 me­tų po kru­vi­no san­dė­rio, ku­rį su­da­rė du di­džiau­si pa­sau­lio nu­si­kal­tė­liai ir jų gau­jos pa­si­va­di­nu­sios bol­še­vi­kų ir na­cių "so­cia­lis­ti­nė­mis" par­ti­jo­mis. 50 me­tų "vel­nio pa­ktui", kaip jį pa­va­di­no 1989-ai­siais Hel­mu­tas Koh­lis - to iš­ties bu­vo ga­na.

Pa­sa­ky­ta - pa­da­ry­ta. Pa­da­ry­ta, tad "Pa­ga­min­ta Eu­ro­po­je", jei no­ri­te.

Dė­ko­da­mi už Sand­ros Kal­nie­tės pa­stan­gas ir EP Pre­zi­den­to įstai­gos su­pra­tin­gu­mą, tuoj džiaug­si­mės gra­žia pa­mink­li­ne plokš­te, ku­rią ati­den­gia­me. Ji pri­mins ir auk­lės jau­nus eu­ro­pie­čius, nors dar lie­ka ma­ža ko­mu­ni­ka­ci­jos ir su­vo­ki­mo prob­le­ma.

Kaip man re­gis, čia trūks­ta sie­no­je ge­rai įskai­to­mo įra­šo so­li­džio­mis rai­dė­mis: BAL­TI­JOS KE­LIAS. To rei­kė­tų, kad kiek­vie­nam lik­tų aiš­ku, jog kal­ba­ma apie tau­tų ke­lią į lais­vę, ne apie Pe­ga­so žvaigž­dy­ną.

Kal­ba pa­sa­ky­ta ati­da­rant "Bal­ti­jos ke­lio" erd­vę Eu­ro­pos Par­la­men­to fo­jė Briu­se­ly­je.