VSD gana detaliai išdėsto Rusijos veiklos metodus, kurie – skaitlingi, agresyvūs ir išradingi: be tradicinių prieš Lietuvą naudojama elektroninė žvalgyba, kibernetinis šnipinėjimas ir netradicinė priedanga. VSD tvirtina, kad Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos netgi turi techninių galimybių jas dominančių asmenų pokalbius telefonu kontroliuoti Lietuvoje.

Prezidentė perėmė estafetę – įvardijo aiškius interesus ir per ką jie veikia: „Kol mes nesutardami ir neapsispręsdami blaškomės, kurdami jau septintą Nacionalinę energetikos strategiją, už mus sprendžia slapti „Rosatom“ vizitai, paslaptingi „Gazprom“ memorandumai ir pseudožaliųjų kuriami filmukai.“

Ką čia slėpti, su šia Rusijos grėsme gyvename beveik nuo pat Nepriklausomybės atgavimo, ji spartino mūsų žingsnį jungiantis prie NATO, ir ES. Šią grėsmę gan realiai suvokė ir atsakingos Lietuvos žinybos, bet apie tai retai buvo kalbama taip viešai ir aiškiai, nesibaidant didžiojo kaimyno, su kuriuo vykdoma žymi prekybos dalis ir su kuriuo dabar kaip tik mėginama gerinti diplomatinius santykius.

Apie šias grėsmes ir saugumas, ir kariškiai viešai kalbėti vengdavo. Žiniasklaida, praradusį viltį sulaukti atviresnio oficialaus žodžio, galėdavo tik pasiremti neįvardytais šaltiniais ir sumeistrauti į sąmokslo teorijas panašėjantį tekstą apie Rusijos veiklą Lietuvoje. Todėl gana netikėta, kad VSD ataskaitoje viskas išklota taip atvirai ir detaliai.

Šis įvardijimas – labai svarbus Lietuvai kaip valstybei, kad būtų galutinai pagrįstas oficialus šalies kursas į Vakarus, kurį vis buvo bandoma išplauti, klaidžiojant tarp apverstų vertybių, redukuotų tik į stambaus verslo reikalus, pigesnio šildymo ir sovietmečio, kuomet tavimi pasirūpindavo kiti, ilgesį. O kai tas ilgesys dar pakurstomas tokiais iš pažiūros nekaltais dalykais kaip „Tarybinės“ dešrelės ar solidžių rusiškų orkestrų koncertais – ir sutapk tu man taip – kaip tikSausio 13-ąją, nepritekliaus kamuojamai ir teisingumo valstybėje pasigendančiai labai nemažai daliai tautos ne taip sunku sudvejoti. Dar pridėję nuo sovietmečio palaikomą bjaurios, bukos ir visą pasaulį siekiančios valdyti Amerikos įvaizdį, gauname tobulą terpę rusiškai sėklai sudygti.

Tas vertybes teisingai turėjęs tautai sustyguoti partinis elitas Rusijos klausimu taip pat nebuvo vieningas. Ir nenuostabu, kai politinę darbotvarkę dešimtmetis po dešimtmečio diktuoja šildymo kainos, o kartu su jomis ir „Gazprom“.

Su Rusija flirtuoti bandė tiek Lietuvos politinė kairė, tiek dešinė (prisiminkime buvusio užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko pirmuosius žingsnius valdžioje). Savo ruožtu socdemai, niekada tolyn nuo Rusijos lauko idėjiškai ir nebuvo pernelyg nugravitavę, ši šalis jiems niekuomet nekėlė alergijos (užtektų pavartyti a.a.Justino Karoso tekstus). Kadaise savo juodą darbą padarė ir a.a. Algirdas Brazauskas, lengva ranka įsileidęs į Rusijos koncerną „Gazprom“ į „Lietuvos dujų“ ūkį: šio sprendimo pasekmes srebiame iki šiol. Labai svarbios dabartinės valdančiosios koalicijos dalies – Darbo partijos – šaknys irgi veda į Rytų dujų rinką.

Iki šiol dažniausiai konservatoriai Rusiją įvardydavo kaip aiškią grėsmę nacionaliniam saugumui, tačiau supratę, kad reikalavimas atlyginti okupacijos žalą dujų kainų nesumažins ir kad tos kainos gali būti mažinamos tik aukojant energetinę nepriklausomybę, visiškai užsiblokavo ir su Rusija apskritai liovėsi bendrauti. Deja, sėkmingų kovos su Rusijos įtaka pavyzdžių, išskyrus teismines kovas su „Gazprom“, įvardinti būtų sunku.

Taip pat tenka pripažinti, kad kai kurie konservatoriai Rusijos kortą vietos elektoratui šiurpinti naudojo be saiko ir tai davė priešingą efektą. Nervingoje referendumo dėl atominės atmosferoje Rusijos agentais buvo apšaukti visi, turintys kitokią nuomonę – nuo padorių žurnalistų iki tikrųjų idėjinių žaliųjų, nuoširdžiai tikinčių, kad atominė energetika yra siaubinga atgyvena.

Tuo pasinaudoję socdemai į rinkimus pasiėmė senąją vėliavą „atnaujinsime gerus santykius su kaimynais“. Žinoma, malonu, kad vyksta dvišaliai susitikimai, tačiau kol kas apčiuopiamų to naujinimo rezultatų taip pat nematyti, nes rusai, žinia, nekvaili, vien pasišypsoti jiems nepakaks.

Tačiau būtent po to, kai Rusijos grėsmę valstybės lygiu įvardijo ir VSD, ir prezidentė, ji tapo vieša, akivaizdi ir, jei galima taip sakyti – legitimi. Dabar ši grėsmė nebegali būti pavadinta sąmokslo teorija, politiniu ginklu ar būti kaip kitaip sumenkinta. Dabar jau nebebus galima apsimesti, kad jos nėra ir toliau tarsi niekur nieko tvarkytis savo verslo reikaliukus, spausti politikus dėl politinių nuolaidų šiai šaliai mainais į geresnes verslo sąlygas.

Dabar aiškiai parodyta, ko siekia Lietuvos teritorijoje veikianti rusiška žiniasklaida ir neva kultūros skleidėjai. Dabar tie Lietuvos piliečiai, kurie prisidės prie VSD ataskaitoje įvardytos veiklos turės bent susimąstyti, jei dar to nepadarė, kad veikia prieš savo valstybę.

Grėsmės aiškiai įvardytos, dabar teks atsakyti patiems sau į klausimą, ar esame pajėgūs joms atsispirti ir kaip tai padaryti efektyviau. Ar mūsų atsakingos žinybos turi nusibrėžusios aiškią strategiją, ar jos pakankamai bendradarbiauja tarpusavyje, ar dalies funkcijų nebevykdantis VSD veikia taip, kaip turėtų. Ar mūsų saugumo struktūroms pakanka finansavimo ir kaip jį efektyviau išnaudoti, kaip išlaikyti turimus profesionalus ir prisitraukti naujų, talentingų žmonių.

Gal mūsų spec.tarnyboms reikėtų pamąstyti ir apie savo veiklos metodus: pašonėje turint tokį mielą ir draugišką kaimyną kartais atrodo pernelyg pavojinga būti tokiems ramiems ir biurokratiškiems. Štai neseniai Lietuvoje viešėjusius Rusijos opozicionierius nuolat sekiojo Rusijos saugumiečiai. Ar mūsų tarnybos negalėjo geriau patikrinti jų „žurnalistinės“ kompetencijos? Ar tikrai jie visi turėjo būti įleisti į mūsų šalį?

Tačiau visa tai jau – techninės detalės, kurioms išspręsti tereikia politinės valios. Ir aiškus pagrindas šiomis savaitėmis jai duotas. Aiškesnio nebūna