‚„Gazprom“ padėtis – labai rimta problema. Ir ne vien dėl to, jog tai didžiausia Rusijos bendrovė (vertinant pagal akcinio kapitalo dydį), o todėl, kad tikrasis jos šeimininkas – V. Putinas. Kur link suka „Gazprom“, ta kryptimi juda ir Rusija, ir V. Putino valdžia“, - teigia A. Aslungas, seniau dirbęs Rusijos, Ukrainos ir Kirgizijos valdžios patarėju ekonomikos klausimais.

„Gazprom“ akcinis kapitalas nuo 369 mlrd. dolerių (1036 mlrd. Lt) (šie skaičiai priklauso 2008 metų gegužei) sumenko iki 83 mlrd. dolerių (217 mlrd. Lt) ir vis mažėja. Akcijų kainos ir pelno santykis krito iki „lemtingai žemos ribos“: anot autoriais, šis skaičius šiuo metu lygus vos 2,4. Trumpiau tariant, akcininkai bendrove nebepasitiki.

Kur slypi tikrosios blogo „Gazprom“ valdymo priežastys? „Aukščiausio laipsnio pasyvumas; nenoras priimti naują informaciją; korupcija ir kvaila arogancija“, - bendrovės nesėkmės priežastis išvardija analitikas. Jeigu „Gazprom“ mano, jog dujų vartotojai elgiasi nederamai, tiekimą nutraukia. Taigi nieko keisto, jog vis daugiau tokių vartotojų stengiasi bent kokia kaina priklausomybę nuo „Gazprom“ sumažinti.

Per pastaruosius dešimt metų „Gazprom“ nepaisė net trijų svarbių revoliucijų, vykusių dujų pramonėje, mano straipsnio autorius: „skalūnų dujų ekspansijos JAV, suskystintų dujų išpopuliarėjimo pasaulyje ir išaugusios paklausos Kinijoje“.

„Gazprom“ vadovybė nesuprato ir Europos Sąjungos galimybių“, - mano ekonomikos specialistas, užsimindamas apie Europos Komisijos atliktą tyrimą, kurio išvados siejamos su didele Rusijos dujų gigantui skirta bauda. Greičiausiai, anot straipsnio autoriaus, dujų kainų ryšis su naftos kainomis (būtent šiuo kainos nustatymo principu ir vadovaujasi „Gazprom“) bus pripažintas žalingu konkurencijai.

Be to, Europos Sąjunga taip pat draudžia vienai ir tai pačiai bendrovei ir būti atsakingai už dujų paskirstymą, ir būti dujotiekio vamzdynų savininkei. „Kremlius tokią antimonopolinę politiką vadina vienu žodžiu – „konfiskacija“, tačiau Europoje „Gazprom“ privalo laikytis ES teisės aktų, ir, greičiausiai, bus priverstas parduoti savo turtą“, mano A. Aslungas.

„Gazprom“ dalis Europos rinkoje sumenko iki 34 proc. (2011 metais), o Rusijos rinkoje – iki 65 proc. (2012 metais).

„Daugiausia „Gazprom“ pardavimai mažėja buvusiose Sovietų sąjungos respublikose, nes būtent ten bendrovės veiklos metodai itin grubus ir politizuoti“, - daro išvadą ekonomikos specialistas. Vis mažėja ir „Gazprom“ išgaunamų gamtinių dujų kiekis.

Po dujotiekio sprogimo 2009 metais Turkmėnija nusprendė tiesti naują vamzdyną – į Kiniją. Taip „Gazprom“ neteko ir prieigos prie pigių Vidurio Azijoje išgaunamų dujų, ir priėjimo prie Kinijos rinkos.

„Visi šie faktai byloja apie kompetencijos trūkumą, tačiau akcininkams iš tikrųjų nerimą kelia kitas dalykas – besaikis lėšų švaistymas ir bendrovėje siaučianti korupcija. Ji pasireiškia įvairiausiomis formomis ir pavidalais, pavyzdžiui, vadinamasis turto išpardavimas dalimis. Pati akivaizdžiausia forma – besaikis kapitalo švaistymas“, - straipsnyje teigia A. Aslungas.

Valstybės valdomo banko „Sberbank“ analitikų skaičiavimais, dujų tiekimui „Gazprom“ kiekvienais metais turi skirti 11 mlrd. dolerių (28 mlrd. Lt), tačiau 2011 metais bendrovės išlaidos siekė net 53 mlrd. dolerių (138 mlrd. Lt), o 2012 metais – 43,2 mlrd. dolerių (113 mlrd. Lt). Specialistai iš Maskvos neoficialiai spėja, jog net du trečdaliai išlaidų susiję su korupcija, o likusi dalis – „nereikalingos reinvesticijos“.

Tačiau V. Putinas siūlo ne mažinti išlaidas, o imtis dar brangesnių projektų.

Per ateinančius metus „Gazprom“ ir naftos sektoriaus indėlis į Rusijos valstybės biudžetą pastebimai sumenks, o tokia padėtis gali paskatinti Kremlių peržiūrėti šalies ekonomikos strategiją, viliasi straipsnio autorius.

A. Aslungas įžvelgia ir tokios situacijos pliusų, ir minusų.

„Tapęs pernelyg korumpuotu, todėl nebegalinčiu tinkamai dirbti, „Gazprom“ save pražudė. Jam nebepavyks dalyvauti Rusijos politiniame gyvenime, ir šalis po truputį liausis buvusi naftos ir dujų šalimi“, - sako straipsnio autorius.