Didžiosios Vakarų valstybės, priešingai, nuo pat 1990 kovo mėn. skatino pradėti derybas. M.Gorbačiovas tvirtino, kad mes turime likti TSRS, derėtis dėl išstojimo sąlygų, ir tada galbūt civilizuotai išsiskirsime. M. Gorbačiovas mėgdavo pridurti, jog pamatę, kiek mums kainuos skyrybos, lietuviai neteks noro gyventi atskirai.

Algirdui Brazauskui toks aiškinimas derėtis liekant SSRS sudėtyje buvo labai suprantamas ir priimtinas.Vytautas Landsbergis, atvirkščiai, tvirtai laikėsi nuostatos, kad derėtis galime tik kaip lygiaverčiai partneriai, kaip dvi valstybės, o ne kaip periferija su centru.

Algimantas Čekuolis tada pateikė sparnuotą palyginimą JAV žurnalistams, kad norint skirtis, iš pradžių reikia būti susituokus, o Lietuva už SSRS netekėjo – ji buvo paimta ir išprievartauta.

Baltijos šalių likimą nulėmusius Molotovo – Ribentropo slaptuosius protokolus jau buvo pasmerkęs SSRS liaudies deputatų suvažiavimas 1989 gruodį ir pripažinęs juos „negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento“.

Nepaisydamas to, SSRS liaudies deputatų neeilinis trečiasis suvažiavimas 1990 kovo 15 nutarė, jog „nuo šiol“ (rus. vpred) Lietuvos AT kovo 11 Nepriklausomybės atkūrimo aktas nebegalioja.

V.Landsbergis labai taikliai pastebėjo, kad net pagal šį dokumentą išeina, jog keturias dienas mūsų nepriklausomybę Kremlius pripažino.

Turbūt, šitai pastebėjo ir Lietuvos komunistų organas dienraštis „Tiesa“, nes savo vertime žodį „vpred“ praleido. Tačiau net „Tiesos“ leidėjai negalėjo išmesti pusės sakinio, pagal kurį Lietuvos sprendimas negalioja tik laikinai: „kol įstatymas nenustatys išstojimo iš Tarybų Sąjungos sudėties tvarkos ir jo padarinių“. Turėjo būti suregztos tokios juridinės pinklės, kad neišsprūstume iš imperijos tinklo, ir tą gerai suvokė Lietuvos AT vadovybė, todėl laikėsi griežtos teise grindžiamos pozicijos.

Tuometinė Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher drauge su JAV prezidentu Ronaldu Reaganu privertė SSRS pasukti reformų keliu, o 1990 su jo įpėdiniu George‘u Bushu derino poziciją dėl Lietuvos nepriklausomybės.

Nors viešuose pareiškimuose M.Thatcher nuolat reikšdavo savo paramą M.Gorbačiovui, didelių iliuzijų dėl SSRS ji neturėjo. Jos požiūrį atskleidžia slaptų archyvų įrašai.

2003 Pavelas Stroilovas dirbo su dokumentais Gorbačiovo fondo archyve. Iš ten jis pavogė apie 50 000 įrašų ir pervežė juos į Londoną, kur gavo politinį prieglobstį. Paviešinta kol kas tik maža dalis jo turimos medžiagos. Mirus M.Thatcher P.Stroilovas pirmąkart angliškai paskelbė keletą su ja susijusių turimų slaptų dokumentų.

Vienas iš jų yra pokalbio Maskvoje 1987 tarp M.Gorbačiovo ir M.Thatcher stenograma:

M.T. Visiškai natūralu, kad mes su įtarimu žiūrime į sistemą, kuri varžo savo žmonių laisves... Sovietų kariuomenė nedvejojo įsiveržti į Vengriją 1956, į Čekoslovakiją 1968, o dabar į Afganistaną. Taigi kodėl jūs turėtumėte dvejoti įsiveržti dar kur nors?

M.G. Tai štai apie ką tas „prakeiktas rusiškas meškinas“!

M.T. Paprasčiausiai aš noriu, kad jūs žinotumėte, kaip mes jaučiamės. Kartą jau buvome suklaidinti dėl jūsų planų Čekoslovakijoje. Galvojome, kad neįsiveršite, nes tai pakenks jūsų prestižui pasaulyje. Tačiau apsirikome. Nenorime vėl pakartoti klaidos.

Lietuvoje jau vyko didieji Sąjūdžio mitingai, Lenkijoje Solidarumas įgavo vis didesnę jėgą, Maskvoje viešumas griovė plakatines tiesas, kada 1989 rugsėjo 23 įvyko toks prieš keletą metų paviešintas pokalbis:

M.T. Jūs pasiekėte pakopą, kur kiekvienas naujas žingsnis yra sunkesnis už ankstesnį. Žmonėms svarbu matyti rezultatus, net jei už juos politiškai neatsilyginama. Pavyzdžiui, aš turėjau dvejus metus laukti pirmų rezultatų. Visą tą laiką buvau kritikuojama, o kai atėjo sėkmė, ją priėmė kaip kažką natūralaus, ir niekas man nepadėkojo. [...]

M.G. ... Kitaip tariant, tarpetninės įtampos gali palaidoti perestroiką. [...]

M.T. Dabar noriu pasakyti kai ką labai konfidencialaus, ir prašyčiau šios pokalbio dalies neužrašinėti.

M.G. Kaip pageidausite.

M.T. Britanija ir Vakarų Europa nėra suinteresuotos Vokietijos susivienijimu. Žodžiai, parašyti NATOcommunique, skamba kitaip, tačiau nekreipkite į juos dėmesio. Mes nenorime Vokietijos susivienijimo. [...]

„Mes nesikišime į juos [R.B. – procesus Rytų Europoje] ir neskatinsime Rytų Europos dekomunizacijos.

Kada pakilo Rytų Europos tautos, kada sujudo Rytų vokiečiai, M.Thatcher pakeitė savo nuostatą, nes ji laikėsi vakarietiškų vertybių, pagal kurias žmonių valios reikia klausyti. Vėliau ji rėmė ir Vokietijos stojimą į NATO. O tai, kad galime skaityti šį konfidencialų pokalbį, eilinį kartą rodo, ko verti Kremliaus šeimininkų pažadai išpildyti prašymus – šis vis tiek buvo užrašytas.

Lietuvos klausimas tiesiogiai aptariamas viename iš šviežiai paskelbtų įrašų. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, M.Thatcher paskambino M.Gorbačiovui:

M.T. Mes tikimės, kad jūs sugebėsite išvengti bet kokios jėgos panaudojimo, nes tai būtų didžiulė klaida...

M.G. Matote, išeities taškas yra tai, kad Lietuva yra viena iš mūsų sovietinių respublikų. Nagrinėsime problemą šiame kontekste. O jie bando primesti mintį, kad Lietuva nėra Sovietų Sąjungos dalis, bando primesti „tarptautines derybas“. Tai absurdas. Vakarų lyderiai privalo nepakliūti į šiuos spąstus.

M.T. Vakarų šalys turi kitokį požiūrį į Lietuvą ir Latviją [R.B. - taip stenogramoje], atsižvelgdamos į istorines aplinkybes, dėl kurių jos buvo okupuotos Hitlerio ir Stalino. Mes nepripažįstame Tarybų Sąjungos įvykdytos jų aneksijos de jure, nors Helsinkio Baigiamasis aktas pripažino ją de facto. Todėl Lietuvos statusas laikomas kitoks, negu kitų sovietinių respublikų“.

Šis slaptas archyvinis įrašas rodo, kad M. Gorbačiovas 1990 sulaukė labai aiškios žinios iš M.Thatcher dėl Lietuvos, kuri, tarsi kalbėdama Vakarų valstybių vardu „mes“, išreiškė palaikymą V.Landsbergio ir AT daugumos nuostatai dėl derybų su SSRS statuso. Neatsitraukdama nuo Nepriklausomybės atkūrimo akto, Lietuva toliau siekė tarpvalstybinių derybų, nežinodama, kad tarp jos pozicijos rėmėjų yra ir Geležinė ledi.

Vėliau, 1990 lapkričio 13 priimdama AT pirmininką savo rezidencijoje Downing street 10, M.Thatcher įspėjo V.Landsbergį būti kuo atsargesnį. Po dviejų mėnesių jos nuogąstavimai dėl galimo jėgos panaudojimo pasitvirtino per Sausio agresiją.

Kaip matome iš pateiktų slaptų įrašų, M.Thatcher turėjo blaivą nuomonę dėl Kremliaus. Matyt, dėl tos nuomonės ji ir parodė iniciatyvą paskambindama M.Gorbačiovui, kad savo autoritetu neviešai pridengtų jauną Lietuvos nepriklausomybę.