Nykstančiuose kaimuose užvirs statybos

Neseniai buvo patvirtintas 839 namų renovacijos planas. Miestuose bus renovuojama vos 125 namai, likę mažesniuose miesteliuose, o apie pusę visų renovuojamų namų atsidūrė labai mažuose kaimuose. Kaip atrodo tipinis kaimas, kuriame bus investuojami milijonai visų mūsų mokesčių mokėtojų pinigų?

Gyvenvietė N išaugo sovietiniais laikais, kaip aplinkinių kolchozų centras. Sugriuvus kolchozams, gyvenvietė tapo nepatraukli gyventi. Jauni specialistai nebegauna paskyrimo, todėl jaunų žmonių nebeatvažiuoja. Po mokyklos baigimo jaunimas išvažiuoja mokytis arba emigruoja ir jokiu varu atgal jo nebeatvarysi. Buvo uždaryta mokykla, ambulatorija, beveik visi likę gyventojai garbaus amžiaus, labai didelė dalis mėgsta išgerti. Gyvenvietės pasididžiavimas - krautuvė, kuri pagyvėja pašalpų gavimo dieną. Ši diena ypatinga, ją raudonai pasižymėję policininkai, medikai ir gaisrininkai. Buto parduoti neįmanoma net už 10 tūkst. litų, nes kaime jau ir taip yra ne vienas tuščias negyvenamas namas. Gyventojai viskuo nepatenkinti, gražiuoju mena tik sovietmetį, skundžiasi valdžia, o konservatoriai, ypač V. Landsbergis (sugriovė kolūkius) ir A. Kubilius (sumažino pašalpas!), išvis, – antžmogiai su ragais.

Taigi ministras nutarė tokiuose kaimuose investuoti kelis šimtus milijonų litų. Gudžiūnai, Bezdonys, Šilgaliai, Miežiškiai, Balbieriškis ir daugybė kitų. Kokia tokio sprendimo ekonominė ir strateginė logika, jeigu greitu metu ten nebus gyventojų? Vienintelis tikras atsakymas yra noras pelnyti papildomų balsų rinkimuose, nes apie jokį tokios gyvenvietės atsigavimą nėra ko net svajoti. Kodėl jauni žmonės turėtų čia gyventi? Pateikite bent menkiausią argumentą?

Miesteliuose negyvens niekas

Prieš kelias dienas prof. Boguslavas Gruževskis Seimo Europos reikalų komitetui pateikė savo analitines įžvalgas, paremtas demografiniu modeliavimu. Jos niūrios. Lietuva pirmauja pagal senėjimo pagreitį. 2060 m. (o gal 2045 m.) prognozuojama, kad Lietuvoje gyvens 0,8 mln. pensininkų ir vos 2,5 mln. gyventojų. Tokios prognozės nesako nieko kito, tik tai, kad Lietuvoje žmonės gyvens miestuose, o pusė dabartinių rajonų centrų bus tušti, jau nekalbant apie mažesnius miestelius. Net ir didėjantys grįžtančių emigrantų srautai nežada nieko gera miesteliams, nes jauni žmonės grįžta į didžiuosius miestus.

2012 m. kai kur Lietuvoje gyventojų padaugėjo – Vilniuje, Lentvaryje, Trakuose ir kitur, tačiau dauguma mažųjų miestelių toliau sparčiai nyko. Jau daug kartų minėjau Naujosios Akmenės pavyzdį. Sovietiniais laikais klestėjusiame pramonės centre dar 1997 m. gyveno daugiau nei 14 tūkst. gyventojų, šiandien čia vos daugiau nei 8 tūkst. Ar šį miestelį prikels dar 11 renovuotų namų? O gal renovavus kas nors čia puls pirkti butus ir jie brangs? Buto čia jau dabar negalima parduoti už 10 tūkstančių litų, tai ar investavę į jo renovaciją 30 tūkstančių kas nors pasikeis? Greičiausiai ir renovavus jo niekam nereikės.

Kur tuomet slypi šios V. Mazuronio politikos „ekonominės logikos“ paslaptis? Gal jis stengiasi įsiteikti kaimo rinkėjui? O gal tiesiog nori dalyvauti dalijant šimtus milijonų litų? Prasmingai ar ne – visai nesvarbu. Svarbiausia pats dalinimo procesas.

Siūlymai

Galime neabejoti – renovacija nesugrąžins gyventojų į miestelius. Akivaizdu, kad norint išlaikyti gyventojus tokiuose miesteliuose, reikia visai kitų priemonių. Valstybės lėšos turi padėti steigtis mažiems verslams, lengvatinių sąlygų sukūrimui ir investicijų pritraukimui. Kai bus gerų darbo vietų – bus ir gyventojų, o tada jau galima galvoti apie renovaciją.

Kritikai pasakys, kad ir mažuose miesteliuose žmonės turi teisę gyventi šiltai. Sutinku ir, duok Dieve, visiems sveikatos ir ilgo gyvenimo, tačiau valstybė visgi turi matyti realius procesus ir negatyvioms tendencijoms priešintis tinkamomis priemonėmis. Gal užteks rankomis bandyti stumti traukinį, o verčiau visas anglis nukreipti į garvežį, kuris išjudins visą sąstatą. Turime Airijos pavyzdį, kai buvo investuojama į IT ir kitas aukštųjų technologijų sritis ir dėl to ji pakilo, suklestėjo, tapo patraukli grįžti emigravusiems airiams, bei imigrantams lietuviams. Bet turime ir prastą Graikijos pavyzdį su gigantomaniškomis Potiomkino kaimų statybomis. Tai kodėl mokomės iš Graikijos?

Lietuva įstojusi į ES, blogai suplanavo savo prioritetus. Tiesėme vandentiekius, tvarkėme šaligatvius, o gyventojai susikrovė lagaminus ir išvažiavo, kur nebūtinai geresni šaligatviai, bet didesni atlyginimai. Visų pirma politikai, tiek kairieji, tiek dešinieji, turi kritiškai pažiūrėti į realybę ir matyti tikrą situaciją, o ne svajoti apie grįžtančius statybininkus ir renovaciją, turinčią atgaivinti kaimus.