Akademikas pateikia daug klaidinančių bei tikrovės neatitinkančių teiginių apie VAE projektą, reaktoriaus technologiją ir strateginį investuotoją „Hitachi“. Tokie pasisakymai kenkia ir Lietuvos, siekiančios pritraukti užsienio investicijas, reputacijai. Laikau savo pareiga tai paneigti, nes diskusijoje apie branduolinę jėgainę Lietuvoje negalima remtis klaidinančiais teiginiais.

Moderniausia išbandyta technologija

Pateikdamas trumpą verdančiojo vandens reaktorių aprašymą, akademikas, kryptingai naudodamas retorikos priemones, sudaro įspūdį, kad tai pasenusi ir nepopuliari technologija. Užtikrintai galiu pasakyti – taip nėra.

Pažangusis verdančio vandens reaktorius (ABWR), kurį strateginė investuotoja „Hitachi“ pasiūlė VAE, yra moderniausia, ką branduolinės energetikos industrija sukūrė ir naudoja praktikoje. ABWR šiuo metu yra vienintelis, naujausios III+ kartos reaktorius eksploatuojamas komerciškai. Pirmieji kitų technologijų III+ kartos reaktoriai yra dar tik statomi.

Šiuo metu Japonijoje veikia keturi ABWR reaktoriai, dar viena elektrinė su ABWR reaktoriumi jau pastatyta ir licencijuojama, kitos statybos yra įpusėjusios. Dar du šios technologijos reaktoriai statomi Taivanyje – jų paleidimas planuojamas 2013 ir 2014 metais.

Be to, galimai šeši ABWR reaktoriai taip pat planuojami statyti Jungtinėje Karalystėje. Paraiška statyti ABWR reaktorių yra paduota ir Jungtinėse Valstijose. Šią technologiją svarsto pasirinkti Suomijos Fennovoima ir Olkiluoto elektrinės naujiems savo blokams, taip pat Lenkija.

Tai – faktai, kurie ne tik parodo sausą statistiką, bet ir technologijos brandumą, kuris tiesiogiai siejasi su statybų sąnaudomis.

Tarptautinėje branduolinės energetikos pramonėje yra laikoma, kad paleidus 4-5 naujos kartos reaktorius, technologija pasiekia pramoninio taikymo brandą. Kaip rodo praktika, tokią brandą pasiekusio reaktoriaus statybos sąnaudos dažniausiai yra apie 40 procentų mažesnės nei pirmojo tos kartos reaktoriaus.

Be to, tai didele dalimi paaiškina, kodėl pabrango dabar Suomijoje ir Prancūzijoje statomi pirmieji pasaulyje III kartos suslėgtojo vandens reaktoriai.

Saugumas įvertintas aukščiausiais balais

J.Vilemo teiginys, kad „siūlomi reaktoriai – pavojingi“, visiškai neatitinka tikrovės. Tiesą sakant, JAV branduolinės energetikos reguliatorius (NRC) ABWR yra pripažinęs pažangiausia ir saugiausia šiuo metu rinkoje esančia technologija, kurios saugos lygis yra didesnis už griežčiausius jų reikalavimus.

Metami kaltinimai dėl sudėtingo eksploatavimo – taip pat be pagrindo. Atvirkščiai, elektrinės su vieno kontūro ABWR reaktoriumi eksploatacija yra paprastesnė ir pigesnė, nei naudojančių suslėgto vandens reaktoriaus (PWR) technologiją.

Be to, J.Vilemui tikrai neturėtų būti paslaptis, kad Ignalinos AE reaktoriai irgi buvo vieno kontūro, tad Lietuvoje yra sukaupta ženkli tokių reaktorių eksploatavimo patirtis, turime aukštos kvalifikacijos ir kompetentingų specialistų, išmanančių darbo su tokiais reaktoriais niuansus.

Nemažiau klaidingos informacijos akademikas J.Vilemas pateikia ir apie ABWR licencijavimą Europoje. Šis reaktorius jau įvertintas pagal EUR (European Utility Requirements) reikalavimus ir nenustatyta jokių kritinių trūkumų, kurie neleistų statyti šio reaktoriaus Europos Sąjungos šalyse. Taip pat „Hitachi“ gamintojui yra žinoma, jog Lietuvoje statomas ABWR reaktorius turės atitikti visus VATESI ir Europos WENRA reikalavimus dėl lydalo gaudyklės ir apsaugos nuo lėktuvo kritimo.

Šie reikalavimai ir rekomendacijos esminės įtakos reaktoriaus projektui neturi. O tai, kad jie yra pateikti dar iki VAE reaktoriaus projektavimo ir gamybos pradžios – tik privalumas, nes tokių papildomų saugos priemonių numatymas dabartiniame projekto etape žymios įtakos elektrinės statybos kainai neturės.

Beje, akademikas be reikalo menkina Lietuvos galimybes licencijuojant branduolinę jėgainę. Mūsų valstybėje su tarptautinių organizacijų pagalba jau dvidešimt metų buvo rengtasi šiam procesui ir darbas buvo teigiamai vertintas nepriklausomų pasaulinių ekspertų.

Šalies institucijoms licencijavimas nėra naujiena: buvo licencijuotas Ignalinos AE blokų eksploatavimas, šiuo metu licencijuojamas jų eksploatavimo nutraukimas. Ši patirtis yra naudinga ruošiantis naujų AE licencijavimui ir aš kategoriškai nesutinku su teiginiu, kad Lietuva yra tam nepasirengusi.

Transportavimas techninių ir finansinių problemų nekelia

Nors reaktoriaus gabenimas pristatomas kaip didžiulė ir brangi kliūtis, galiu pasakyti, jog taip nėra. Transportavimo klausimas nagrinėjamas jau daugiau kaip ketverius metus ir pasiekta daug rezultatų: parengta galimybių studija ir kelio paruošimo projektiniai pasiūlymai, taip pat susisiekimo komunikacijų specialusis planas.

Yra identifikuotos visos kliūtys, pavyzdžiui, trukdantys medžiai, elektros stulpų dalys – visame beveik 550 km ilgio ruože. Sukurtas ir trimatis kelio modelis, kuriame matomos šios kliūtys. Įvertinta, kuriuos kelius reikės sutvirtinti, kuriuos tiltus perstatyti. Parengti transporto, vešiančio reaktorių, turbiną ir kitą AE įrangą, brėžiniai ir kelių bei tiltų projektiniai sprendiniai.

Viešai publikuojamoje Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos išvadoje dėl koncesijos sutarties pateikta, kad prognozuojama maršruto įrengimo vertė gali siekti apie 80 mln. eurų (apie 276 mln. Lt). Ši suma pagrįsta Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos vertinimu dėl maršruto statinių (tiltai, pralaidos, naujos kelių atkarpos, posūkiai, sankryžos, pervažos, stovėjimo aikštelės ir t.t.) perstatymo bei energetikos įmonių („Lesto“ ir „Litgrid“) įvertinimu dėl maršrutą kertančių oro linijų kabeliavimo ar paaukštinimo.

Nors pastaruoju metu tenka girdėti ir kitų kelio paruošimui minimų sumų, norėčiau pažymėti, kad jokių naujų oficialių įvertinimų nebuvo atlikta.

Pasakysiu dar daugiau – J.Vilemo pateikiami krovinio išmatavimai yra neteisingi. Iš tiesų, krovinys yra didesnis ir sunkesnis – sveria 1004 tonas, o skersmuo siekia 9,2 metro. Tai jau įvertinta, o ši informacija publikuojama viešai VAE ir Energetikos ministerijos tinklalapyje.

Projekto vertė – vieša

Labai stebina J.Vilemo teiginiai dėl kainos ir konkurso – jie prieštarauja faktams. Galiu tik priminti pacituodamas 2011 metų liepos 14 dienos pranešimą: „Koncesijos konkurso komisija dėl Strateginio investuotojo į Visagino atominę elektrinę (AE) strateginiu investuotoju atrinko Hitachi Ltd. kartu su Hitachi-GE Nuclear Energy Ltd. („Hitachi“)“. „Hitachi“ pateiktas pasiūlymas, kuriame numatytas ABWR reaktoriaus patiekimas ir „Hitachi“ investicija į projektą, buvo pripažintas ekonomiškai naudingiausiu.

Visagino AE projekto vertė dabartinėmis kainomis gali siekti iki 17 mlrd. litų. Tai paskelbta viešai 2012 m. gegužės 7 d. Finansų ministerijos išvadoje dėl koncesijos sutarties ir Visagino AE Verslo plane.

Koncesijos sutartimi strateginis investuotojas įsipareigojo investuoti į projekto įgyvendinimo bendrovę, įsigydamas 20 proc. jos akcijų. Taip pat žinoma ir Lietuvos investicijų į elektrinę dalis – ji siektų 38 proc., arba apie 6,5 mlrd. litų. Pagal Atominės elektrinės įstatymą Lietuvos dalis negali būti mažesnė kaip 34 proc.

Tai, kas bus suderėta, bus įvykdyta, nes „Hitachi“ visus savo ABWR reaktorius pastatė laiku ir neviršydama suplanuoto biudžeto. Be to, kiekvienas projekto dalyvis bus atsakingas už savo investicijų dalį, bei jam priklausančios pagamintos elektros energijos realizaciją. Todėl kiekvienas investuotojas yra suinteresuotas, kad projektas nepabrangtų.

Nekorektiškas yra ir atominių elektrinių statybų kainų apibendrinimas. Negalima pagal vienos technologijos reaktorių statybos eigą vertinti visiškai kitos technologijos ir kitokio brandos lygio reaktoriaus projektą. Skirtingai nuo naujai vystomų kitų projektų, šis reaktorius turi savo statybos patirtį.

Investuos savo uždirbtas ir skolintas lėšas

Neteisus J.Vilemas ir kalbėdamas apie finansavimą, be pagrindo demonizuodamas skolinimąsi ir išsakydamas klaidingas prielaidas.

Praktiškai visi dideli projektai yra vykdomi naudojant savas ir skolintas lėšas, nes tai įprastas optimalaus finansavimo modelis, leidžiantis pasiekti didesnę investicijų grąžą – šiuo atveju naudą Lietuvos ekonomikai, biudžetui, ir nesuvaržyti įmonės finansinių pajėgumų.

Visagino atominės elektrinės projekte Lietuvos dalį finansuotų ne biudžetas, o dabartinė Lietuvos elektros įmonių grupė, naudodama savo uždirbtas lėšas ir maždaug 45-55 procentus reikalingos sumos skolindamasi.

Kadangi Visagino AE projektą remia Japonijos ir JAV vyriausybės, dėl galimo projekto finansavimo jau pradėjome tartis su Japonijos tarptautinio bendradarbiavimo banku (JBIC), Japonijos eksporto ir investicijų draudimo agentūra (NEXI), Jungtinių Amerikos Valstijų eksporto ir importo banku (US EXIM). Be to, Lietuva gali pretenduoti pasinaudoti EURATOM finansavimo instrumentais ir Europos Investicijų Banko paskola. Šią galimybę suteikia Europos Komisijos teigiama išvada dėl regioninio Visagino AE projekto.

Japonijos bei JAV eksporto kredito agentūrų siūlomos skolinimo sąlygos yra palankios tiek dėl žemų palūkanų, tiek dėl ilgo paskolos grąžinimo termino. Metinės tokios paskolos palūkanos siektų 5-8 procentus.

Poreikis naujoms AE tik didės

Netiesa ir tai, kad kompanijos nesiima statyti atominių elektrinių, prisiimdamos investicijų riziką. Artimiausias pavyzdys yra Suomijos Fennovoima ir nauji Olkiluoto elektrinės blokai, kurie suplanuoti be valstybinių garantijų ir subsidijų. Visagino AE irgi suplanuota be fiksuoto elektros energijos supirkimo tarifo – komercinę riziką dalintųsi visi investuotojai, o tai yra Baltijos šalių elektros energetikos kompanijos, kartu su „Hitachi“.

Klaidinantis J.Vilemo teiginys yra ir apie elektros energijos poreikius regione. Anot jo, poreikiai „beveik nedidėja“, tačiau reikia patikslinti, kad Lietuvoje vien pernai elektros energijos suvartojimas išaugo 2 procentais.

Panašų augimą iki 2030 metų prognozuoja daugelis pasaulinių energetikos srities rinkos tyrimų kompanijų. 2020 metais elektros energijos Lietuvoje būtų suvartota bent 12 TWh, kai pernai vartojimas siekė 10,6 TWh.

Tačiau labai svarbu paminėti dar ir tai, kad aplinkinėse šalyse, įskaitant ir Rusiją, esančios elektrinės sensta. Per artimiausią dešimtmetį nemažai jų bus uždaryta. Europos elektros energijos perdavimo operatorių organizacija ENTSO-E numato, kad vien Baltijos šalyse 2020 metais poreikiams patenkinti reikės 1,3 GW galios naujų elektrinių, o Baltijos jūros regione jų poreikis sieks 10 GW.

Tuo tarpu Rusijai, iš kurios šiuo metu importuojama didžiąją dalį savo suvartojamos elektros energijos, dėl tų pačių priežasčių iki 2020 metų reikės pasistatyti naujų elektrinių, kurių bendra galia sieks 186 GW.

Naujų efektyvių elektrinių tikrai prireiks. Be elektros šiuolaikinis gyvenimas neįmanomas – tai pirmojo būtinumo prekė, kurią galime ir privalome ekonomiškai pasigaminti patys, nes turime tam reikiamą regioninę infrastruktūrą ir patirtį.