Informacinio karo auka?

Liudvika Pociūnienė

Informaciniai karai ne vakar prasidėjo, jie tapo jau beveik rutina, kartais varančia į neviltį, bet vis dėlto rutina... Ir kas galėjo pagalvoti, kad bus prieita iki žmonių aukų tiesiogine to žodžio prasme.

Romano Voinickio nužudymą pateikti kaip buitinę žmogžudystę, kurią, esą, įvykdė užklupti sandėliukus tuštinantys vagišiai, tikriausiai nebepavyks – pernelyg daug liudininkų, tvirtinančių, kad pastarosiomis dienomis Lietuvos baltarusių bendruomenės lyderiui buvo ne kartą brutaliai grasinama.

Gal ir Romanas Voinickis pirmiau sulaukė viliojimų, ir tik po to – grasinimų? Jei taip, turėjo kreiptis į atitinkamą VSD skyrių jau prieš kurį laiką. Ar kreipėsi, ar ne – VSD nekomentuoja. Bet jei būtų kreipęsis – visa ši istorija reikštų viena – skandalingą Lietuvos valstybei ir jos piliečiams turinčios tarnauti institucijos neveiklumą. Be jokios abejonės, nužudytasis galėjo suteikti šiai institucijai ypač vertingos informacijos, leidžiančios imtis platesnių prevencinių priemonių. Dabar jau nebesuteiks... O jeigu suteikė – argi neturėjo būti efektyviai apsaugotas?

Tuo tarpu siekį mažinti lenkų tautinės mažumos integraciją į Lietuvos visuomenę ir toliau visiškai atvirai vykdo legaliai veikianti partija, kurios egzistavimas kertasi su konstitucine logika nuo pat jos registravimo, kai 1994 Lietuvos lenkų sąjunga turėjo tapti visuomenine organizacija, bet, pakeitus žodį „sąjunga“, tapo Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Galimas daiktas, žmonės Teisingumo ministerijoje jau tada įžvelgė kitų tautinių mažumų diskriminavimo momentą, lygiai taip pat, kaip ir po metų registruojant Lietuvos rusų sąjungą kaip politinę partiją, kurios įkūrimą tiesiogiai paskatino Rusų bendruomenių tarptautinis kongresas, vadovaujamas Dmitrijaus Rogozino – taigi, jėga už Lietuvos ribų. Čia reikia aiškiai pabrėžti, kad tautinės bendruomenės ir politinės partijos – skirtingi dalykai. Tiesiogiai tautinių mažumų reikalais turi rūpintis Tautinių mažumų departamentas, ir nė viena mažuma negali būti diskriminuojama. Tautiniu pagrindu įkurtos partijos – aiškiai diskriminacinis reiškinys – ir turėtų sulaukti konstitucinio įvertinimo. Kaip tada su totorių, čigonų, žydų, vokiečių bendruomenėmis? O gal Lietuvoje tautinėms mažumoms užkirstas kelias į politines partijas, ar galbūt nėra partijų, kurių programose būtų skiriamas deramas dėmesys tautinei politikai? Žinoma, informacinio karo sąlygomis toks konstitucinis įvertinimas Lietuvai brangiai kainuotų. Bet negalime nepripažinti, kad iš pažiūros smulkus prasilenkimas su konstitucine norma, neleidžiančia diskriminuoti dėl tautybės, registruojant partijas grynai vienos tautinės mažumos pagrindu, jau subrandino pakankamai karčius vaisius – abejotino konstitucingumo partijos lyderis, Lietuvoje išrinktas Europarlamento nariu, gali netrukdomai šmeižti savo šalį tiesiog iš šio tarptautinio forumo tribūnos. Ir vienintelis adekvačiai sureagavęs į šį akibrokštą politikas - tas pats Vytautas Landsbergis.

Nesiimsiu tyrinėti, kodėl jo kalbas kolegos politikai taip dažnai nuleidžia negirdomis. Tik atkreipsiu dėmesį, kad dabar apie informacinį karą prabyla jau nebe pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas, o jo kadaise politinio priešininko, prezidento Algirdo Brazausko viešųjų ryšių atstovas, dabar – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, informacinių karų ekspertas Nerijus Maliukevičius. Taigi, atrodo, dalykai pakankamai rimti, kad suklustų visa Lietuvos visuomenė, nepriklausomai nuo politinių simpatijų. Nerijus Maliukevičius pabrėžia, kad ypatingų informacinių atakų sulaukti galime būtent Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai laikotarpiu.

Tad verta grįžti prie kitų VSD ataskaitoje išvardintų priešiškos Lietuvai veiklos krypčių.

Antrasis punktas: „ formuoti nuomonę apie Lietuvos energetinės priklausomybės nuo trečiųjų šalių neišvengiamumą.“ Tiesą sakant, tai buvo daroma visos Seimo rinkimų kampanijos metu, ir kas tai darė – taip pat jokia paslaptis. O kokios išvados?

Trečiasis punktas: „kurstyti etninę, religinę, politinę nesantaiką“ . Reikėtų pabrėžti, kad čia nekalbama apie skirtingų nuomonių susikirtimą viešose diskusijose. Kalba apie metodiškai skleidžiamus gandus ir intrigas, kuriomis naikinama bet kokio susikalbėjimo galimybė. Ir ką, bent vienu atveju per pastaruosius metus tam buvo pasipriešinta?

Ketvirtas punktas: „įgyvendinti Lietuvai priešišką istorijos politiką“ Atrodytų, kokia dar gali būti istorijos politika? Bet realybė tokia, kad šaliai, kurioje tuo užsiima ištisi institutai, nesunku tarptautinėje erdvėje įrodyti, kad juoda yra balta, ypač, jei mes patys istorijos politikos nevykdome apskritai, arba vykdome taip negrabiai, kad prisidarome daugiau bėdos, negu naudos (prisiminkime liūdnai nuskambėjusį naujai iškepto diplomato Deivido Matulionio pakalbėjimą - duok Dieve, kad toks būtų vienintelis).

Penktas – „kurti ir skatinti nepasitikėjimą Lietuvos politine sistema“ . Tikiu, kad ne iš piktos valios visuomenės nuomonės tyrėjai ir vis grįžta prie klausimų – ar pasitikime politinėmis partijomis, ar pasitikime savo teisėsauga, ar pasitikime Seimu, ar pasitikime Vyriausybe. Grįžti yra dėl ko, nes bėdų pakanka. Bet ar tokiu pernelyg bendru klausimų formulavimu ir tiesmuku skaičiukų pateikimu visuomenei netyčia nedarome sau meškos paslaugos?

Šeštas – „diskredituoti Lietuvos užsienio bei vidaus politiką ir skatinti visuomenės priešiškumą NATO ir ES.“ Čia pasakysiu tik tiek – sarkastiškai formuluojama žiniasklaidos pozicija „blogos naujienos – geros naujienos“ kelia rūpesčių net ir tvirtesnėms senoms demokratijoms, atsakingų žurnalistų bendruomenės jau seniai kelia klausimą – ar tikrai žmonės nori girdėti tik blogas naujienas. Atsakingos analitinės žiniasklaidos stygius ir menkas jos prieinamumas Lietuvos vartotojui yra nedovanotino apsileidimo pasekmė. Bėda tik, kad tas apsileidimas – kolektyvinis, tad labai lengva nusikratyti atsakomybės, parodžius pirštu į kolegą.

Šiaip ar taip, visi šie ataskaitos punktai turėtų remtis konkrečiais faktais, sunku būtų patikėti, kad, pavyzdžiui, VSD neturi visiškai jokios operatyvinės medžiagos apie Lenkų rinkimų akcijos ryšius su trečiosiomis šalimis arba neskaidrų kai kurių žiniasklaidos priemonių finansavimą. Bėda, kad iki šiol laikoma norma, jog VSD teikia informaciją tik politikams. Jeigu jau išties yra koks nors įstatymas, draudžiantis VSD oficialiai įspėti visuomenę apie realias informacines grėsmes, tuomet politikai, kuriems tokia informacija teikiama, ir privalo periodiškai informuoti piliečius apie tas grėsmes, kad galėtume pagrįstai pasitikėti arba nepasitikėti vienomis ar kitomis žiniomis, žinoti, kas skleidžia gandus ir kokių tikslų tuo siekia.

/Liudvika Pociūnienė/