- Kaip apibūdintumėte, kas, pasikeitus valdžioms, šiuo metu vyksta švietimo ir mokslo srityje?

- Kol kas vyksta nesisteminiai bandymai ką nors keisti -stichiška reakcija į tai, kas buvo padaryta praėjusią kadenciją. Apskritai nei per rinkimus, nei naujosios koalicijos programoje nebuvo ir nėra kokių nors esminių švietimo srities raidos idėjų ir ambicijų, o tik didesnio valstybinio valdymo deklaracijos. Gerai, kad buvo suprastas darbų tęstinumas. Įsitikinus, kad ketverius metus būnant opozicijoje viskas gerokai pasikeitė, kad pačios sistemos ir institucijos puikiai supranta kaitos, konkurencijos, kokybės bei tarptautiškumo imperatyvus, svarbu prikišamai tų procesų netrukdyti.

- 2011 metų pavasarį Seimas priėmė naują Švietimo įstatymą, kuris, be kita ko, nustatė naują lietuvių kalbos mokymo tvarką tautinių mažumų mokyklose. Kaip vertinate valdančiųjų ketinimus revizuoti šį įstatymą?

- Ilgą laiką, iš esmės nuo 2000-ųjų, kai kurie politikai sąmoningai stabdė vienodo lietuvių kalbos egzamino įteisinimą ir jo reikalavimų įgyvendinimą, nors jau 2004-2008 metais dirbusi Vyriausybė buvo įsipareigojusi jį įdiegti. Tada nepakako politinės valios, buvo pasikliauta pačių mokyklų atsakomybe sudaryti reikalingas sąlygas tokiai permainai. Akivaizdu, kad 20 proc. padidintas mokinio krepšelis, turėjęs sudaryti finansines galimybes daugiau dėmesio skirti valstybinės kalbos mokymuisi, pristigus valstybės institucijų priežiūros savo tikslų nepasiekė arba sąmoningai buvo diskredituotas.

Švietimo ir mokslo ministerijos naujosios vadovybės atstovų ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos bandymai keisti kai kuriuos teisės aktus, kad egzaminas nebūtų vienodas, yra neteisėti ir destruktyvūs.

- Ar mūsų valstybė laikosi Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos nuostatų?

- Šią konvenciją Seimas ratifikavo 2000-aisiais. Ji yra sudedamoji Lietuvos teisinės sistemos dalis. Šis dokumentas nustato tam tikras prievoles arba siūlo pagal galimybes sudaryti sąlygas. Iš esmės yra dvi pareigos-įsipareigojimai: kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisė mokytis savo gimtosios kalbos ir pareiga sudaryti visiems vienodas galimybes įgyti visų lygių išsilavinimą. Visos šios prievolės Lietuvoje yra užtikrinamos. Negana to, mūsų šalyje realizuota ir konvencijos rekomendacija "kiek įmanoma užtikrinti, kad mažumoms priklausantys asmenys turėtų reikiamas galimybes mokytis tos mažumos kalbos arba mokytis ta kalba". Lietuvos mokyklose, kuriose mokoma tautinių mažumų kalba, per 80 proc. turinio mokoma gimtąja kalba. Konvencija, be kita ko, vienareikšmiškai pabrėžia, kad užtikrinant mažumų teises turi būti nepažeidžiama nuostata mokytis valstybinės kalbos arba ja mokyti. Taigi tapatybės puoselėjimas siejamas su pareiga integruotis į visuomenę.

- Vilniaus ir Varšuvos santykių dinamika pastaruoju metu vis dažniau siejama su lenkiškų pavardžių rašybos įteisinimu. Ar, jūsų nuomone, verta tai padaryti?

- Lenkijos politikai, net šios valstybės vadovai santykių pokyčius atvirai sieja su pavardžių klausimu Lietuvoje. Tai akivaizdus spaudimas mums. Esu įsitikinęs, kad Lietuva turi paisyti regiono specifikos, matyti kitų jo valstybių, pirmiausia Latvijos ir Estijos, interesus. Kitaip tariant, Lietuva neturi teisės siaurai vertinti šią problemą. Antra, mūsų Konstitucija įteisina lietuvių kalbos kaip valstybinės statusą. Šio statuso turinį Konstitucinis Teismas (KT) išplėtojo savo nutarimuose. KT vienareikšmiškai įtvirtino, kad vardas ir pavardė turi būti rašomi valstybine kalba. Kitaip būtų paneigtas konstitucinis lietuvių kalbos statusas. Įrašas nelietuviškais rašmenimis kitų įrašų skyriuje neturėtų būti prilygintas įrašui valstybine kalba. ES Teisingumo Teismas patvirtino, kad šis klausimas yra nacionalinės teisės dalykas. Tad bene viskas aišku.

Seimo narį kalbino RAIMONDA RAMELIENĖ