Audrius Bačiulis

Prieš skalūnų dujų išteklių Lietuvoje žvalgybą sukilęs Seimo Aplinkos apsaugos komitetas kartu sukilo ir prieš Aplinkos ministeriją, ir prieš premjerą Algirdą Butkevičių, kuris bent jau praėjusios savaitės pradžioje rėmė skalūnų dujų paieškas.

Praėjusį trečiadienį premjeras Algirdas Butkevičius, jau pagarsėjęs dažna nuomonių ir požiūrių kaita, regis, pasiekė rekordą. LRT televizijos laidoje „Labas rytas, Lietuva“ jis dar teigė esąs įsitikinęs, kad JAV energetikos milžinės “Chevron” ketinimai pradėti skalūnų dujų žvalgybą Lietuvoje negali kelti jokio pavojaus. „Mes, Vyriausybės nariai, esame įsitikinę, kad ten viskas saugu“, – tvirtino premjeras, pridurdamas, jog blogai, kai galutinių sprendimų priėmimo etape prasideda viešos diskusijos. Mat diskutuoti reikėjo prieš metus, o dabar – laikas veikti.
Tai buvo tiesiog puiki Vyriausybės vadovo kalba, akivaizdžiai įkvėpta diena anksčiau vykusio susitikimo su didžiausius investuotojus Lietuvoje vienijančios organizacijos nariais, tarp jų – ir “Chevron” atstovais. Gali būti, papildomai premjerą įkvėpė ir tai, kad keliomis dienomis anksčiau su “Chevron” atstovais susitiko ir paramą jų veiklai pareiškė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. Deja, vos po kelių valandų A.Butkevičius skalūnų dujų paieškos klausimu jau jungė atbulinį bėgį ir prakalbo apie skalūnų dujų žvalgybos klausimo svarstymą Socialdemokratų partijos politinėje taryboje ir valdančiojoje koalicijoje. Kas atsitiko, kad premjero ryžtas ir valstybinis mąstymas vienu svarbiausių Lietuvos energetinės nepriklausomybės klausimų išgaravo?
Ogi žymaus socialdemokrato vadovaujamas Seimo Aplinkos apsaugos komitetas pasiūlė Vyriausybei stabdyti skalūnų dujų žvalgybą. Sprendimas skandalingas. Ne tik tuo, kad padarytas jau po to, kai įvyko konkursas dėl skalūnų dujų paieškos ir tapo žinoma, kad viena jo nugalėtojų tapo “Chevron”, turinti bene didžiausią pasaulyje patirtį ieškant ir išgaunant skalūnų dujas, bet ir tuo, kokiais argumentais remdamiesi Seimo nariai balsavo prieš skalūnų dujų paiešką. Buvo graudu ir tuo pat metu kraupu klausytis, kaip Seimo veteranas Algimantas Salamakinas, lig šiol buvęs vienas šviesiausiai mąstančių socialdemokratų, rimtu veidu kliedi apie tai, kad išgaunant skalūnų dujas žmonėms iš čiaupo vietoj vandens pradeda tekėti dujos ar kad Lietuvoje esą nėra nė vieno mokslininko, kuris pasisakytų už skalūnų dujų gavybą.
Tiesa, Lietuvos geologai, geriausiai iš visų išmanantys, kas yra skalūnų dujos ir kokiais būdais jos išgaunamos, pasisako už, bent jau tikrai už išteklių žvalgybą, bet jie Seimo Aplinkos komitetui, pasirodo, pasitikėjimo nekelia. Vietoj jų A.Salamakinas visiškai rimtai pakvietė į komiteto posėdį Puslaidininkių instituto metrologą (!), kuris pasakojo, anot jo, JAV spaudoje perskaitytus baubus apie skalūnų dujas. Metrologą vietoj geologo Seimo Aplinkos komitetas pasirinkęs todėl, kad, pasak A.Salamakino, jis esąs „įsitikinęs, jog geologai neatstovauja Lietuvos žmonių interesams“ ir visa „jų veikla kelia rimtų įtarimų“. Tad reikėtų atlikti parlamentinį tyrimą. Galima tik įsivaizduoti, kaip vyktų tas tyrimas, kai geologijos mokslo argumentai būtų nukalinėjami šamanų užkeikimais apie degantį vandenį.
Matydamas, kaip tokios Seimo komiteto kliedesienos akivaizdoje ėmė skysti premjero A.Butkevičiaus lig tol, regis, nepajudinamai tvirtas požiūris į skalūnų dujų žvalgybą, imi suprasti, ką Socialdemokratų partijai reiškė jos pirmininkas Algirdas Brazauskas. Sunku įsivaizduoti, kad kuris nors iš rimtesnių tos partijos politikų būtų drįsęs stoti į atvirą kovą su partijos ir Vyriausybės vadovu tokiu svarbiu šalies ekonomikai klausimu tais laikais, kai šį postą užėmė A.Brazauskas.
Šiandien neįmanoma pasakyti, kokia būtų buvusi A.Brazausko pozicija dėl skalūnų dujų išteklių žvalgybos, bet akivaizdu, kad kartą išsiaiškinęs su specialistais, jog tai reikalingas ir jokio pavojaus žmonėms bei aplinkai nekeliantis dalykas, A.Brazauskas savo sprendimo nebūtų keitęs dėl kurio nors Seimo komiteto pirmininko kliedesių, o ir norinčiųjų prieštarauti partijos pirmininkui vargu ar būtų atsiradę.
Ne vien todėl, kad rimta Vyriausybė nekeičia kartą priimtų sprendimų (reikia pabrėžti, kad vienintelis balsavęs prieš Seimo Aplinkos apsaugos komitete buvo aplinkosaugos ministras Valentinas Mazuronis). Svarbiausia, todėl, kad skalūnų dujų priešininkai atvirai sukčiauja: siekdami sustabdyti žvalgybos darbus, jie gąsdina žmones baubais apie tai, kas būtų, jeigu skalūnų dujos būtų išgaunamos. Ir tie pasakojimai būna paremti įvykiais, nutikusiais kažin kadaise, kai skalūnų dujų išgavimas buvo tik pradedamas, nutylint, kad per tą laiką „baisiosios“ giluminio skaldymo (na, kodėl nevartoti esmę geriausiai nusakančio žodžio „purenimas“) technologijos buvo smarkiai patobulintos.
Maža to, kaip pasakoja Lietuvos geologijos tarnybos direktorius Juozas Mockevičius, tos pačios giluminio skaldymo ir sūraus skysčio pumpavimo į gręžinį technologijos Lietuvoje naudojamos jau du dešimtmečius, pajūryje išgaunant naftą. Ir per visą tą laiką nebuvo jokių vandens užteršimų, kuriais naivius Žygaičių kaimo žmones ir politikus gąsdina skalūnų dujų priešininkai.
Skalūnų dujų gavybos oponentai ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje dažniausiai naudojasi argumentais iš serijos „mes nežinome, kas būtų, bet jeigu būtų, tai blogai“. Juoba kad aplinkosaugos reikalavimai Europos Sąjungoje, kurios narė, laimei, yra ir Lietuva, daug griežtesni nei JAV, ir “Chevron”, ateidama dirbti į Europą, tą labai gerai supranta, tad pasirengusi prisitaikyti prie visų vietos reikalavimų.
Galiausiai Lietuva turėtų atlikti skalūnų dujų žvalgybą vien tam, kad sužinotų, kokia dalis teorinių tų dujų išteklių gali būti išgaunama praktiškai. Nes šiandien Lietuva dar nežino, ar toji skalūnų dujų gavyba, kurios baisumais gąsdinami žmonės, paprasčiausiai apsimoka. Pasak to paties J.Mockevičiaus, geologų – tiek JAV, tiek Lietuvos – vertinimais, vertų išgauti skalūnų dujų kiekis gali būti keliasdešimt kartų mažesnis, nei prieš kelerius metus svajojo energetikai. Tačiau negręžęs – nesužinosi, kaip yra iš tikrųjų.
Visa bėda, kad tai, ką kalba geologai, yra argumentai, skirti sveikam protui, bet ne provincijos naivuoliams, kurių baimėmis ir tamsumu begėdiškai naudojasi ir skalūnų dujų priešininkai (tai pirmiausia “Gazpromas” ir su juo susijusios energetikos bendrovės Europoje, taip pat Artimųjų Rytų suskystintų dujų gamintojai, kuriems masinė skalūnų dujų gavyba Europoje reikštų šimtus milijardų nuostolių), ir į tamsybininkų elektoratą besiorientuojantys politikai. Pastarieji žino, kad dalis provincijos visada balsuos už tuos, kurie garsiai rėkia, žadėdami kovoti su baubais, bet ne už tuos, kurie daro kažką naudinga šaliai. Deja, tokių rinkėjų daugiau tarp dabartinės valdančiosios daugumos partijų šalininkų, todėl premjeras ir ėmė skysti.

Skalūnų dujų priešininkai atvirai sukčiauja: siekdami sustabdyti žvalgybos darbus, gąsdina žmones baubais apie tai, kas būtų, jeigu skalūnų dujos būtų išgaunamos.