Gintaras Aleknonis. Žemai – žemaitis, aukštai – dievaitis...

Gintaras Aleknonis

Gintaras Aleknonis

Evgenios Levin nuotr.

www.bernardinai.lt Gintaras Aleknonis 2013-02-07

Kiekvienas mūsų norėtume savo darže ar sode rasti aukso gyslą. Tik vargu ar tai įmanoma - Lietuvos geologinė struktūra tokių stebuklų nežada. O štai tikėtis „juodojo aukso“ - naftos ar dujų galime. Ir toks atradimas būtų didžiulė laimė ir mums patiems, ir kaimynui. Todėl ne visai teisus Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas, pagrasinęs Andriui Kubiliui skalūnų dujų pradėti ieškoti po buvusio premjero naujuoju namu.

Jeigu konservatorių vadovo sklype „Chevron“ atrastų dujų, Andrius Kubilius galėtų garbingai baigti savo politinę karjerą ir džiaugtis atsivėrusiomis naujomis verslo galimybėmis.  Gero užtektų ir vaikams bei vaikaičiams. Tokios dujų paieškos galėtų būti pelningos, net jeigu ir jokių dujų po namu neatrastų - visus įmanomus ir neįmanomus nuostolius kompensuotų draudimas.

Tad kodėl sukilo žemaičiai? Išsigando netikėtos laimės? Pabūgo juos užplūsiančio gėrio? Ne, jie nerimauja dėl vandens, dėl iš tėvų paveldėtos savo žemės, kurią kaip palikimą nori perduoti savo vaikams. Ir yra pasirengę ginti savo teises, nes žino, kad naftą ar dujas iš gelmių galima siurbti saugiai ir gautą pelną sąžiningai dalintis su sunkiai dirbančiais naftininkais, su riziką patiriančiais kaimynais, su visa tauta ir valstybe. Tūkstančiai lietuvių, kurie šiandien gyvena ir dirba Norvegijoje, puikiai žino, koks naudingas, saugus ir švarus gali būti naftos verslas. Skalūnų dujos – taip pat.

Dar per anksti džiaugtis Lietuvoje atrastais ir neatrastais žemės gelmių turtais ar dalintis pelną. Bet patirtis rodo, kad, atradus didelius naudingų iškasenų klodus, valstybės gali nueiti skirtingomis kryptimis, kurias galėtume pavadinti Norvegijos ir Nigerijos keliais.

Norvegijai nafta atnešė didžiulių turtų, tačiau nesukūrė pasakiškai turtingųjų ir nenuskurdino kitų. Nafta tapo pamatu, ant kurio kuriamas šalies tarptautinis autoritetas, socialinis teisingumas, atsakomybė ateities kartoms ir pastovumas. Ta pati nafta Nigerijoje tik padidino nesutarimus, skatina tarpusavio karus: Nigerio deltoje grobiami naftos bendrovių darbuotojai, neretai plyksteli kovos. Milijonus tenka investuoti į naftininkų saugumą, užuot kalbėjusis su vietos gentimis ir sąžiningai su jomis dalijusis pelną.

Kuriuo keliu šiandien pasuko Lietuva? Norvegijos ar Nigerijos? Kas būsimiesiems skalūnų dujų gavėjams yra Tauragės rajono gyventojai – nepaklusnios žemaičių genties palikuonys ar orūs Lietuvos, Europos Sąjungos narės, piliečiai?

Apmaudu, kad taip nemokšiškai atverstas naujas ir toks svarbus Lietuvos istorijos puslapis. Supriešintų žmonių dabar taip paprastai nenuraminsi. Ne „Gazpromo“ pasiuntiniai varstė kaimo trobų duris ir gąsdino žmones atimti Europos Sąjungos išmokas. „Gazpromas“ čia dėtas tik tiek, kiek mes kartu su juo iš tų pačių šaltinių paveldėjome nepagarbą žmogui. Atrodė, kad per ketvirtį amžiaus pradėjome suprasti, kas yra žmogaus teisės, kas yra pilietinė bendruomenė. Deja.

Skalūnų dujų paieškos Lietuvoje nebesiklostys taip sklandžiai, kaip galėjo. Bet dėl to esame kalti mes patys. Reikia padaryti pertrauką ir viską bandyti pradėti lyg iš naujo. Norėtųsi tikėtis, kad pagaliau valdžia pradės kalbėtis su žmonėmis. Nors, kaip rodo karti ir visai nesena patirtis, valdžios ir pilietinės visuomenės dialogas gali pasukti duobėtu keliu.

Šiandien tereikia „Chevronui“ duoti leidimą tęsti tyrimus, ir žmonės sukils ginti savo teisių. O tuomet gali kartotis liūdnos istorijos. Kai tik iš lauko gėlių vaikai pradės dėlioti užrašą TIE-SOS, jie bus apšaukti „Gazpromo“ parankiniais ir tautos priešais, tikriausiai prokurorai net pasirūpins iškelti jiems bylas. Kažkas pasamdys viešųjų ryšių bendrovę, kuri sukurs interneto svetainę DU-JŲ. Jeigu žmonės nesitrauks, tvarką įves du šimtai keturiasdešimt policininkų.

Beje, pavartę „Lietuvių kalbos žodyną“, ten rastume dvi žodžio „skalūnas“ reikšmes – „plonais sluoksneliais skylanti uoliena“ arba „didelis kirvis malkoms skaldyti“. Beje, antroji žodžio reikšmė dabartinėje kalboje nevartotina. Todėl nedera sakyti: „Paskolink skalūną, malkas skaldysiu“. Ar tikrai?

O pabaigai mįslė: „Žemai – žemaitis, aukštai – dievaitis, – nukris dievaitis, užmuš žemaitį. Kas?“ (Perkūnas). O Jūs tikriausiai pagalvojote...