Svarbu
Registracija
R.Morkūnaitė. Už jaunus protus
www.delfi.lt, europarlamentarė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė 2013-02-03
Žengiame į 23-iuosius savarankiškumo ir Nepriklausomybės metus. Tad Kovo 11-osios Lietuva gyvuoja ilgiau nei buvo lemta tarpukario Lietuvai. Nepaisant problemų, turime pripažinti, kad pasiekta pažanga – įspūdinga. |
| Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė |
Sąlygos, kuriomis stiprėja mūsų valstybė yra nepalyginamai palankesnės nei praėjusiame amžiuje – esame visaverčiai ir pripažinti pasaulio šalių nariai, mūsų ekonomiką stiprina Europos Sąjungos parama, o saugumą padeda užtikrinti NATO. Lietuvoje auga nauja, Nepriklausomybės karta, kuriai kuriame pagrindą po kojomis ir į kurią dedame daug vilčių.
Tuo pačiu gyvename laikais, kai vyksta tylus, bet žūtbūtinis mūšis už jaunus protus. Ir kalbu ne apie „smegenų nutekėjimą“, o apie vertybes. Viešojoje erdvėje vis dažniau išgirstame apie bandymus perinterpretuoti Lietuvos laisvės kovų istoriją ir netgi artimesnius įvykius, tokius kaip Sausio 13-oji, kuriuos prisimena ir tiesiogiai dalyvavo ne vienas Lietuvos pilietis. Šalia „Tarybinių“ mėsos gaminių, Kremliaus remiamų muzikų koncertų per Lietuvos valstybines šventes ir Aerofloto reklaminių stendų su kūjais ir pjautuvais, pasigirsta ir platesnių klausimų „ar jau sotūs savo demokratija?“. Nejučia kuriama Lietuvos istorijos pilkoji zona, apimanti Lietuvos okupacijos ir išsilaisvinimo laikotarpį – kurioje būtų išnaikinti vertybiniai orientyrai.
Vos prieš kelias dienas apstulbino kultūros ministro Š. Biručio bandymas prisimatuoti svetimus nuopelnus kai viename interviu į klausimą ar buvo geras komjaunuolis, ministras atsakė, kad komjaunimas ir pradėjo „Misiją Sibiras“. Ar tai reiškia, kad ministras asmeniškai pasirūpins, kad ši patriotiško jaunimo iniciatyva sulauktų Kultūros ministerijos finansinės paramos?
Liūdniausia yra tai, kad Lietuvos valstybė menkai rūpinasi vertybiškai ugdyti jaunus protus. Tuo tarpu kitos šalys tam meta didelius resursus iš valstybės biudžeto. Tokias užsienio propagandines priemones mes ir finansuojame, mokėdami didžiausią Europoje mokestį Gazpromui.
Vienu metu atrodė, kad oficialioji Rusija palengva atsivers jai nepatogiems istorijos aspektams. Deja, Katynė, turėjusi tapti Rusijos, gebančios atviromis akimis pažvelgti į savo istoriją, simboliu, virto antrąja nacionaline tragedija Lenkijai. Dabar Lenkija kreipėsi į Europos Sąjungą, prašydama padėti susikalbėti su Rusija, kad ji pagaliau grąžintų prezidentinio lėktuvo nuolaužas.
Manau, atėjo laikas ir Lietuvai kelti Sausio 13-osios ir Medininkų bylų klausimus į aukštesnį, Europos Sąjungos, lygmenį. Ar suderinama, kad Rusija būdama strateginiu ES partneriu, dangsto asmenis, įtariamus nusikaltimais žmoniškumui? Ar normalu, kad Lietuvos pilietis A. Paleckis, šmeižiantis visus, kas Sausio 13-ąją beginkliai stovėjo prieš tankus, sulaukia užtarimo iš oficialiosios Maskvos?
Rimta pamoka Lietuvos teisėsaugos institucijoms ir Europos solidarumui yra Austrijoje sulaikyto M. Golovatovo neįvykusio perdavimo patirtis. Atrodytų, kad tai įvyko seniai, ir visi neaiškumai buvo išsiaiškinti Lietuvos-Austrijos dvišalėje darbo grupėje, bei atitinkamuose ES Tarybų formatuose. Vis tik iki šiol nėra žinoma, ar Austrija ir vėl nepasinaudotų Europos arešto orderio išlyga, kuri leidžia netaikyti procedūros nusikaltimams, įvykdytiems iki 2002 m.
Mano įsitikinimu, įtariamiesiems nusikaltimais, kuriems nėra senaties termino, jokios išlygos neturi būti taikomos. Į mano klausimus Europos Komisija yra atsakiusi, kad remtų išlygos atsisakymą ar taikymo apribojimą, tačiau galutinis sprendimas priklauso nuo Austrijos.
Ši istorija, mano įsitikinimu, nėra baigta ir tikiuosi neilgai trukus sulaukti Austrijos atsakingų ministrų atsakymo į mano kreipimąsi. Ypač dabar, kai įtariamųjų Sausio 13-osios byloje ratas plečiasi, yra svarbu užtikrinti, kad Europos arešto orderio procedūra būtų vykdoma sklandžiai.
Lietuvos valstybės prioritetas turėtų būti jos vertybinio stuburo stiprinimas, ypač jaunuose žmonėse.
Valstybė, leidžianti eižėti savo vertybiniam pamatui, yra pasmerkta būti blaškoma kosmopolitizmo ir globalizacijos skersvėjuose, ar pervažiuota didžiųjų nacionalinių interesų kryžkelėse. Tas pamokas jau praėjome XX amžiuje.
Liūdniausia yra tai, kad Lietuvos valstybė menkai rūpinasi vertybiškai ugdyti jaunus protus. Tuo tarpu kitos šalys tam meta didelius resursus iš valstybės biudžeto. Tokias užsienio propagandines priemones mes ir finansuojame, mokėdami didžiausią Europoje mokestį Gazpromui.
Vienu metu atrodė, kad oficialioji Rusija palengva atsivers jai nepatogiems istorijos aspektams. Deja, Katynė, turėjusi tapti Rusijos, gebančios atviromis akimis pažvelgti į savo istoriją, simboliu, virto antrąja nacionaline tragedija Lenkijai. Dabar Lenkija kreipėsi į Europos Sąjungą, prašydama padėti susikalbėti su Rusija, kad ji pagaliau grąžintų prezidentinio lėktuvo nuolaužas.
Manau, atėjo laikas ir Lietuvai kelti Sausio 13-osios ir Medininkų bylų klausimus į aukštesnį, Europos Sąjungos, lygmenį. Ar suderinama, kad Rusija būdama strateginiu ES partneriu, dangsto asmenis, įtariamus nusikaltimais žmoniškumui? Ar normalu, kad Lietuvos pilietis A. Paleckis, šmeižiantis visus, kas Sausio 13-ąją beginkliai stovėjo prieš tankus, sulaukia užtarimo iš oficialiosios Maskvos?
Rimta pamoka Lietuvos teisėsaugos institucijoms ir Europos solidarumui yra Austrijoje sulaikyto M. Golovatovo neįvykusio perdavimo patirtis. Atrodytų, kad tai įvyko seniai, ir visi neaiškumai buvo išsiaiškinti Lietuvos-Austrijos dvišalėje darbo grupėje, bei atitinkamuose ES Tarybų formatuose. Vis tik iki šiol nėra žinoma, ar Austrija ir vėl nepasinaudotų Europos arešto orderio išlyga, kuri leidžia netaikyti procedūros nusikaltimams, įvykdytiems iki 2002 m.
Mano įsitikinimu, įtariamiesiems nusikaltimais, kuriems nėra senaties termino, jokios išlygos neturi būti taikomos. Į mano klausimus Europos Komisija yra atsakiusi, kad remtų išlygos atsisakymą ar taikymo apribojimą, tačiau galutinis sprendimas priklauso nuo Austrijos.
Ši istorija, mano įsitikinimu, nėra baigta ir tikiuosi neilgai trukus sulaukti Austrijos atsakingų ministrų atsakymo į mano kreipimąsi. Ypač dabar, kai įtariamųjų Sausio 13-osios byloje ratas plečiasi, yra svarbu užtikrinti, kad Europos arešto orderio procedūra būtų vykdoma sklandžiai.
Lietuvos valstybės prioritetas turėtų būti jos vertybinio stuburo stiprinimas, ypač jaunuose žmonėse.
Valstybė, leidžianti eižėti savo vertybiniam pamatui, yra pasmerkta būti blaškoma kosmopolitizmo ir globalizacijos skersvėjuose, ar pervažiuota didžiųjų nacionalinių interesų kryžkelėse. Tas pamokas jau praėjome XX amžiuje.