- Esu apie tai girdėjęs per Rusijos televiziją, tačiau, jeigu sąžiningai, nieko tokio nepastebėjau. Lietuva šia prasme atsipalaidavusi šalis, kurią pirmiausia domina ekonominės problemos ir aš tai suprantu. Lietuva yra skausmingai priklausoma nuo Rusijos dujų ir ginant savus interesus jai tenka užimti gana apdairią poziciją tarptautinėje politikoje, ypač santykiuose su Rusija. Manau, Lietuvos politikams buvo naujiena, kad čia, pasirodo, veikia kažkokios stovyklos, kuriose rengiami kovotojai spalvotoms revoliucijoms Rusijoje.

Mano užduotis šiandien Lietuvoje paprasta. Aš susitikinėju su vietos politikais ir stengiuosi juos įtikinti, jog Europos teritorijoje būtina paremti „Magnickio įstatymą“. Man regis, kad personalinės sankcijos prieš konkrečius korupcionierius, žmones, atsakingus už politinių oponentų persekiojimą mano šalyje – tai, kuo suinteresuota ir Europa, ir Rusijos pilietinė visuomenė.

Kai teisėjas dėl politinių motyvų priima akivaizdžiai neteisingą nuosprendį, o tardytojas sankcionuoja neteisėtus veiksmus, jie turi žinoti: jie gali tai daryti Rusijos teritorijoje, tačiau tokiu atveju negalės apsilankyti savo namelyje prie Juodosios jūros arba Čekijoje esančiame bute.

- Į prezidento postą sugrįžus V. Putinui vėl dažniau pasigirsta antivakarietiška retorika. Kaip jūs tai paaiškintumėte?

- Viena vertus, V. Putinui labai norisi, kad tarptautinėje arenoje jis būtų vertinamas kaip savarankiškas politikas ir jis populiarina savo, kaip brutalaus „mačo“, galinčio primesti savo dienotvarkę, įvaizdį. Tai vyksta retorikos srityje, tačiau ne praktikoje. Pavyzdžiui, tuo pat metu kai priimamas įstatymas, draudžiantis įsivaikinti Rusijos vaikus, Uljanovske sėkmingai įgyvendinamas NATO bazės projektas. Mes nesusigaudėme, kodėl reakcija į „Magnickio įstatymą“ palietė Rusijos našlaičius.

- Kitaip tariant, norėdamas pademonstruoti nepriklausomybę jis galėjo pasielgti kitaip?

- Jis galėjo uždaryti NATO bazę Uljanovske. Tačiau čia dideli pinigai ir interesai, todėl šis klausimas visiškai nekeliamas. Praktikoje Vakarų retorika prieštarauja tam, ką mes matome realiame gyvenime. Mane sunku įtarti simpatizuojant sovietinei valdžiai, tačiau bent jau ji buvo nuoseklesnė konfrontuodama su Vakarais. V. Putino valstybės aparato ypatumas slypi tame, kad prieš Vakarus nukreipta retorika taikiai sugyvena su pragmatiškais interesais, sąskaitomis užsienio bankuose ir nameliais Žydrojoje pakrantėje.

Tuo galima paaiškinti agresyvią ir griežtą reakciją į „Magnickio aktą“. Bet prie viso to priešo paveikslas jiems labai svarbus. Tokio paveikslo konstravimas yra elektorato mobilizavimo per rinkimus instrumentas. Jiems (Rusijos valdžiai – DELFI) tai vienintelis būdas mobilizuoti visuomenės nuomonę, sukurti iliuziją, kad mums kažkoks priešas kelia grėsmę. Ir kuo toliau, tuo ši retorika darosi agresyvesnė.

- Kaip vertinate Rusijos santykius su ją supančiomis nedidelėmis valstybėmis? Yra tokia nuomonė, kad Rusijos valdžios institucijoms gerų santykių, tarkime, su Baltijos šalimis, net nereikia, nes per įvairius mechanizmus jie gali mėginti daryti įtaką vidaus politikos procesams šiuose valstybėse…

- Man atrodo, čia svarbūs tų žmonių, kurie šiandien sėdi Kremliuje, mentaliteto ypatumai. Tebejuntami fantominiai skausmai dėl prarastos imperijos, o Baltijos valstybes, Ukrainą, Baltarusiją bei Kaukazo šalis jie suvokia kaip laikinai prarastas Rusijos valdas, kolonijas. Bet tai iš fantazijų serijos. Galbūt V. Putinas ir norėtų tapti žemių kolekcionieriumi bei atkurti sovietinę imperiją nauju pavadinimu.

Tik jis turi vieną problemą – jis nori valdyti kaip J. Stalinas ir tuo pačiu gyventi kaip R. Abramovičius. Nemanau, kad egzistuoja kokia nors karinės ar politinės ekspansijos iš Rusijos pusės grėsmė, dabar V. Putinas kur kas labiau susirūpinęs vidaus problemomis nei geopolitine ekspansija.