Ar tikrai premjeras išdavė socialdemokratines vertybes?

Liudvika Pociūnienė

Tvirtinimas, kad premjeras A.Butkevičius, nepritardamas gėjų santuokų ar bent partnerystės įteisinimui, išdavė socialdemokratines vertybes, yra gan ryškus vertybių sumaišties simptomas - vertybėmis pradedama vadinti bet kas (dorybės, laikysenos, nuostatos, privalumai, nauda ir t.t.), kol galiausiai tame „vertybių“ sraute nebelieka jokios prasmės. Kitaip tariant, nė pėdsako bendros žmonijai ar bent jau vienai kuriai civilizacijai pamatinių vertybių sistemos. Beje, atidžiau įsižiūrėję, galėtume įvairių civilizacijų vertybių sistemose pastebėti daug panašumų – ir tai – atskira įdomi tema, bet šįkart – ne apie tai. 

Vakarų civilizacijos vertybių sistema yra palyginti menkai artikuliuota, todėl daugelis net neišvardintų pamatinių jos vertybių, arba tiksliau, vertybinių lygių, kuriuos galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, ir labai nustebtų, kad esama aukštesnių ir žemesnių vertybių, ir visos jos sudaro darnią vertybių hierarchiją. Žemesnės vertybės, tokios kaip sveikata, ramybė, darbas ir uždarbis yra vertybės kaip ir aukštesniosios – meilė ir šventumas, jos darniai funkcionuoja, jei nebandoma jų sukeisti vietomis arba perdėtai sureikšminti vienos kurios kitų sąskaita. Vertybių sistema yra universali, todėl neegzistuoja jokios ten socialdemokratinės, ar liberalios, ar konservatyvios vertybės. Politinės doktrinos skiriasi tik tuo, kad labiau sureikšmina vienas ar kitas vertybes, o retais atvejais – neigia kurio nors vertybinio lygmens egzistavimą apskritai (pavyzdžiui, komunistai ar marksistai). Dabar viešpataujanti painiava tik rodo, kad aksiologija (arba mokslas apie vertybes) vis dar ignoruojamas tiek viešojoje erdvėje, tiek studijų programose, nors nuo dabar iš naujo atrandamų aksiologijos pradininko Max‘o Scheler‘io veikalų pasirodymo praėjo jau beveik šimtmetis. Šis mąstytojas gerai suvokė, kurlink veda vertybių sumaištis, ir XX a. istorija su kaupu patvirtino jo nuojautą. Lietuvoje šio mokslininko idėjas daugeliui tarpukario humanitarų studentų bandė perteikti Izidorius Tamošaitis - jo straipsnių rinkinius dabar jau galima surasti ne tik byrančiuose tarpukario spaudos komplektuose. Tos publikacijos įneša daug aiškumo ir į šiandienos kontraversijas.

Taigi, atsižvelgiant į vertybių teoriją, tolerancija gėjų santuokoms ar partnerystės įteisinimui nėra jokia socialdemokratinė vertybė. Veikiau tai tipiška vakarų socialdemokratų laikysena, pasirinkta ne iš gero gyvenimo, o būtent todėl, kad šios krypties politikai orientuojasi į elektoratą, kuriam menkai rūpi aukštesniosios vertybės, o tuo pačiu ir pagarba žmogaus prigimčiai. Iš čia ir įsitikinimas, kad lytį galima laisvai pasirinkti ir keisti, nesibaiminant destruktyvių pasekmių asmenybei. Tai visuomenės dalis, kuri dvasinę realybę apskritai laiko fikcija ir nesuka sau dėl to galvos. Lietuvoje elektoratas dar nėra išlepintas gerovės valstybės, tad ir jo orientacija kiek kitokia. Tik nesiimčiau spręsti, ar dėl to, kad lietuviai vis dar laiko save krikščionimis ir tiki žmogaus prigimties kilnumu, ar labiau dėl to, kad pasikėsinimas į lytinį identitetą jiems nepriimtinas kaip pasikėsinimas į žmogaus sveikatą. Linkstu manyti, kad tarp lietuviškųjų socdemų simpatikų pastarųjų yra daugiau, - bet nuoširdžiai būtų įdomu šią nuomonę patikrinti sociologiniais tyrimais.

Šiaip ar taip, jeigu A.Butkevičius staiga imtų rodyti palankumą gėjų santuokoms, tikriausiai liktų nesuprastas didžiosios dalies savo elektorato – paprastų tradicinės orientacijos žmonių, kuriems labiau rūpi socialinis teisingumas negu seksualinių mažumų teisės. Netrukus naujajai vyriausybei teks nebe žodžiais pasirinkti atsakingą poziciją, nes Lietuvos mokyklose jau kuris laikas vykdoma „Mokytojų, moksleivių, tėvų ir NVO atstovų tarpkultūrinių gebėjimų plėtros programa“, kuriai spėta išleisti 800 000 Lt, neliko nepastebėta atsakingų tėvų ir visuomenės organizacijų. Ketinama kreiptis į švietimo ministrą , kad šios programos vykdymas būtų nutrauktas.

Tai – nedidelė prošvaistė ir neturėtume savęs apgaudinėti, kad esame tokie jau moraliai atsparūs. Daugybė požymių rodo, kad naujųjų laikų iššūkių akivaizdoje esame labai pažeidžiami - pirmiausia dėl to, kad vien tradicijomis paremta vertybinė orientacija yra mažai veiksminga, o mūsų atveju ir gerokai pašlijusi dėl dešimtmečius trukusios ideologinės cenzūros.

Pasipriešinimas iškrypimų propagandai, kylantis vien iš fizinės ir psichinės sveikatos motyvų, jei stokojama aukštesnės kultūrinės motyvacijos, dažniausiai išvirsta radikaliais homofobiniais išpuoliais, kurie ypač parankūs visokioms „tolerantiško jaunimo“ organizacijoms. Nenustebčiau, jei paaiškėtų, kad tokie išpuoliai planingai provokuojami, nes tuomet puikiai veikia patikrinta aktualizavimo taktika – pats muša, pats rėkia. O kai atsiranda koksai Uoka ar Gražulis, kurie atvirai grūmoja ir žada mušti – dingstis rėkti garantuota. Antra, taip pasiekiamas ir kitas tikslas – visi, besipriešinantys jau nė kiek nebesislepiantiems visuomenės moralinių pamatų ardytojams, imami tapatinti su tais, kurie „ketina mušti“. Būtent todėl neverta skirti nė dešimtadalio tiek dėmesio gėjų paradams, bet invazijai į mokyklas ir darželius vertėtų griežtai ir nedviprasmiškai pasipriešinti. Ir bent jau neleisti klaidinti vaikų, kad homoseksualumas – normalus dalykas: šiuolaikiniame ligų klasifikatoriuje lyties tapatumo sutrikimas priskiriamas psichikos sutrikimų kategorijai, kodas F64.2. Šis sutrikimas itin retai būna įgimtas, dažniau pasireiškia kaip vaikystėje ar paauglystėje patirtų traumų rezultatas. Žinoma, svarbu, kad nuo tokio sutrikimo kenčiantis paauglys nebūtų papildomai traumuojamas bendraamžių priešiškumo, bet tam visiškai nereikia griauti nei normalių vaikų lytinės tapatybės, nei tradicinių šeimos vertybių. Kaip tik priešingai, aplinkoje, kur gerbiamos ne vien materialios, žemesniojo lygio vertybės, agresijos tikimybė mažėja. Atjautos ir supratingumo įgūdžių pagrindai dedami pirmiausia šeimoje, kurioje vaikai mato, kaip tėvas ir motina supranta ir priima vienas kito skirtingumą, susijusį ir su lytimi, ir su charakteriu, ir su socialiniais įgūdžiais. Vis daugiau Lietuvos vaikų auga nepilnose šeimose, todėl ugdymo programos mokyklose turėtų kompensuoti šeimyninės patirties nepakankamumą, o ne dar jį gilinti. Juolab nederėtų provokuoti homofobiškų jausmų, perdėtai tenkinant tuščią smalsavimą ar niekinant šeimose puoselėjamas vertybes. O gal mums jau visai nieko, kai mokykloje vaikams aiškinama, kad šeima – viso labo homofobiškas darinys, tradicinė moralė ir santuoka – beverčiai stereotipai, o lytis – pasirinkimo reikalas? Tikriausiai dar gražesnių dalykų galima būtų išgirsti iš vienuolikos eksperimentą išbandžiusių mokyklų moksleivių, kurie dalyvavo „tarpkultūrinių gebėjimų“ programos užsiėmimuose (rengiamos peticijos tekste minima Klaipėdos rajono Veiviržėnų gimnazija, Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazija, Radviliškio rajono Šiaulėnų Marcelino Šikšnio vidurinė mokykla, Panevėžio „Šaltinio“ pagrindinė mokykla, Kauno rajono Vilkijos gimnazija, Kalvarijos gimnazija, Lazdijų rajono savivaldybės Šeštokų vidurinė mokykla, Pagėgių savivaldybės Šilgalių pagrindinė mokykla, Vilniaus Lazdynų vidurinė mokykla, Radviliškio Vaižganto gimnazija). Bandžiusiems pasidomėti mokymų medžiaga iš šalies asmenims kažkodėl atsisakyta ją suteikti. Švietimo ministerija tikriausiai turėtų pasidomėti minėta programa, nelaukdama jokių peticijų ir pasiaiškinti, kaip tokios galimai prieštaraujančios Konstitucijai programos patenka į valstybines mokyklas.

Gerbiu įvairių pažiūrų politikus, kurie nebando išsisukinėti nuo aiškios pozicijos užėmimo ir nuosekliai jos laikosi, priimdami sprendimus. Tik tam, kad susidarytume pagrįstą nuomonę, o ne atsitiktinių samprotavimų kratinį, problemą reikia analizuoti visuose vertybiniuose lygmenyse. Tai atlikę neabejotinai rastume būdų išvengti abiejų kraštutinumų – ir agresyvios homofobijos, ir netoleruotinos agresijos natūralaus lytinio identiteto atžvilgiu.

Aptartoji prieštara - tik vienas iš tų sudėtingųjų šiandienos klausimų, kuriems optimalaus sprendimo neįmanoma rasti, nesikreipiant į pamatinių vertybių sistemą. Daugelis tų klausimų susiję su milžiniška tiksliųjų mokslų pažanga pastaraisiais metais. Ji gali ir tarnauti žmonijai, ir priešingai – jai kenkti. Jeigu ieškant atsakymo sąmoningai ar nesąmoningai ignoruojamas bent vienas vertybinis lygmuo, galime sulaukti negrįžtamų ir labai nepageidaujamų pasekmių. Todėl kažin, ar patarimas ramiai miegoti yra pats geriausias. Bent jau neturėtume sutikti, kad lemtingi sprendimai būtų daromi mums nežinant ir nesvarstant.

P.S. Algiui Greitai ačiū už preciziškas eksperto pastabas ir dar vieną dingstį parašyti apie problemas, kylančias iš vertybinės sumaišties.