Pastaruoju metu daug kalbame apie tai, ar esame geresni ar blogesni už kaimynus. Kiekvienas, aišku, galime susikurti apie tai savo statistiką, galime ginčytis ir įrodinėti, kas teisus, bet yra sąvoka, kuriai paprastai pritaria didelė dauguma žmonių, vadinančių save lietuviais. Įdomiausia, kad tam pritaria ir daugelis Lietuvos priešų. Tai LIETUVOS, KAIP MAŽOS ŠALIES, sąvoka.

Mažos šalies frazė savotiškai graži. Kaip sakoma small is beautifull. Bet tai nėra esmė. Kur kas svarbiau, kad mažos šalies frazė tinka viskam – ja galima pateisinti atsilikimą, nemokšiškumą, klaidas, pralaimėjimą, bejėgiškumą ir nieko nedarymą, ja galima pateisinti bet kokią valdžią, bet kokią situaciją pasaulyje...

Bet kokiai valdančiai koalicijai, bet kokiai opozicijai, bet kokiai išeivijai, bet kokiems abejingiesiems, bet kokiems pensininkams ir mažamečiams, intelektualams ir silpnapročiams tinka sąvoka: „Lietuva – maža šalis“. Rinkimų kampanijos metu, nerinkiminiuose susitikimuose, knygų pristatymuose ir visokiose kituose susitikimuose bei diskusijose girdžiu dainavimą: „Lietuva – maža šalis“.

Choru tai kartoja moksleiviai, ansambliui pritaria istorijos, etikos, tikybos ir patriotizmo mokytojai, darbininkai ir bedarbiai... Veteranai ir pensininkai žino, kad Lietuva – maža šalis, nes dažnai likdavo tiesiog „vienui vieni“. Lietuviams maža šalis tampa vis labiau nereikšminga ir nereikalinga, ji kažkam kažko nedavė, kažką ne taip suprato, kažkieno orumui pakenkė. Ir taip toliau...

Mūsų priešams Lietuva – maža šalis yra nuostabus ideologinis grobis, suprask, Lietuva bejėgė, neišmananti, nesugenanti, Lietuva tiesiog pasauliui nereikalinga. Maža mat...

Susipainiojus kokioje nors diskusijoje, neradus atsakymo į bent kiek sunkesnį politinį klausimą, visada galima reikšmingai atsidusti ir pasakyti: esame maža šalis... Tada visi su palengvėjimu atsidus, nes kaltininkas surastas ir nieko nereikia daryti. Ką čia su ta maža šalimi tenuveiksi?.. Mažos šalies negalima padaryti klestinčia, atsakinga, galinga. Už ją kartais, regis, galima tik desperatiškai numirti, taip nieko ir nepakeitus. Maža šalis eksportuoja emigrantus, nes jie supranta tik tiek, kad yra mažos šalies menki žmogeliai...

„Maža šalis“, tapusi neištrinamu Lietuvos epitetu, tampa ir pavojingiausiu saviniekos komponentu, aišku, ne vieninteliu, tačiau vis reikšmingesniu.

Pabrėžiu – saviniekos, nes pasauliui, tiesą sakant, Lietuva visai nėra maža šalis. Netikintys gali „pragūglinti“ internetą, surinkę paieškos žodžius small country ir Lithuania ar dar ką tokio. Kas nustebs, o gal ir nenustebs radę, kad Lietuva pasaulinėje informacinėje erdvėje su mažomis šalimis visai nesiejama. Jei kas ją ir vadina maža – tai savo šalį reklamuojančios lietuvių bendrovės.

Lietuvos mažumo nepatvirtina jokia statistika. Kalbėdamasis su moksleiviais ar studentais patariu susirašyti visas Europos šalis nuo didžiausios – Rusijos, iki mažiausios – Vatikano, ploto ir gyventojų skaičiaus mažėjimo tvarka. Ūmai patiriame, kad Lietuva abiem atvejais yra sąrašo viduryje. Europos Sąjungoje yra net šešios šalys, mažesnės gyventojų skaičiumi, o plotu – gal ir dešimt... Net pagal absoliučius skaičius Lietuvos ekonomika yra apie 80-a pasaulyje, taigi gerame pasauliniame viduryje.

Pirmą karą istorijoje nepriklausoma Lietuva vienu metu valdo Vilnių ir Klaipėdą – tokios situacijos niekada nebuvo. XV amžiaus Vytautas pasiekė Juodąją jūrą, to žygio politinė vertė buvo gerokai trumpalaikė, tačiau taip ir iškovojo Klaipėdos, kuri galėjo leisti mums būti kur kas labiau Europos valstybe. Klaipėda svarbiau nei Juodoji jūra, kuri ir dabar nėra tikros civilizacijos jūra, nes nei Turkija, nei Ukraina nėra jūrų valstybės. Lietuva tik dabar pradeda mėginti tokia būti... Ne vienas „mažos šalies“ tautietis nustemba, kad net ir įvertinus emigraciją, etninių lietuvių yra daugiau nei estų ir latvių kartu paėmus. Kur čia maža šalis? Suomija ir Švedija kažkada investavo į diplomatiją ir tarptautinius santykius bei tapo diplomatijos etalonais. Lietuva, įsikalbėjusi savo mažumą, taip ir netapo diplomatijos tiltu tarp Europos, kurioje jau yra ir posovietinės erdvės, kurią gerai pažįsta. O galimybės buvo puikios. Pavyzdžių sąrašą galima tęsti.

Pagal strateginių studijų apibrėžimus visos valstybės paprastai skirstomos į keturias grupes: didžiosios, vidutinės, mažosios ir mikro valstybės. Didžioji valstybė turi būti save visiškai apsirūpinanti, privalo turėti savo mesianistinę pasaulio sutvarkymo idėją ir globalius interesus. Lietuva, aišku, tokia nėra, interesų Afrikoje ir norėjimo pertvarkyti pasaulį tikrai neturi... Nesame ir mikro valstybė, nes tokias valstybes formuoja koks nors vienas specifinis bruožas. Nesunku pasakyti, kuo remiasi Vatikano, Monako ar net Singapūro egzistavimas. Lietuva, aišku, irgi tokia nėra.

Vadinasi, reikia pasirinkti – ar būti maža, kurios bruožas yra savarankiškos politikos stoka, paprasčiausias dainavimas „valstybių chore“, ar būti vidutine, turinčia savitą istoriją, savitą mentalitetą savąją „solo“ politiką. Čia ir vėl galima pateikti sąrašą dėkingų aplinkybių, leidžiančiu mums turėti solo partiją (Karaliaučius, Baltarusija, Gruzija...). Tačiau tam reikia pasiryžti būti normalia vidutine Europos valstybe, o ne maža šalimi. Tam reikia pirmiausia atsisakyti įprastos saviniekos. Malonu, kad vis daugiau žmonių tai supranta, kad vis daugiau žmonių jau ima gėdintis gėdinti Lietuvą. Tendencija gal ir nebloga...

Pasaulio raidos prognozės kalba, kad XXI amžiaus pasaulis bus nebe didžiųjų valstybių dominuojama bendrija, multi-centriškas „skruzdėlynas“, kuriame lemiamas vaidmuo teks dinamiškoms vidutinėms valstybės, tokioms, kokia ir mes turėtume būti. Emociškai tokios šalys privalo būti globalios, tačiau „skruzdėlyno“ globalumas yra ir kiekvienos tapatybės klestėjimas. Tačiau kaip dabar jau gerai suvokiame, ne jos rašo taip vadinamą politikos darbotvarkę. Nė viena iš didžiųjų valstybių negali pasigirti, kad istorijos ratas sukasi taip, kaip ji nori.

Europos Sąjungoje turime bene geriausias galimybes tapti europietiška vidutine valstybe. Ir vėl, labiausiai tam trukdo emocinis „mažos šalies“ ir saviniekos kompleksas, neva kažkas kažkur kažko neleis.

Lietuviai labai norėjo, kad Vilnius būtų pirmoji rytiniame Baltijos jūros pakraštyje Europos kultūros sostinė. Lietuva labai norėjo rengti Europos krepšinio čempionatą. Abi svajonės išsipildė, tačiau „pasirodymo“ dieną lietuviai persigando, kad būdami maži jie tik apsijuoks... Šiemet turime progą bent pusę metų tapti svarbiausia Europos valstybe, tačiau šiandien vyrauja ne džiaugsmas dėl tokios super galimybės, o baimė, kad mes – maži – ir vėl nieko nesugebėsime. Nuotaika darosi panaši į aktoriaus, turinčio galimybę solinam vaidmeniui populiariame seriale, bet verkiančio, kad neturi kostiumo pirmajam pasirodymui...

Terapija būtų visai paprasta – mums reikia gražios Lietuvos, su gražia istorija ir gražia dabartimi, mums reikia ne pro-baltarusiškos, o pro-lietuviškos statistikos ir propagandos, mums reikia žinoti, kad mūsų vaikai gražiausi, mūsų vertybė yra ne kriminalinis biznis, o garbingas darbas. Tam reikia ir kantrybės, nes per dieną laimė neateina. Mūsų kantrybė iki šiol stebina pasaulį. Tad ir toliau jį stebinkime.

Beje, jei skaitysite šį tekstą internete, žinokite, kad pagal interneto greitį pasaulyje beveik pirmaujame...