Nuo snaiperių iki popiežių – balkonai pasakoja išskirtines istorijas

lnm.lt, 2025 03 19

Lietuvos nacionalinis muziejus šiais metais mini 170-ąsias įkūrimo metines. Šia proga kiekvienas iš padalinių rengia vieno eksponato parodas.

lnm.lt

Kaip savo eksponatą Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namai pasirinko ir pristato legendinį pastato balkoną. Iš Signatarų namų balkono, minint Vasario 16-ąją, kasmet pasveikinami vilniečiai ir miesto svečiai, o vasario 17-ąją, Nacionalinę emancipacijos dieną, kalbas sako moterų teisių gynėjos ir aktyvistės.

 

 

Muziejaus gimtadienio proga Signatarų namuose vyko architektūros istorikės, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorės dr. Marijos Drėmaitės paskaita apie balkonus kaip politinius ir architektūrinius fenomenus. Šis renginys – tai platesnio ciklo, skirto aptarti balkono fenomeną kultūroje, kasdienybėje ir mene, dalis. Renginius kuruoja Nacionalinės premijos laureatė, menininkė, parodų kuratorė, aktyvistė dr. Laima Kreivytė.

Balkono samprata ir istorija

Balkonas – tai ne tik architektūrinis elementas, bet ir kultūrinis fenomenas, galintis tapti svarbiu objektu tiek politikoje, tiek mene, tiek kasdienybėje, būti socialinių santykių dalimi.

 

„Balkonas yra ribinė erdvė. Jis yra namų dalis, tačiau kartu leidžia išlaikyti ryšį su išore, su žmonėmis, vis dar saugiai būnant savo namuose“, – paskaitoje teigė M. Drėmaitė.

 

Pirmiausia profesorė aptarė balkonų panaudojimo per ilgą jų gyvavimo istoriją klausimą. „Juk tai ir snaiperio šūvių vieta, iš jo buvo pilamos pamazgos, bet iš jo laimina Popiežius, pasirodo menininkai, reiškiantys savo menines ambicijas, skalbinius džiausto namų šeimininkės, prabyla diktatoriai, vyksta intymios intrigos“, – dalijosi M. Drėmaitė.

 

Istoriškai balkonai tarnavo įvairioms funkcijoms: nuo karinių ir higieninių iki socialinių bei politinių.

 

Seniausi balkonai aptinkami Persijoje ir Egipte, kur jie turėjo apeiginę reikšmę, o Senovės Romoje buvo naudojami kaip išskirtinė vieta, kurioje įvairius pasirodymus žiūrėdavo aukščiausio luomo atstovai, taip pabrėždami savo socialinį statusą.

 

Viduramžiais balkonai tarnavo ir sanitarinėms reikmėms – dėl prastos nuotekų sistemos jie dažnai buvo naudojami atliekų šalinimui.

 

Renesanso laikotarpiu balkonai tapo architektūriniu puošybos elementu, demonstruojančiu statusą ir prestižą. Baroko epochoje balkonai buvo neatsiejama reprezentacinių pastatų fasadų dalis, o XIX amžiuje tapo miesto daugiabučių architektūros dalimi, atspindinčia besikeičiantį urbanistinį gyvenimą.

 

Balkonas – miesto, civilizacijos reiškinys. „Jo nerasime žemdirbiškoje, vieno aukšto architektūrinėje aplinkoje. Balkonas pasirodo pilių (vadinasi, gynybiniame kontekste), rūmų ir dvarų (parodomasis, rezidencinis kontekstas) ir miesto, daugiaaukštėje aplinkoje, tad ir jo simbolinės prasmės yra susijusios su šiomis aplinkomis“, – kalbėjo M. Drėmaitė.

Pandemija ir balkono fenomenas

Pasak architektūros istorikės, paskutinį kartą balkonų reikšmė visuomenėje smarkiai išaugo per COVID-19 pandemiją. „Žmonės rado prieglobstį šioje ribinėje erdvėje – ji leido palaikyti ryšį su aplinka, stebėti pasaulį, net jei negalima buvo jo tiesiogiai patirti“, – pažymėjo M. Drėmaitė.

 

Balkonas tapo vieta, kurioje vyko muzikiniai pasirodymai, bendravimas su kaimynais, o kai kuriose šalyse net buvo organizuojamos masinės akcijos, pavyzdžiui, sveikatos priežiūros darbuotojų pagerbimas plojimais iš balkonų.

Balkonas kaip politinė ir teatrališka erdvė

Balkonai nuo seno pasitelkiami kaip politinės komunikacijos vieta.

 

„Nuo rūmų balkonų buvo vadovaujama masėms, jie tapo vieta, iš kurios kalbėjo lyderiai, pasirodė menininkai, o kartais ir diktatoriai“, – pasakojo M. Drėmaitė.

 

Popiežius savo palaiminimą suteikia iš Vatikano Šv. Petro bazilikos balkono, o tokie istoriniai veikėjai kaip Adolfas Hitleris ar Winstonas Churchillis naudojosi balkonais kaip savo viešųjų kalbų tribūna.

 

Anot profesorės, ispanų kalboje yra veiksmažodis „balconear“, reiškiantis atidų įvykių stebėjimą iš šalies, nedalyvaujant. Popiežius Pranciškus neseniai kritikavo tokią nuostatą, ragindamas jaunimą „nebalkonearinti“, o aktyviai įsitraukti į visuomenės gyvenimą.

Moterys ir balkonas: nuo Džuljetos iki socialinių apribojimų

Balkonas gali būti siejamas su moterų padėtimi visuomenėje.

 

„Uždarymas namuose buvo tipiška moterų būsena, todėl balkonas tapo jų erdve, leidžiančia bent dalinai dalyvauti viešajame gyvenime. Galime prisiminti viduramžių rašytojos Christine de Pizan 1405 m. aprašytą įsivaizduojamą vietą, kur moterys gali būti laisvos, „toli nuo vyrų, nepasiekiamos ir nematomos, o namai – griežtai be virtuvės – sujungti vieni su kitu per daugybę galerijų“. Šis aprašymas tikrai primena balkonus“, – citavo italų kilmės prancūzų rašytoją Ch. de Pizan profesorė M. Drėmaitė.

 

Kitas gerai žinomas pavyzdys – Džuljetos balkonas, tapęs romantikos simboliu. Tačiau jis taip pat parodo socialinius suvaržymus: Džuljeta buvo priversta bendrauti su Romeo būtent iš balkono, nes tai buvo vienintelė jos prieiga prie išorinio pasaulio.

 

Viduramžiais moters buvimas balkone galėjo reikšti ir kitokius dalykus. Vieni balkonai buvo skirti aristokratėms, kurios stebėdavo miesto gyvenimą iš aukštai, kiti – sietini su prostitucijos istorija, kai tam tikrų namų balkonai tapdavo viešai atpažįstamais ženklais.

Balkonai mene ir architektūroje

Menininkai ir architektai balkonams skyrė ypatingą dėmesį. Antai Édouard’o Manet paveikslas „Balkonas“ (1868–1869) buvo kritikuojamas dėl to, kad kvietė pažvelgti į privatų gyvenimą. 1950 m. René Magritte’o sukurtas paveikslas „Balkonas“, referuodamas į minėtąjį Manet paveikslą, vaizduoja keturis karstus balkone. Šis belgų siurrealisto darbas žaismingai apmąsto tiek balkono fenomeną, tiek vyraujantį požiūrį į tai, kas turėtų būti vieša ar paslėpta, taip pat ir griežtos opozicijos tarp šių dviejų dalykų sąlygiškumą.

 

Balkonai svarbūs ir italų neorealistiniame kine. Čia jie tampa socialinio vyksmo, susitikimų vieta, juose dažnai ir vyksta veiksmas.

 

„Balkonas kaip bendra erdvė norint patekti į butus ir tapo pagrindine bendruomeninių, socialinių santykių vieta, naudota drabužiams kabinti, išeiti parūkyti, teirautis informacijos ir skleisti apkalbas, organizuoti kolektyvius renginius kieme“, – pasakojo M. Drėmaitė.

 

Paklausta apie balkonus Kauno tarpukario architektūroje, profesorė teigė, kad jie tapo neatsiejama pastatų kompozicijos dalimi. „Kaunietiškas kokybiškas, liukso klasės butas būtinai turėjo balkoną. Jie dažnai užapvalinami, užsukami į kitą pusę ir tampa svarbiu tūrio ir kompozicijos akcentu“, – sakė M. Drėmaitė.

Laisvės balkonas

Signatarų namų balkonai atsirado XIX a. pabaigoje, Štralių šeimai ėmusis pastato rekonstrukcijos pagal Vilniaus gubernijos architekto Aleksejaus Polozovo projektą. Būtent tuomet fasade iš Pilies gatvės pusės buvo įrengti metaliniai balkonai.

 

1918 m. vasario 16-ąją trečiame aukšte esantis butas buvo nuomojamas Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo šelpti, kur susirinkusi Lietuvos Taryba pasirašė Nepriklausomybės Aktą. Tačiau jis nebuvo paskelbtas iš balkono – tuo metu galiojo griežta vokiečių okupacinės valdžios kontrolė.

 

Tradicija iš Signatarų namų balkono Vasario 16-ąją sakyti kalbas gimė tik 1998 m., minint Lietuvos Nepriklausomybės Akto 80-metį. Jos sumanytojas – tuometis kultūros ministras Saulius Šaltenis, o režisierius – Eimuntas Nekrošius. Šiandien Signatarų namų balkonas, kaip ir Shakespeare’o vaizduotėje sukurtas Veronos meilės balkonas, tapo svarbiu kolektyvinės atminties simboliu.

 

2018 m., minint valstybės atkūrimo šimtmetį, prie šios tradicijos prisidėjo Nacionalinės emancipacijos dienos iniciatyva – iš gretimo „Naručio“ viešbučio balkono buvo perskaityta 100 moterų vardų ir paskelbta Vasario 17-osios deklaracija. Nuo 2022 m. iš Signatarų namų balkono kalbos sakomos tiek Vasario 16-ąją, tiek Vasario 17-ąją – pastaroji diena, įtraukta į atmintinų dienų sąrašą, primena moterų kovą už dalyvavimą politiniame gyvenime.