Č. Iškauskas. Apie Laisvės dieną, istoriją ir Mokytoją

voruta.lt, 2024 09 03

Datos. Jos primena, kelia emocijas, priverčia piktintis arba džiaugtis, teikia žinių, moko. Gali jų nepaisyti, ignoruoti, kitus tarsi pririša, siūlo bendrystę, o gal ir atstumia. Kalendorinės vasaros ir rudens sandūra (vasaros metų laikas prasideda birželio 21 d. ir baigiasi rugsėjo 23 – ąją) gausi svarbių datų.

voruta.lt

Lietuvos valstybei ypač svarbi rugpjūčio 31 – oji, kai prieš 31-rius metus, visai prieš vidurnaktį, iki 12 val. nakties likus tik 14 minučių, iš mūsų šalies iškeliavo paskutinis okupanto karinis ešelonas. Daugelio nuomone būtent tada realiai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, užfiksuota 1990 m. kovo 11-ąją, beje, taip pat artėjant vidurnakčiui. Juk jeigu laisvės siekiančioje šalyje dar lieka represinis okupanto aparatas (o sovietinė kariuomenė buvo svarbiausias jo mechanizmas), apie kokią nepriklausomybę galime kalbėti?

Dažnas turime savo patyrimą, kaip ji reiškėsi per tuos pusketvirtų metų. Dar tuomet, kai po Sausio 13-osios Lietuvą kontroliavo sovietiniai smogikai, ir iki pučo Maskvoje 222 dienas jie buvo okupavę svarbias valstybės įstaigas, mūsų šeimos žiguliukas buvo sustabdytas ant kalno Kirtimuose pakeliui į Kauną ir šiurkščiai iškrėstas. Maniau, kad ši automatininkų kontrolė baigsis liūdniau: žinojau, kad M. Burokevičiaus Nacionalinis gelbėjimo komitetas mane buvo įtraukęs į sąrašą okupantams įsipykusių propagandistų, kuriuos buvo numatyta „neutralizuoti“. Sąrašą sudarė NGK talkinę buvę kolegos iš radijo ir televizijos. Bet jaunas kareivėlis, dirstelėjęs į automobilio salone sėdinti išsigandusį paaugliuką sūnų, liepė važiuoti toliau…

***

Kolaborantų buvo nemažai. Bet dėl okupantų pasitraukimo labiausiai vertinu šūkį „Red army go home!“, kurį daug kas ir iš tuometinio Sąjūdžio, ir juo labiau iš A. Brazausko LKP vertino atsargiai. Esą, netampykime liūto už ūsų… Užvirus diskusijai dėl Rusijos kariuomenės išvedimo, vienas iš Sąjūdžio aktyvistų, savaitraščio „Gimtasis kraštas“ vyr. redaktorius Algimantas Čekuolis primygtinai siūlė palikti Lietuvoje apie 30 tūkstančių kareivių – maždaug ketvirtadalį tų, kurie į Lietuvą buvo įvesti 1939 m. rudenį ir 1940 – ųjų pradžioje. Pridursiu, kad derybų dėl kariuomenės išvedimo pradžioje 1992 m. Lietuvoje iš viso buvo dislokuota apie 34,6 tūkst. Rusijos karių, sakė vienas iš valstybinės derybų delegacijos narių, pulkininkas leitenantas Gintautas Surgailis.

Lietuvoje dažnas bijojo minėto radikalaus šūkio ir kitų prieš Raudonąją armiją nukreiptų lozungų. Tik Lietuvos laisvės lyga (LLL) ir jos lyderis, garsus Lietuvos disidentas Antanas Terleckas visuose piketuose, mitinguose, eitynėse, protestuose, rengtuose net prie rusų karinių dalinių, skandavo šį reikalavimą. Beje,  LLL buvo įkurta gūdžiais sovietiniais laikais, 1978 m. birželio 14 d. Sovietinių struktūrų ji pripažinta pogrindine nusikalstama organizacija. Nekompromisinis, nenuilstantis kovotojas su okupantais A. Terleckas, sakyčiau, buvo pagrindinis rusų kariuomenės pasitraukimo iš Lietuvos variklis. Niūrus simbolizmas: jo netekome pernai, būtent Vasario 16-ąją, kaip ir Justino Marcinkevičiaus…

***

Taigi – datos. Nušurmuliavo Rugsėjo pirmoji, padovanojusi visai akademinei bendruomenei dar vieną laisvą dieną, nes sutapo su sekmadieniu. Tai kartu ir Mokslo bei žinių diena. O paklauskime vadovėlių leidėjų, mokytojų ir tėvelių: ar mokymosi knygose yra daug žinių apie rusų kariuomenės pasitraukimą iš Lietuvos? Ar daug žurnalistų, politologų, VU žurnalistikos mokslininkų tyrinėjo liudininkų prisiminimus, to metu krašto apsaugos vadovus, kariuomenės kūrėjus, kuo kvepėjo ana rugpjūčio 31 – oji? Apskritai kokio lygio yra Lietuvos istorijos studijos? Ar jos siekia bent tą lygį, kokį šių eilučių autorius liudija 1971 – 1976 m. patyręs iš puikių istorijos dėstytojų Vilniaus universitete Jono Dobrovolskio ar Alfredo Kazlausko (dėl tikslių vardų galiu klysti)? Per paskaitas ir seminarus jie taip giliai ir su tokia išmone nuklysdavo į Lietuvos istorijos gilumas, kad daugelis mano bendrakursių su pasigerėjimu juos prisimena iki šiol. Galvodavome, kaip jie nebijo. Ir iš tikrųjų, atrodo, nuo to jie ir nukentėjo…

Bet šiandien, prabėgus beveik šešiems dešimtmečiams nuo mokyklos baigimo, reiktų pašlovinti savo mokytojus. Ne vėl kritikuoti švietimo sistemą, prastus atlyginimus, didelį darbo krūvį, o prisiminti, gal šiek tiek su nostalgijos šešėliu, savo miestelio mokyklos mokytojus, kurių dauguma tikrai atidavė visą sielą, kad mes sukauptume daugiau žinių, nepasimestume gyvenimo verpetuose, rastume savo doros kelią. Iš viso būrio pedagogų vis dėl to išskirčiau mokytoją ir jaunesnių klasių auklėtoją, tremtinę, partizanų ryšininkę Danutę Akelaitienę, kuri rūpinosi ne tik mūsų ugdymu, bet ir kasdieniais šeimų, bendruomenės, bažnyčios reikalais…

Šlovė Mokytojui!