Provokacija, Brazausko manevras ir net plojimų konkursas – dvi Sąjūdžio suvažiavimo dienos, žymėjusios naują politinį etapą

lrt.lt, 2023 10 23

Simpatijų ir tautinės euforijos festivalis. Taip būtų galima pavadinti prieš 35-erius metus Vilniuje prasidėjusį ir dvi dienas užsitęsusį suvažiavimą Vilniaus sporto rūmuose. 1988 m. spalio 22–23 dieną vykęs Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas pratęsė vasarą prasidėjusio Atgimimo mitingų euforiją bei žymėjo politinės kovos pradžią Lietuvoje, kuri simboliškai baigėsi 1990 m. kovo 11 dieną.

lrt.lt

LRT archyvai kviečia prisiminti tos dienos įvykius, įamžintus televizijos kamerų.

 

Nuo intelektualų būrelio iki minių simpatijų

Sausakimša Vilniaus sporto rūmų salė, lauke besibūriuojanti minia, gausus, net ir valstybinės, žiniasklaidos dėmesys. Dar prieš 3 mėnesius sunku buvo įsivaizduoti, kad dviejų dienų eterio laiką televizija skirs ne eiliniam partiniam suvažiavimui, o Komunistų partijai oponuojančios jėgos suvažiavimo transliacijai.

 

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis 1988 metų vasarą tapo rimtu iššūkiu režimui, tačiau dar veikė kaip pusiau legali organizacija, susidurianti su valdžios ribojimais ir spaudimu. Procesai turėjo įtakos ir vienintelės legalios partijos okupuotoje Lietuvoje nuostatoms – komunistai negalėjo ignoruoti besikeičiančios situacijos.

 

Sąjūdis naudojosi Michailo Gorbačiovo ekonominės „pertvarkos“ šūkiais, skirtais ne nepriklausomybei skelbti, o byrančiai sistemai gelbėti. Čia ir buvo sužaista kortų partija, dėl kurios į viešąjį gyvenimą grįžo ne tik valstybiniai simboliai, bet ir Lietuvos ateities klausimas.

 

Masiniai mitingai, spauda, „Roko maršai“ – Sąjūdžio rėmimo grupės visuose Lietuvos miestuose. Po ilgo laiko tą 1988 metų vasarą Lietuvoje prasidėjo realūs politiniai procesai. Šimtatūkstantiniai mitingai tebuvo to išraiška.

 

Tačiau iki rudens juridiškai tai tebuvo neformalus inteligentų būrelis, o ne visateisė organizacija. Demokratijos pradžiamokslį prisiminusiai Lietuvai ir Sąjūdžiui reikėjo įstatų, organizacijos ir jos vadovo. O, kad tai būtų demokratiška, – viešos sueigos, pasisakymų, nuomonių ir balsavimo.

 

Prieš pat suvažiavimą spalio 19 dieną neišvengiami pasikeitimai sukrėtė Lietuvos komunistų partiją. Jos pirmasis sekretorius Ringaudas Songaila, nepasižymėjęs dideliu aktyvumu ar bendradarbiavimo su Sąjūdžiu lūkesčiu, buvo atleistas iš pareigų.

 

Jį pakeitė kur kas aktyvesnis ir kompromiso su įvairiomis nuomonėmis ieškantis Algirdas Mykolas Brazauskas. Pirmuoju jo viešu pasirodymu tapo ne partijos tribūna, kaip buvo įprasta, o Vilniuje vykusio Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo tribūna, kurioje tuometis partijos pirmasis sekretorius pradėjo savo žygį dėl simpatijų.

 

Katedros manevras

Suvažiavimas prasidėjo nuo dainų ir kalbų. Vien per pirmąją dieną kalbėjo per 20 Sąjūdžio rėmėjų, bet ryškiausiai nuskambėjo ką tik prisaikdinto naujojo Komunistų partijos vadovo Algirdo Mykolo Brazausko kalba.

 

Savotišką populiarumo reitingą stebėjęs Virgilijus Čepaitis išskyrė, jog A. Brazausko kalba plojimais buvo pertraukta 19 kartų... Palyginimui: A. Juozaičio – 12, Z. Vaišvilos – 14, R. Ozolo – 8, V. Landsbergio – 7. Simpatijos LKP CK pirmajam sekretoriui nebuvo atsitiktinumas.

 

A. Brazauskas, žinoma, netapo Sąjūdžio lyderiu, tačiau pozityvus pasitikimas siejosi su naujomis jo pareigomis, kurios žymėjo ir naują partijos kursą – nuo represinių priemonių prie dialogo, priešingai nei tai darė iki šiol pareigas ėję partijos vadovai – Petras Griškevičius ar Ringaudas Songaila.

 

Savotišku populizmu galima laikyti pagrindinį A. Brazausko gestą. Suvažiavimo pirmąją dieną buvo pareikšta, jog „tikintiesiems grąžinama Katedra“. Represinę ateistinę liniją laikiusioje kompartijoje tai buvo netikėta, tačiau buvo ir papildomų sąlygų – kol kas tik vienoms mišioms sekmadienį, vienai valandai, nes ten vis dar buvo įsikūrusi Paveikslų galerija.

 

Nors publika buvo patenkinta, dvasininkijai to neužteko, o atsakymas buvo kategoriškas ir principingas. Vaclovas Aliulis ir kiti kartojo: „Mūsų vyskupai nesutinka įžengti į Katedrą vienai valandai. Švęsime Katedroje pamaldas tada, kai ją atsiimsime ir pašventinsime.“

 

Toks A. Brazausko ir komunistų gestas turėjo pragmatišką tikslą – atkurti stipriai klibančios partijos prestižą visuomenės akyse. Ir nors partijoje trūko lyderių, naujai išrinktą pirmąjį LKP CK sekretorių visuomenė pasitiko gana palankiai – su juo bent jau buvo galima kalbėtis, jis nevengė ir dėmesio, dialogo, savo atvirumu visiškai skyrėsi nuo partijos kolegų.

 

Vis dėlto kitą dieną simbolinis, bet itin stiprus veiksmas buvo atliktas – sekmadienio ryte aukotos mišios prie Katedros durų, ne viduje, pirmą kartą istorijoje mišias transliavo televizija. Netrukus po suvažiavimo Katedra galutinai buvo atiduota tikintiesiems.

 

Provokacija iš tribūnos

Antra suvažiavimo diena prasidėjo prie Katedros, tačiau vėliau kalbos tęsėsi Sporto rūmuose. Dienos pabaigoje buvo išrinkta ir Sąjūdžio Seimo taryba, patvirtinti organizacijos nuostatai. Tačiau daugiausia dėmesio sulaukė vieno iš kalbėtojų retorika.

 

Užlipęs į tribūną Kauno Sąjūdžio atstovas Rolandas Paulauskas ėmė kvestionuoti Sąjūdį, jo veiklą bei ragino imtis radikalesnių sprendimų. Perspėjęs, kad Sąjūdis gali išduoti Lietuvą, nes kitaip režimas jam neleistų veikti, kalbėtojas ragino imtis radikalesnių sprendimų, atsiskirti iš karto.

 

Žinoma, tokie drąsūs teiginiai buvo sutikti ovacijomis, tačiau iš karto karštą kalbą puolė gesinti Sąjūdžio žmonės, prilygindami tai provokacijai. Nepriklausomybė buvo tikslas, tačiau nemaža dalis Sąjūdžio aktyvo manė, jog tai skubotas ir pernelyg emocingas pareiškimas, galintis pakenkti santykiams su atsinaujinančia vietine komunistų partija.

 

„Konfliktą pavyko apraminti ir tęsti darbą, bet žvelgdamas dabar į praeitį matau, kokio pavojaus būta. Jei tūkstančiai žmonių dėl tos nelauktos kibirkšties būtų staiga pasidalinę į dvi viena kitą kaltinančias puses, galas būtų ir Suvažiavimui, ir Sąjūdžiui, o šventė ir džiaugsmas KGB“, – apie įvykį rašė V. Landsbergis.

 

Sąjūdis į būsimą nepriklausomybės klausimą žiūrėjo kaip į tikslą, kurį galima pasiekti diplomatinėmis priemonėmis. Radikalesniam sparnui tai kėlė įtarimų. Juolab kad keistai šiandien gali pasirodyti ir Sąjūdžio renginiuose tribūną gaunantys komunistai.

 

„Vieni vertino R. Paulausko pasisakymą kaip pernelyg rizikingą dabartinėje situacijoje, kiti pritarė jam, manydami, kad Sąjūdžiui reikia vienareikšmiškai nurodyti savo tikslus. Iniciatyvinės grupės dauguma laikėsi nuomonės, kad tam dar neatėjo laikas“, – rašė V. Čepaitis.

 

Po suvažiavimo prasidėjęs Sąjūdžio ir valdžios „medaus mėnuo“ ilgai neužsitęsė. Jau lapkričio viduryje po konflikto dėl autonomijos statuso „sugyvenimas“ perėjo į politinę tarpusavio konfrontaciją. Sąjūdis stūmė ribas tolyn, tuo tarpu kompartija vengė drąsesnių sprendimų, o jos populiarumas ir toliau traukėsi.

 

Suvažiavimas nepaskelbė nepriklausomybės ir laikėsi atsargaus valstybingumo įtvirtinimo kelio. Kitaip tariant – viskas turėjo vystytis palaipsniui. Nors radikalių sprendimų ir buvo išvengta, suvažiavimas padėjo tvirtus pamatus nepriklausomybės siekiui bei įtvirtino Sąjūdį kaip juridinį asmenį braškančioje blogio imperijoje.

 

„Trispalve dekoruota scena, kurios fone kalbėjo ne tik sąjūdininkai, bet ir pirmasis LKP CK sekretorius, suteikė visiems vilties ir buvo akivaizdus būsimųjų pokyčių garantas“, – patosiškai įvykio reikšmę atsiminimuose apibendrina V. Čepaitis.