Rimvydas Valatka. Rusijos agonija, kuri nieko nelemia

lrt.lt, 2023 09 06

Turkijos sultonas Sočyje susitiko su Rusijos fuhreriu. Putinas pagal planą pats turėjo skristi į Turkiją, bet išsigando – o kas, jei klastingi turkai perduos Hagos teismui? Tiesa, įprastai bandė pūstis, kelti sąlygas Vakarams, bet šalia Erdogano atrodė apgailėtinai.

lrt.lt

Visiškas žlugimas, pasakojo Putinas sultonui tarsi apie Ukrainos puolimą. Bet darė tai tokiu šūdo kandusiu veidu, kad atrodė, jog apie Rusiją byloja. O juk tai tas pats tipas, kuris dar neseniai vaipėsi, jog „mes dar nė nepradėjom“.

 

Rusijos spec. karinės operacijos tikslai vis mažyn ir mažyn. Dar kiek ir Maskva paskelbs, kaip balistinėmis raketomis sėkmingai sunaikino tuntą kovinių uodų.

 

Ar tai matydami galim džiūgauti?

 

Priekyje – ilgi karo mėnesiai, gal net metai. Bet kuri kita šalis, bandydama išsaugoti ekonomiką jau būtų pasitraukusi iš karo, bet tik ne Rusija.

 

Reichas stato ant rusiško авось. Kaip nors praslįs. Gal Amerika išrinks Trumpą? Blogiausia, kad Amerika ir NATO kursto tą rusų авось viso karo metu. Vakarų galybės karo baigtį sieja ne su visų ginklų tiekimu Ukrainai, o su sankcijomis, kuriomis tikisi sugriauti Rusijos ekonomiką panašiai kaip Šaltojo karo metu sovietų ūkį.

 

Sankcijos išties veikia. Nepaisant to, kad pilna skylių, Vakarai neturi sankcijų policijos, o rusai ir toliau gauna mikroschemų raketoms, sankcijos netgi labai skausmingos. Kad ir kaip apeidinėtum sankcijas, viskuo per antrą galą tokios valstybės neaprūpinsi.

 

Vakarų politikų esminė klaida – mąstymas pagal analogiją. Bet padėtis nėra tokia pat kaip 1991-aisiais. Skiriasi ji ir nuo 1968-ųjų, kai rusai okupavo Čekoslovakiją. Iki karo Rusija sukaupė lašinių, dabar trečdaliu didina grūdų pardavimus, gerai uždirba iš naftos. Antra, rusai, palyginti su sovietine liaudim, dar labiau degradavo. Abi šios aplinkybės leidžia Rusijai tęsti karą be didesnės rizikos.

 

Daugumai rusų gerovė – ne rodiklis. Penkta ar šešta jų karta gyvena suirutės sąlygomis. Užtenka peržvelgti į Rusijos miestų vaizdus, ypač Sibiro. Ne ką geriau už kelis mėnesius iš visų ginklų rūšių Rusijos daužytą Mariupolį.

 

Tokia agonija gali tęstis metus ir dvejus, o gal net dešimtmetį. Mums paradoksas, tačiau kuo daugiau bus pūvančių Rusijos regionų, tuo daugiau fuhreris gaus paklusnios patrankų mėsos.

 

Okupantų kare žūsta daug. Bet ir ukrainiečių netektys žiauriai didelės. Tą žvelgdamas į Ukrainos puolimo žemėlapius dažnas lietuvis pamiršta, piktinasi, kad puolimas per lėtas.

 

Tik o ką mes Ukrainai davėm tokio, kad ji pultų greitai? Ar gali tokį sekinantį karą atlaikyti vienos Ukrainos žmonės, kurių ištekliai ne begaliniai? Kiek ilgai dar ukrainiečiai vieni mirs už Europos ramybę?

 

Klausimas ne už milijoną, bet šį rudenį skambės vis dažniau. Ir nebus kur akių dėti ieškant atsakymo mums, europiečiams.

 

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ