„Red Army go home“ bet kokia kaina: kaip Lietuva pirmoji iš kaimynių išprašė Rusijos karius?

lrt.lt, 2023 08 31

„Dėkoju Lietuvos prezidentui už gerus linkėjimus, išsakytus Rusijos Federacijai. Liudiju, kad, esant dabartinei Rusijos valdžiai, Rusijos kariai paliks Lietuvos teritoriją“, – lygiai prieš 30 metų sovietų kariuomenės išvedimo dieną Aukščiausioje Taryboje, stebint spaudai ir užsienio diplomatams, ištarė Rusijos ambasadorius Lietuvoje. Prieš pat vidurnaktį paskutiniai Rusijos kariai paliko Lietuvą – to galėjo ir nebūti, mat Maskvos interesai buvo kitokie.

Sovietų Sąjungos kariai Vilniuje 1992 metais

lrt.lt

Prezidentas Algirdas Brazauskas tuomet išsakė linkėjimus, kad Rusija „ir toliau žengtų demokratijos, ekonominės ir socialinės pažangos keliu“. Pabrėžta, jog tikimasi, kad Lietuva ir Rusija palaikys „gerus kaimyninius santykius“.

 

Rusų kariai Lietuvą paliko greičiau, nei kaimynines šalis ir net Rytų Vokietiją, bet derybos su Maskva buvo įtemptos, prisimena įvykių liudininkai.

 

„Derybinis tonas buvo gana konfrontatyvus“, – anot tuometinio krašto apsaugos ministro Audriaus Butkevičiaus, kai kurie politikai ir pareigūnai Rusijoje laikėsi prosovietinių pozicijų. Tačiau gynybos ministerijai vadovavo Kaune tarnavęs Pavelas Gračiovas, buvo ryšių ir prezidento Boriso Jelcino komandoje su progresyviais Rusijos politikais.

 

Asmeniniai santykiai buvo panaudoti, kad Rusijos kariuomenė būtų išvesta, įsitikinęs pašnekovas. Iš pradžių, dar derantis su Sovietų Sąjunga, kalbėta ne tik apie kariuomenės išvedimą, bet ir platesnį politinį okupacijos pasmerkimą – Rusija pareikalavo įrodyti okupacijos ekonominę žalą, lietuviai netruko pateikti milijardinių skaičiavimų. Pamatę juos, rusai derybų nebenorėjo.

 

Tuometės Valstybinės derybų delegacijos dėl Rusijos kariuomenės išvedimo ekspertas, humanitarinių mokslų daktaras pulkininkas leitenantas Gintautas Surgailis prisimena, kad 1990 ir 1991 metais niekas netikėjo, kad sovietiniai kariai taip greitai paliks Lietuvą. Rusija bandė tartis ir dėl keliolikos metų išvedimo termino, ir norėjo kurį laiką naudoti karinius objektus Lietuvos teritorijoje. O čia veikė ir kelios svarbios karinės gamyklos.

 

„Kai 1992 metais prasidėjo derybos su Rusija ir ta pusė dar buvo geranoriškai nusiteikusi, atsirado vilčių. Bet tikrai nemanėme, kad 1993 metais“, – apie terminus, kurių tada tikėjosi Lietuva, sakė G. Surgailis.

 

Rusijos karių Lietuvoje buvo maždaug 34 tūkst., dislokuoti beveik visų kariuomenės rūšių padaliniai su gana pažangiomis technologijomis, nes Lietuva buvo Sovietų Sąjungos pasienio valstybė: KGB pasienio apsauga, raketiniai, pėstininkų, oro desanto, motorizuotų šaulių daliniai. Lietuvoje buvo 1000 rusiškų tankų, 80 lėktuvų, beveik 2 tūkst. šarvuočių, raketinė ginkluotė, visa tai daugiausiai Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Klaipėdoje.

 

„Mūsų pozicija nuo pirmo susitikimo buvo išvežti be jokių sąlygų. O rusai atidėliojo, kad čia sudėtinga, gal dar 10, gal 15 metų laikotarpiu“, – anot G. Surgailio, derybos buvo sunkios.

 

Jis prisimena ir tai, ką šiandien vadina „juodosiomis derybų technologijomis“. Kitoje stalo pusėje sėdėjo aukščiausi diplomatai, Lietuvos delegacijoje – diplomatijos naujokai.

 

„Kartais mūsų užsispyrimas buvo toks kategoriškas, kad jau atrodydavo, kad ims ir žlugs derybos. <...> Duodavo tokį ženklą ir toks armijos generolas – mažas, rudais raginiais akiniais, bet balsą turėjo, kaip sako rusai, komandnij golos (liet. komanduojantis, nurodinėjantis) – imdavo šaukti, pasigriebęs kokį sakinį. Visi sužiurdavo į jį, o [Rusijos delegacija] pasitardavo. Jie gi buvo specialistai, o mes naujokai“, – prisimindamas rusišką diplomatiją šypsosi G. Surgailis.

 

Lietuva galėjo gauti daugiau?

Derybos baigėsi 1992 m. rugsėjo 8 d. pasirašius kariuomenės išvedimo grafiką, jo Rusija laikėsi, tačiau kartais pradžioje vėluodavo. Vis dėlto galutinai kariuomenė išvesta paskutinę minutę tiesiogine to žodžio prasme. Kariuomenė turėjo būti išvesta 1993 m. rugpjūčio 19 d., tačiau likus vos keliems tūkstančiams karių, procesas buvo sustabdytas.

 

Ne veltui Rusijos ambasadoriaus žodžiai apie išvedamą kariuomenę tokie lakoniški ir šiandien atrodo net mįslingi. A. Butkevičius sako, kad augančios Rusijos agresijos akivaizdoje jis jaustųsi daug saugesnis, jei susitarimą būtų pavykę pasiekti ne tarp krašto apsaugos ministerijų, o tarp aukštesnio lygio delegacijų.

 

Rusija greitai atsisakė pripažinti politinius okupacijos fakto vertinimus, kompensacijas, padarytą ekologinę žalą. Derybų pradžioje Lietuvai tai buvo labai svarbus klausimas.

 

Derybinių susitikimų kurį laiką nebebuvo ir jie nuolat strigo. A. Butkevičiaus teigimu, vėl suveikė asmeniniai ryšiai.

 

Žinoma, kad gerus ryšius palaikė ir Vytautas Landsbergis, ir B. Jelcinas, kuris vėliau, Dalios Grybauskaitės prezidentavimo metais, gavo ir valstybinį apdovanojimą už vaidmenį išvedant kariuomenę iš Lietuvos bei kitus nuopelnus, Lietuvai vaduojantis iš Rusijos įtakos zonos.

 

„Tas klausimas buvo labai naudingas pačiai Rusijai, jai reikėjo Vakarų valstybių paramos. <...> Buvo pasiekta galimybė pasirašyti politinį dokumentą ir techninius dokumentus dėl Rusijos kariuomenės išvedimo. Politiniame dokumente atsisakyta daug vertinimų, tačiau įvardijama, kad Rusija išveda savo pajėgas iš Lietuvos teritorijos. <...> Politinis dokumentas buvo išmestas, ir mes su Gračiovu pasirašėme techninius dokumentus“, – sakė A. Butkevičius.

 

Pirmasis nepriklausomos Lietuvos krašto apsaugos ministras primena, kad tuo metu Lietuva derėjosi Maskvai ir pasauliui primindama neteisėtus Molotovo–Ribentropo pakto slaptuosius protokolus, padalijusius Europą į įtakos zonas. Tačiau šiandien Rusija į istoriją žvelgia radikaliai kitaip, todėl kyla baimė. Rusijos persitvarkymo veikėjai šiandien laikomi išdavikais.

 

„Žvelgiant iš šiandieninės situacijos pozicijų, aš kartais gailiuosi, kad mes neturime gerai sustyguotos šio dokumento politinės dalies“, – apie Rusijos suteiktas garantijas sako A. Butkevičius.

 

„Red Army go home“ visomis priemonėmis

Lietuvoje 1993 m. buvo susiklosčiusi sudėtinga situacija: vienu metu buvo ir Rusijos karių, dar neseniai buvusių Sovietų Sąjungos, bet ir kūrėsi Lietuvos krašto apsaugos sistema, veikė kariai savanoriai. Jau 1991 m. lapkritį vykusiame parade, kuris Rusijos kariuomenei istoriškai tapo paskutiniu Lietuvoje, matyti ženklai „Maskva 966 km“, „Red army go home“ ir „Ivan domoj“, o LRT televizijos tuo metu užfiksuotuose kadruose matyti gyventojų susistumdymas su kariais. Užtat juos išlydint – džiaugsmo ašaros.

 

Veikė paini sistema dėl garantijų kariams, pavyzdžiui, atlyginimus jiems mokėjo Rusija, tačiau per Lietuvos krašto apsaugos ministeriją, nes karinė Rusijos bankininkystė nebeveikė.

 

Kurti Lietuvos kariuomenę paskatino 1991 m. sausio įvykiai, rugpjūčio pučas Maskvoje. Čia netrūko intrigų, pavyzdžiui, 1991 m. atsirado savanoriškos krašto apsaugos tarnybos būrių, kartais kritikavusių ministeriją. Kariuomenės užuomazgos buvo susijusios su kovos sporto klubų veikla – žinoma, kad paraleliai šiuose sluoksniuose kūrėsi ir pirmieji nusikalstamo pasaulio klanai.

 

„Tvarkos nėra niekur, komunistai visur tik lenda“, – LRT archyvinėje medžiagoje krašto apsaugos sistema skundžiasi žurnalistų kalbinamas savanoris, patruliuojantis Pakaunės miškuose.

 

Kaip valstybė gyveno su tiek skirtingų jėgos struktūrų? Anot G. Surgailio, imtasi ir saviveiklos.

 

„Savanoriška krašto apsaugos tarnyba, Geležinio Vilko brigada boikotavo karinius dalinius, neleido įvežti naujokų“, – sakė jis.

 

Atitarnavę kariuomenėje, rusų kariai grįždavo į Rusiją, o savanoriai neleisdavo jiems grįžti į Lietuvą. Taip 34 tūkst. karių skaičius sumažėjo iki 20 tūkst. Savanoriai kariai kelis mėnesius trukusios akcijos metu tikrino važiuojančius automobilius – iš viso apie 10 tūkst., ieškojo užsimaskavusių rusų karių, nes kai kurie į Lietuvą bandė patekti slapčia, persirengę civiliais. Buvo tikrinami oro uostai, geležinkeliai, autobusų stotys.

 

„Buvo keli ginkluoti incidentai. Bet buvo parodyta, kad jau turime tam tikrų pajėgumų“, – sakė G. Surgailis.

 

Buvęs krašto apsaugos ministras A. Butkevičius atskleidžia, kad Rusijos karių moralė ir nusiteikimas, o taip pat ir gana paprasti buities klausimai prisidėjo prie to, kad svetima kariuomenė greitai ir sklandžiai paliko Lietuvą. Tuo metu Rusijos kariai anaiptol nesidžiaugė savo padėtimi Nepriklausomoje Lietuvoje – pripratę prie to, kad tenkinami visi jų prašymai, staiga liko su labai menku vaidmeniu ir palyginti nekomfortiškomis gyvenimo sąlygomis.

 

„Rusijos karinės pajėgos Lietuvoje pateko į dar didesnę priklausomybę. Visi tiekimai, pradedant bulvėmis, baigiant pensijomis ir algomis, buvo mūsų kontroliuojami“, – sako A. Butkevičius.

 

Anot jo, jei ne karo metas, valstybei kariuomenė yra „didelis ūkinis vienetas“. Buvęs ministras atskleidė ir kurioziškų situacijų.

 

„Pas mane ateidavo Rusijos karininkų žmonos didelėmis delegacijomis. Aiškindavo, kad „dabar jūs mūsų ministras, sakykite, ką daryti, o mes liepsime savo vyrams“, – prisimena A. Butkevičius.

 

Tada jis skambindavo Rusijos kolegai A. Gračiovui.

 

„Sakydavau: „Pasiimk savo moteris.“ O jis sakydavo: „Ne, čia jau tavo galvos skausmas, daryk su jomis, ką nori“, – pokalbį su ministru prisimena pašnekovas.

 

Siekiant, kad kariškiai kuo greičiau išvyktų iš Lietuvos, Vyriausybė suteikė teisę privatizuoti turimus butus, tačiau tik parduodant lietuviams. Kadangi kainos čia buvo didesnės nei Maskvoje, su gautais pinigais šeimos skubėjo keltis į Rusiją.

 

„Moterys tada skambindavo, kad irgi skubėtų į Maskvą. Aš šaržuoju, bet ir tai tapo rimtu postūmiu“, – sako buvęs krašto apsaugos ministras.

 

Karininkai galėjo gauti net Lietuvos pilietybę. Butų neturintiems Rusijos karininkams net buvo pastatyti nauji butai Kaliningrade, susiderėta, kad Rusija už tai sumokės ginkluote ir kariniais laivais. Rusiški laivai vėliau pavadinti „Žemaičiu“ ir „Aukštaičiu“.

 

„Tuo metu, kaip sakė konsultantai iš Didžiosios Britanijos, pagal ginkluotės kiekį kubiniame centimetre tai buvo labiausiai prisotinti ginklų pasaulyje [laivai]“, – prisimena A. Butkevičius.

 

G. Surgailis priduria turintis žinių, kad šiuos karo laivus Lietuvai įsigyti padėjo netikėtas neoficialus diplomatinis triukas – kelios dėžės moldaviško konjako „Belyi aist“.

 

Besitraukianti Rusijos kariuomenė ginklus, techniką išsivežė, o kai kur palikdavo ir suniokotas, išlaužytas patalpas be langų ir durų, skubėjo parduoti tai, ką galėjo. Tuo pasinaudojo ir Lietuva, įsigijo ginklų ir šarvuočių, tačiau pirkimai dažnai buvo neoficialūs.

 

Tačiau G. Surgailis tikras, kad net ir tada, kai Rusijos kariuomenė Lietuvoje silpo, valstybei vis dar grėsė pavojus. Šiandien žinoma, kad Sausio 13-ąją parlamentą ir televizijos bokštą atakavo ne Lietuvoje dislokuoti daliniai, o atsiųsta Pskovo oro desanto divizija, nes baimintasi, kad ilgai Lietuvoje gyvenę kariai atsisakys imtis smurto. Tačiau pašnekovas įsitikinęs, jog jei Maskva būtų nusprendusi pulti Lietuvą, vietiniai rusų kariai galėjo ir paklausyti. Lietuvai labai draugiška buvo karininkų organizacija „Skydas“, tačiau jie vėliau buvo nušalinti nuo derybų su Maskva proceso.

 

„Buvo ir tokių, kurie buvo labai agresyvūs, pasiruošę griebtis ginklo. Jų buvo visokių. Nežinau, jei būtų buvęs įsakymas išeiti su ginklu, ko gero, dauguma būtų paklusę“, – mano jis.