Ukrainietės, netekusios vyrų, jungiasi prie kariuomenės: „Geriau aš nei mano vaikai“

lrt.lt, 2023 05 16

Ukrainos gynybos ministerijos duomenimis, prie ginkluotųjų šalies pajėgų nuo karo pradžios prisijungė apie 42 tūkst. moterų. Maždaug 5 tūkst. jų kovoja fronte, aplink kovų epicentrus, tokius kaip Bachmutas. Dalies jų sprendimą prisijungti prie šalies gynybos paskatino netektys ir žinios apie kare prarastus už laisvę kovojusius vyrus.

lrt.lt

Kai praėjusį lapkritį Jevhenija sužinojo apie vyro žūtį Bachmute, su trylikamete dukra ir dešimtmečiais dvyniais buvo pabėgusi į Lenkiją. Į Ukrainą ji grįžo laidotuvėms, kuriose vyro tėvai negalėjo dalyvauti, nes tuo metu gyveno Rusijos okupuotame Donecke.

 

Vyro kario mirtis buvo tik dingstis įgyvendinti tai, apie ką ji jau seniai svajojo – prisijungti prie gynybos.

 

„Mano vyras kariavo, o aš likau su vaikais. Bet kai jis žuvo, supratau, kad kažkas turi tęsti jo darbus. Tie, kurie dabar nekariauja, po truputį turėtų ruoštis karui. Anksčiau ar vėliau, didžiajai daliai mūsų teks vienaip ar kitaip dalyvauti kare. Kai mano vyras buvo sužeistas, pagalbos negavo. Dabar tą pagalbą kažkas gaus iš manęs“, – sako vyro netekusi fronto medikė Jevhenija Kolesničenko.

 

Iki karo moteris turėjo verslą, siuvinėjo. Dabar jos darbas – fronte kartu su dviem vyrų karių netekusiomis našlėmis. Tokių, kaip mes, yra ir daugiau, teigia Jevhenija, dalis jų prie kariuomenės prisijungė paveiktos netekties.

 

„Bet geriau aš nei mano vaikai“, – teigia Svetlana, irgi prisijungusi prie kariuomenės, kai neteko vyro. Ji kovoja Donecke – ten, kur nuo snaiperio kulkos žuvo jos partneris.

 

„Mano vyras sakydavo: savo vaikams privalome perduoti tikėjimą Dievu, meilę tėvynei, turime padovanoti gailestingumą, o ne karą. Turime tai užbaigti, kad to daryti nereikėtų mūsų vaikams. Todėl ir esu fronte. Aš galiu. Nesiekiu keršto. Koks tikslas, kai net nežinau kaip tuos padarus vadinti? Jie nesuprastų, už ką tas kerštas. Labiau norisi, kad šis karas niekada nepasikartotų“, – pasakoja vyro netekusi artileristė Svitlana Povar.

 

„Mano vyras buvo didesnis už patį gyvenimą“, – su ašaromis Svitlana prisimena pirmąjį pasimatymą. Per jį vaikinas pareiškė, kad ją ves. Kartu pora pragyveno du dešimtmečius, kol praėjusį rugsėjį per gimtadienį Svitlana sulaukė lemtingo skambučio. Mano sprendimui jungtis prie kariuomenės jis nepritartų, teigia moteris.

 

„Mintyse jį įtikinau, kad turiu jungtis prie kariuomenės. Kartais atrodo, kad mane kažkas stebi, saugo. Manau, tai jis. Jis man padeda“, – dalijasi S. Povar.

 

Tolumoje griaudint sprogimams Jevgenija sako, kad tai akimirka, kai šalies ateitis – jų rankose. Moterų ryžtas fronte užtikrinti vaikų ateitį – begalinis, nors dalis jų gali likti našlaičiai.

 

„Mano darbo moto – tik taip dalis vyrų ir sūnų sugrįš namo. Kažkas jų laukia. Su sužeistais kariais dažnai turiu kalbėti, kad jie neprarastų sąmonės. Klausiu – ar turi žmoną, vaikų, kas laukia grįžtant namo? Visada suprantu, kad taip, jų laukia ir bet kokia kaina jie turi sugrįžti“, – kalba J. Kolesničenko.

 

Ukrainos gynybos ministerijos duomenimis, prie ginkluotųjų pajėgų prisijungė apie 42 tūkst. moterų, apie 5 tūkst. jų kovoja fronte. Kiek jų prisijungė po netekčių – nežinoma.