Aleksandra Ketlerienė. Ką iš tiesų reiškia Duchnevičiaus pergalė Vilniaus rajone?

lrt.lt, 2023 03 20

Neatsimenu, kada rinkimai Vilniaus rajone būtų sulaukę tiek daug dėmesio Lietuvos mastu. Anksčiau visiems kaip ir buvo aišku, kad du „lenkiški“ (taip juos vadindavo) rajonai jau pirmajame ture išsirinks merus ir tai bus Lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškos šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) kandidatai. 

lrt.lt

Tačiau viskas pasikeitė – Vilniaus rajone po ilgo LLRA valdymo laimėjo socialdemokratas Robertas Duchnevičius. Šitie rinkimai tikrai žymėjo tektoninį lūžį, bet ne tik dėl mero rinkimų rezultatų.

 

Parama LLRA-KŠS Vilniaus rajone nuosekliai menko, į rajoną atsikraustė vis daugiau naujų gyventojų, kuriems buvo svetimos vietinės „paniatkės“. Buvo tik laiko klausimas, kada svarstyklės persisvers į kitą pusę. Jau 2019 metais viskas rodė, kad 2023 rinkimus laimėti LLRA-KŠS pirmajame ture nepavyks, o antrajame ture dėl pergalės teks labai stipriai paplušėti.

 

Ilgus metus Vilniaus rajonas buvo tiesiog apleistas didžiųjų partijų. Čia, atėjus balsuoti, vargiai buvo iš ko rinktis – partijos siuntė antrąjį, o gal net trečiąjį ešeloną – juk vis tiek nelaimės. Panašiai situacija dabar atrodo Šalčininkų rajone.

 

Tačiau R. Duchnevičiaus pavyzdys parodė politinio strateginio mąstymo pavyzdį, kai į kandidatą investuojama ilgus metus, nesitikint greitų pergalių. Žmonės Vilniaus rajone rinkosi politiką, kuris ilgą laiką dirbo taryboje, yra jiems pažįstamas ir atrodo nuoseklus.

lrt.lt

Kita vertus, LLRA-KŠS taip pat nuosekliai ėjo šio pralaimėjimo link. Visų pirma, negebėdama keistis ir nepasiūlydama nieko naujo metų metus, nekalbėdama su gyventojais arba kalbėdama iš galios pozicijų, įsitikinusi savo pergale ir neklystamumu.

 

Štai apmokėta Waldemaro Tomaszewskio reklama feisbuke lenkų kalba skelbė, kaip jis pats supranta pokyčius: „Bolševikai savo veikloje taip pat skelbė būtinybę keistis. Tik kad jų pokyčiai reiškė: deportacijas, masines žudynes, badą, šaltį ir skurdą, kurį pirmiausia patyrė Sovietų Sąjungos žmonės, o nuo 1940 m. – ir lietuviai, latviai, lenkai bei kiti.

 

Šią klastingą ir iškreiptą permainų ar revoliucijos idėją geriausiai iliustruoja vieno iš klasikinių filmų „Konopielka“ scena, kurioje Dievas, apsimetęs protingu gyvenimo žinovu, kurį vaidina puikus aktorius Franciszekas Pieczka, tokias pažiūras lygina su velniu, kuris taip pat mėgsta permainas, mėgsta viską „tobulinti“, o tikrasis rezultatas visada būna sumaištis, chaosas, destrukcija ir blogesnė padėtis nei dabartinė. Taigi nesileiskime apgaudinėjami pareigingų tikrovės „gerintojų“, nes jų ketinimai nieko gero neduoda. Neapsigaukime tuščiais šūkiais apie pokyčius, už kurių nėra nieko konkretaus, nieko konkretaus, išskyrus tuščius tuščios propagandos žodžius.“

 

Platesnių komentarų, manau, nereikia.

 

Nepaisant tokio gąsdinimo, kad išrinkus ne LLRA-KŠS atstovą dangus virš Vilniaus rajono sugrius, pergalę šventė R. Duchnevičius. Lengva naujajam merui tikrai nebus, nes Taryboje daugumą sudarys LLRA-KŠS. Visgi reikia tikėtis, kad bendradarbiavimo forma bus surasta, vardan Vilniaus rajono gyventojų.

 

Tačiau ši R. Duchnevičiaus pergalė yra neįtikėtinai svarbi ne tik dėl mero posto. Ji atnešė Lietuvos visuomenei neįtikėtiną galimybę. Pagaliau Lietuvos lenkams pavyko prasibrauti iš stereotipinio burbulo, suformuoto LLRA-KŠS. Ilgą laiką Lietuvos žmonėms Lietuvos lenkas asocijavosi būtent su šia partija, galbūt net vienu konkrečiu žmogumi ar keliais žmonėmis iš jos.

 

Per daugiau nei 30 metų nepriklausomybės Lietuvos lenkai smarkiai išaugo iš LLRA-KŠS burbulo. Lietuvos lenkai nėra lygu LLRA-KŠS, nors žiniasklaida dar mėgsta šią partiją supaprastintai pavadinti tiesiog „lenkais“. Tačiau Lietuvos lenkams, kurie nesieja savęs su konkrečia partija, lygiai tiek pat svarbi lenkiška kultūra, kalba, lenkiškumas, nors visais būdais bandoma teigti priešingai.

 

Šiandien Lietuvos lenkai buriasi į įvairias organizacijas, eina į politiką, yra įvairiausių partijų sąrašuose, dalyvauja viešajame gyvenime, kasdien savo darbu prisideda prie Lietuvos kūrimo.

 

Galbūt labiausiai šitą situaciją paveikė brutali Rusijos agresija prieš Ukrainą, kai pamatėme, kad tautiniai skirtumai yra visiškai nesvarbūs, turime dirbti išvien. Būtent dabar yra ta akimirka, kai galime išnaudoti praregėjimo metą ir sukurti dar tampresnius ryšius mūsų visuomenėje – galima pradėti įtraukiant lenkų kultūros atstovus, pavyzdžiui, į Dainų šventę ar kitus svarbius Lietuvos renginius, formatus. Tai, kad ieškoma galimybių lietuviškose mokyklose mokyti ir lenkų kalbos, yra irgi labai geras signalas.

 

Politika „skaldyk ir valdyk“ turi tapti sovietmečio atgyvena, turime statyti tiltus ir kartu kurti stipresnę, atsparesnę visuomenę. Juk nepaisant mūsų tautybės, visi esame Lietuvos dalis. Ar Lietuvos visuomenė pasinaudos suteikta galimybe?

 

Esu tikra tik dėl vieno: kai Lietuvos žmonės iš Žemaitijos, Šiaurės Lietuvos ar kitur žiūrėjo į abu kandidatus į Vilniaus rajono merus, jie matė naujos kartos lenkus, užaugusius Lietuvoje, puikiai kalbančius lietuviškai. Ir tai, mano nuomone, didžiausia pergalė Vilniaus rajonui ir visai Lietuvai.