Justinas Kulys. Pasinaudokime proga ir pakeiskime NATO istoriją!

lrt.lt, 2022 11 15

Prieš kiek daugiau nei 70 metų pareigas pradėjo eiti pirmasis NATO generalinis sekretorius. Šias pareigas jau ėjo 13 asmenų. Visus juos jungia du dalykai – vyrai iš vakarų ir šiaurės Europos. Abu šie faktai gali greitai pasikeisti, o Lietuva – būti svarbia šių pokyčių dalimi.

lrt.lt

Dar 2021 m. viešojoje erdvėje ėmė virti diskusijos, kas svarbiausiame NATO poste galės pakeisti dabartinį aljanso vadovą Jensą Stoltenbergą. Tuokart ypač dažnai buvo minimos trys pavardės: buvusi Kroatijos prezidentė Kolinda Grabar-Kitarovič, buvusi Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid ir buvusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Šiuo metu žiniasklaidos antraštes apskriejo naujiena, kad tarp galimų kandidačių perimti vadovavimą NATO – Estijos ministrė pirmininkė Kaja Kallas. Tai iškėlė klausimą – ar mūsų, Vidurio ir Rytų Europos, regionas pagaliau turės „savo“ NATO generalinę sekretorę? Atsakymas – gali būti teigiamas.

 

Generalinis sekretorius yra aukščiausias aljanso pareigūnas. Šis asmuo atsakingas už konsultacijų ir sprendimų priėmimo proceso aljanse valdymą bei priimtų sprendimų įgyvendinimą. Generalinis sekretorius – pagrindinis NATO veidas – žmogus, kuris visada pirmasis išsako ir pristato oficialią aljanso poziciją. Jis ir pačių svarbiausių aljanso komitetų vadovas. NATO generalinį sekretorių skiria valstybių narių vyriausybės pradiniam ketverių metų laikotarpiui, kuris abipusiu sutarimu gali būti pratęstas.

 

NATO narės neformaliais diplomatiniais kanalais tradiciškai vienbalsiai susitaria, kas turėtų eiti šias pareigas. Ko reikia, kad asmuo galėtų kandidatuoti? Privalumas – būti buvusiu arba esamu valstybės vadovu (prezidentu ar ministru pirmininku), arba bent jau užsienio ar gynybos ministru. Juk negali sėdėti prie stalo kartu su galingiausių pasaulio valstybių lyderiais, pats nebuvęs vienu iš jų. Papildomas privalumas, jeigu tave deleguojanti šalis gynybai skiria bent 2 proc. nuo BVP. Tai gali padėti gauti palankesnę poziciją Vašingtone.

 

NATO generalinio sekretoriaus pareigas ėjo skirtingi žmonės. Pirmuoju NATO generaliniu sekretoriumi buvo Jungtinės Karalystės ministro pirmininko Winstono Churchillio vyriausiasis karinis padėjėjas Antrojo pasaulinio karo metais generolas Hastingsas Ismay. Lietuvai įstojus į NATO, šias pareigas ėjo buvęs Nyderlandų užsienio reikalų ministras Jaapas de Hoopas Schefferis. Tiesa, neapsieita ir be skandalų – 1995 m. Belgijos politikas Willy Claesas, eidamas generalinio sekretoriaus pareigas, po metų buvo priverstas atsistatydinti po to, kai tėvynėje buvo nuteistas už korupciją.

 

Dabar šias pareigas užima buvęs Norvegijos ministras pirmininkas J. Stoltenbergas, darbus pradėjęs 2014 m. Jis jau tapo antru pagal trukmę šias pareigas einančiu politiku aljanso istorijoje. Reaguojant į Rusijos agresiją Ukrainoje norvegų politiko vadovavimas buvo pratęstas iki 2023 m. Palikęs NATO J. Stoltenbergas turėtų stoti už Norvegijos centrinio banko vairo. Išlieka tikimybė, kad jo vadovavimas gali būti pratęstas dar metams. Visgi yra bent keletas priežasčių, kodėl jį jau kitąmet gali pakeisti politinė lyderė iš Vidurio ar Rytų Europos.

 

Pirmiausia, Rusijos agresija prieš Ukrainą nulėmė, kad mūsų regiono svarba NATO reikšmingai išaugo. NATO rytų flango šalys vienos pirmųjų pradėjo Ukrainai tiekti paramą ginkluote ir išlieka vienos pirmūnių pagal teikiamos ginkluotės vertę, palyginti su šalies gynybos biudžetu. Mūsų galimybes paveikti NATO politiką reikšmingai didina ir tai, kad vis daugiau regiono šalių gynybai skiria ne tik sutartus 2 proc. nuo BVP, o kai kurios, įskaitant Lietuvą – daugiau nei 2,5 proc. Tai svarbus politinis faktorius šį tikslą vis dažniau primenančiose Jungtinėse Valstijose. Pagaliau, Baltijos šalys ir Lenkija buvo vienos aršiausių Rusijos kritikių, nuolat kalbėjusios apie Kremliaus keliamas grėsmes. Buvimas teisiais dėl Rusijos priverčia net ir didžiausius skeptikus išgirsti mūsų balsą.

 

Be to, Rusijos grėsmė suvienijo regioną siekti bendrų tikslų. Tam tikri politiniai skirtumai tarp Lietuvos, kaimyninių Baltijos šalių, Lenkijos, jau nekalbant apie tolimesnes šalis, kaip Rumunija ar Bulgarija – išlieka. Nepaisant nuomonių skirtumų ar kitų nesutarimų, Rusijos keliama grėsmė suvienija kaimynines valstybes. Jeigu išimtimi galime laikyti Vengriją – kitos regiono šalys pačios aktyviai padeda Ukrainai, remia jos narystės NATO siekį, kartu stiprina regiono saugumą. Bendrų interesų vedinos šalys gali būti ir labiau linkusios ieškoti bendros kandidatės, kuri, vadovaudama NATO, suteiktų aljansui ryškesnę perspektyvą iš rytinio flango.

 

Iki šiol visi NATO generaliniai sekretoriai buvo vyrai. Pastaraisiais metais vis garsiau kalbama, kad ši tendencija privalo pasikeisti. Estijos premjerė K. Kallas, Slovakijos prezidentė Zuzana Čaputova, buvusios regiono šalių vadovės K. Kaljulaid, D. Grybauskaitė, K. Grabar-Kitarorič – visos yra arba buvo aptarinėjamos, kaip galimos NATO vadovės. Nors dalis šių politikių jau šiek tiek atsitraukė nuo aktyvios politikos, tačiau jų kompetencijos ir tinkamumas šiam darbui klausimų nekelia. Tiesa, griežta jų atstovaujamų šalių pozicija Rusijos atžvilgiu gali kišti koją vakarų europiečių akyse.

 

Taigi svarbus klausimas – kaip įtikinti europiečius. Vakarų Europa neabejotinai sieks į priekį pastūmėti jiems patogias politines lyderes. ES šalys turi rimtus svertus paveikti, kas bus naująja aljanso vadove – net 21 NATO valstybė yra ir ES narė. Didelę įtaką turi ir didžiosios Europos šalys – Prancūzija, Vokietija, Ispanija ar Italija – jos bus linkusios ieškoti kandidatės, kuri vengtų konfrontacinio tono kalbantis su Rusija. Tai gali tapti problema kai kurioms kandidatėms iš NATO rytinio flango. Dėl šios priežasties galima tikėtis, kad jei bus atsigręžta į NATO rytus – bus ieškoma gana nuosaikios politikės.

 

Pagaliau išlieka klausimas, ar galime į savo pusę patraukti amerikiečius. Jungtinių Valstijų rolė sprendžiant generalinio sekretoriaus klausimą – įdomi. Įprastai Vašingtonas savo kandidato į aukščiausias NATO pareigas nesiūlo, nes vyriausiojo sąjungininkų pajėgų Europoje vado, atsakingo už bendrą Aljanso kryptį ir karines operacijas visame pasaulyje, postas tradiciškai priklauso amerikiečiams. Nepaisant to, būdama didžiausia NATO valstybė JAV turi didelę įtaką aljanso veiklai, todėl jos paramos užsitikrinimas kandidatui iš NATO rytų būtų kritiškai svarbus. Šiuo atveju kietesnė pozicija Kremliaus atžvilgiu nėra tokia didelė problema, o tinkamas gynybos finansavimas – rimtas privalumas. Tiesa, „The New York Times“ skelbia, kad šiuo metu amerikiečiai svarsto remti kaimyninės Kanados finansų ministrės Chrystios Freeland kandidatūrą.

 

Ar mums pavyks pasinaudoti istorine galimybe ir pakeisti NATO istoriją? Galbūt. Nors Rytų ir Vidurio Europai nebus lengva susitarti dėl bendrai remiamos kandidatės, o dar sunkiau – įtikinti sąjungininkes Vakaruose patikėti regiono kandidate, tačiau šiuo metu turime išskirtinę progą, kurios iššvaistyti – negalime. Artėja laikas, kai NATO vadovaus atstovas iš aljanso rytų. Artėja laikas, kai NATO vadovaus moteris. Jau Vilniaus NATO viršūnių susitikime kitais metais abu šie tikslai gali virsti realybe.