A.Lapinskas. Ko iš Lietuvos prašoma lenkų tautinės mažumos vardu?

A.Lapinskas. Ko iš Lietuvos prašoma lenkų tautinės mažumos vardu?

 

Lietuvos lenkų tautinės mažumos veikėjai dažnai aiškina, kad lenkų padėtis Lietuvoje pablogėjo po to, kai mūsų šalis įstojo į Europos Sąjungą, t.y. nuo 2004 metų. Nemanyčiau, kad tie metai kažkuo išsiskyrė Lietuvos valstybės santykių su jos lenkų mažuma plotmėje.

Šie santykiai ėmė krikti gerokai anksčiau, vos atkūrus šalies nepriklausomybę, kai pasipylė Lietuvos lenkų „europiniai skundai“, pirmieji iš jų buvo adresuoti Danijos ir Švedijos Helsinkio komitetams dar 1991 metais. Tarp tų skundų buvo ir tokie „šedevrai“: „Lietuvos Vyriausybė siekia iškelti ir išbarstyti po visą šalį tradiciniame lenkų regione gyvenančius lenkus“...

1995 metų pavasarį Lietuvoje apsilankęs Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos narys Gheorge Frunda gavo naują porciją skundų, pvz., kad „rengiant mokytojus lenkų mokykloms yra naudojama lietuvių kalba“... Tačiau po poros metų skundų jau neliko ir 1997 m. rudenį Parlamentinė Asamblėja priėmė Rekomendaciją Nr. 1339, kur pažymėta, kad Lietuvoje visos tautinių mažumų problemos išspręstos. Asamblėja pasveikino Lietuvą, įtvirtinusią teisinę valstybę ir gerus santykius su kaimyninėmis šalimis. Atrodė, kad pagaliau baigsis ir Lietuvos lenkų veikėjų skundai Europai. Deja! Jie ir toliau netilo, o pastaraisiais metais įgijo ir naują kvėpavimą.

Kuo gi dabar skundžiasi Lietuvos tautinių mažumų organizacijos? Imkime ir atsakykime nors į minimalų tų skundų kiekį – vienuolika, nors kai kuriuose sąrašuose jų skaičius siekia keliasdešimt.

1. Lietuvoje nėra Tautinių mažumų įstatymo. Taip, iš tiesų, 1989 m. lapkričio 23 d. priimtas ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo 1991 m. sausio 29 d. papildytas ir pakeistas Tautinių mažumų įstatymas nustojo galioti nuo šių metų pradžios. Tačiau šį įstatymą Lietuvoje visiškai atstoja tiesiogiai taikoma Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos rėminė konvencija - ji dar griežtesnė už buvusį įstatymą, Lietuvos be išlygų ratifikuota 2000 metais, o Lenkijos - 2001 m., bet dėl jos griežtumo ten priimta tik su išlygomis. Drąsiai galima teigti, kad Lietuvoje yra vykdomos visos europinės tautinių mažumų apsaugos nuostatos ir reikalavimai.

2. Lietuvoje tautinių mažumų kalba neturi „pagalbinės“ kalbos statuso mažumų gyvenamose vietovėse. Šis reikalavimas gimė nusižiūrėjus į Lenkijos tautinių mažumų įstatymą, kuriame įteisinta „pagalbinė kalba“. Šio įstatymo 9 straipsnyje sakoma, kad tautinių mažumų vietovėse „asmenys, priklausantys mažumai... turi teisę kreiptis į savivaldybės organus pagalbine kalba raštiška arba žodine forma; gauti, aiškiai pareikalavus, atsakymą taip pat pagalbine kalba raštiška arba žodine forma“; bet „apeliacinė procedūra vyksta tik oficialia kalba; „niekas negali nepaisyti teisiškai pagrįsto nurodymo arba sprendimo, išleisto oficialia kalba, atlikimo, jeigu aplinkybės reikalauja skubaus jo atlikimo, kad galėtų pasiekti savo tikslą; abejonės yra sprendžiamos dokumento, sudaryto oficialia kalba, pagrindu“.

Galima sakyti, kad Lenkijoje toji „pagalbinė kalba“ tėra tik politinė dekoracija, nes atsakymą į užklausimą „pagalbine“ kalba galima gauti tik „aiškiai pareikalavus“, bet tą aiškumą juk nustato valdininkas. Be to, visa tolesnė su dokumentu susijusi procedūra vyksta jau oficialia kalba. Realybė tokia: viršaičio Vytauto Liškausko žodžiais, lietuviškame Punske, greičiausiai, ir visoje Lenkijoje, dar nebuvo nė vieno atvejo, kad gyventojas raštiškai į valdžią kreiptųsi „pagalbine“ kalba, o jeigu toks kada nors būtų, atsakymas būtų tik oficialia kalba. Beje, lygiai taip pat yra ir Lietuvoje, pvz., Šalčininkuose, pasak rajono vadovų, čia lenkiško kreipimosi į savivaldybę irgi niekas neprisimena, o atsakymas taip pat būtų tik oficialia kalba. Vietos gyventojai tuo nesipiktina.

3. Dėl Lietuvos lenkų skundo - originalios vardų ir pavardžių rašybos jau atsakė Europos Sąjungos Teisingumo teismas, pripažinęs, kad „nedraudžiama kompetentingoms valstybės narės valdžios institucijoms taikant nacionalinės teisės aktus... atsisakyti pakeisti gimimo ir santuokos liudijimuose vieno iš savo piliečių vardą ir pavardę pagal kitos valstybės narės rašybos taisykles“. Kalbant paprasčiau, Europa pripažino, kad Lietuva, kaip suvereni valstybė, turi teisę lenkų tautybės Lietuvos piliečiams taikyti lietuviškus pavardžių rašybos principus.

Beje, pagal lietuviškus moteriškų pavardžių darybos normatyvus, už kitataučių ištekančių moterų pavardės gali būti sudaromos arba pagal lietuvių kalbos taisykles, arba pagal kalbos, iš kurios atsinešama pavardė, taisykles, taigi Lietuvoje gali būti moteriška pavardė Tomaševska ar Krasovskaja. Lietuvoje tokių atvejų yra daug, o Lenkijoje analogiškų kitos kalbos pavyzdžių nėra.

4. Dėl vietovių dvikalbių pavadinimų greta visų kitų kovotojų, neseniai šia tema prabilo Lietuvos lenkų sąjungos sekretorius Edvardas Trusevičius: „Lietuvos parlamentas be išlygų 2000 m. ratifikavo Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją... Konvencija nustato, kad Lietuvos valstybė „gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus stengiasi daryti taip pat ir mažumos kalba“. Kaip tą įvykdyt? Telieka keisti nacionalinę teisę Ne itin malonių incidentų su gatvių pavadinimais Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose matomai nebūtų, jei Seimas ratifikavęs Konvenciją dar 2000 m., nebedelstų įvykdyti Tarptautinių sutarčių įstatymo prievolę“.

Ar tikrai taip? Pirmiausia, minėtam veikėjui reikėtų tiksliai cituoti konvenciją, joje sakoma, kad „Šalys sieks pagal savo teisines sistemas viešai naudoti tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius ženklus ir mažumos kalba“. Taigi Lietuva, imdamasi problemą reguliuoti „pagal savo teisinę sistemą“ yra visiškai teisi. Be to, konvencijos žodžiai „tradicinius pavadinimus“ reiškia, kad pavadinimai mažumos kalba galimi tik turint tvirtus buvusių oficialių pavadinimų mažumos kalba įrodymus. Tačiau kurį pavadinimą reikėtų rinktis, jeigu jų buvo ne vienas? Štai Vilniaus Gedimino prospektas vadinosi taip: Lenino, Stalino, A.Mickevičiaus, Laisvės, A.Mickiewicza, Sw. Jerska, Кончевский, Георгиевский prospektų, taip pat 1 и 2 Кафедральная gatvių pavadinimus. Kuris iš jų būtų istoriškai pateisintas? Atsakysiu iš karto – nė vienas.

Lietuvai pavyzdžiu rodomame Lenkijos Tautinių mažumų įstatyme pažymėta, kad vietovėms ir gatvėms gali būti „papildomai vartojami tradiciniai (vėlgi tik tradiciniai, istoriškai pateisinti!) pavadinimai mažumų kalbomis“. Tačiau šie pavadinimai „negali būti siejami su Vokietijos Trečiojo Reicho ar SSRS valdžios 1933-1945 metų laikotarpiu suteiktais pavadinimais“. Lygiai tokį patį principą galima būtų taikyti ir Lietuvoje, t.y. eliminuoti Rusijos (iki 1914), Vokietijos (I ir II pasaulinių karų metais), Lenkijos (1920-1939 okupuotame Vilniaus krašte) ir Sovietų Sąjungos (1940-1941 ir 1945-1990) okupacijų laikotarpiais suteiktus pavadinimus. Bet jeigu jų nelieka, tai ir nieko tradicinio nelieka.

Oficialiame konvencijos komentare dar sakoma, kad „Šalys privalo deramai atsižvelgti į savo specifines sąlygas“. Tos sąlygos Lietuvoje, skirtingai nuo Lenkijos, yra ypatingos: pusę amžiaus Lietuvoje buvo okupacinė dvikalbystė, viskas buvo dubliuojama rusų kalba: gatvių pavadinimai, transporto maršrutai, įstaigų pavadinimai. Todėl sugrįžimas į dvikalbes gatvių lenteles taptų naujos okupacijos simboliu. Tokios metamorfozės Lietuvos gyventojai tikrai nepriimtų.

Yra dar vienas lentelių bylos „argumentas“. Tai Lenkijos Punsko apylinkėse iškabinti dvikalbiai kaimų pavadinimai. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad suverenioje Lietuvoje, kuriai Europos institucijos neturi jokių priekaištų dėl tautinių mažumų politikos, irgi turi būti taip pat, t.y. galioti kitos valstybės - Lenkijos tvarka. Beje, Rytų Lietuvoje prie savivaldybių yra šių įstaigų pavadinimų lenkiški atitikmenys, ant kiekvieno jų kabineto taip pat. Punske tokių lietuviškų užrašų nėra. Betgi pripažinkime, kad skaičiuoti tokias lenteles ir jų pagrindu formuoti valstybės užsienio politiką yra visiška kvailystė. Matyt, ateis laikas, kai ir Lenkija supras tokios politikos absurdiškumą.

5. Nuolat yra skleidžiama Lietuvos lenkų veikėjų propaganda apie esą draudimą lenkams vartoti gimtąją kalbą viešajame gyvenime. Tektų priminti, kad visi pastarojo meto lenkų mitingai prieš lietuvių kalbos mokymo stiprinimą vyko lenkų kalba ir su lenkiškais transparantais pačiame Vilniaus centre ir net prie Seimo. Lenkų kalba skamba per Lietuvos valstybinį radiją ir televiziją, lenkiškai mokoma nuo darželio iki universiteto, funkcionuoja lenkų spauda, per 70-yje Lietuvos bažnyčių taip pat meldžiamasi lenkiškai. Tai kokio dar didesnio viešumo lenkų kalbai dar reikia?

6. Reikalavimą lenkiškoms švietimo įstaigoms suteikti tautinių mažumų įstaigų statusą teikia „Macierz Szkolna“ – lenkiškų mokyklų mokytojų susivienijimas. Jo esmė: netaikyti Lietuvos lenkų mokykloms Lietuvos švietimo įstatymo nuostatų, nes tai esą likviduos lenkiškas mokyklas, apribos lenkiškai dėstomų dalykų skaičių ir performuos mokyklas lenkų dėstomąja kalba į dvikalbes mokyklas. Šis reikalavimas grindžiamas esą teisiniu pagrindu: Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių sutarties 14 ir 15 straipsniais bei Tautinių mažumų apsaugos konvencija, kur minima teisė mokytis mažumos kalba. Tokia teisė Lietuvoje įgyvendinama su kaupu – be Lenkijos čia yra geriausia lenkų švietimo padėtis pasaulyje, o lenkiškai galima mokytis netgi universitete! Aiškinimai, kad naujasis Švietimo įstatymas likviduos lenkiškas mokyklas iš viso yra absurdiškas. Žinoma, jei nebus norinčių mokytis tokiose mokyklose, tai ir tokių mokyklų nebus. Pavyzdžiui, neatsiradant norinčių universitete mokytis polonistikos, taigi nesant studentų, nebus ir studijų.

7. Tvirtinimas, kad Lietuvoje tautinių mažumų mokyklų finansavimas yra per mažas ir atsilieka nuo Lenkijos, neatitinka tikrovės. Abiejose šalyse iš esmės skiriasi mokinio krepšelio skaičiavimo metodika. Lietuvoje krepšelis skaičiuojamas konkrečiai mokyklai ir jeigu joje apie 60 mokinių, ji gauna visą sumą, kad užtektų mokytojų atlyginimams, vadovėliams ir pan. Jei tai tautinės mažumos mokykla, pridedama dar 20 procentų. Lenkijoje krepšelis skaičiuojamas abstrakčiai mokyklai. Krepšelio užtektų, jeigu klasėse būtų ne mažiau kaip 18 mokinių pagrindinėse mokyklose ir 24 mokiniai gimnazijose.

Todėl to garsinamo 150 proc. finansavimo neužtenka net mokytojų atlyginimams. Ir Punsko, ir Seinų „Žiburio“ mokyklos finansuojamos ne 150 proc., o tik 60 proc., o likusius 40 proc. mokyklos biudžetui priversta skirti Punsko savivaldybė ir Lietuvos valstybė. Tokiu būdu Lietuva tautinių mažumų mokyklas finansuoja 120 proc., o Lenkija tik 60 proc. Negi Lietuvos lenkams būtų geriau, jei pas mus būtų pritaikytas Lenkijos mokyklų finansavimo modelis?

8. Reikalavimas, kad Lietuvoje būtų įvestas privalomas tautinės mažumos gimtosios kalbos abitūros egzaminas tėra tik politinė propaganda, nes iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tokio egzamino iš viso nėra. Pagal Lietuvos Respublikos ministerijos nustatytą tvarką, galiojančią visoms šalies mokykloms, abiturientai šalia vienintelio privalomo lietuvių kalbos egzamino patys renkasi kitus norimus laikyti egzaminus, tame tarpe gimtųjų – baltarusių, lenkų, rusų, vokiečių kalbų egzaminą. Jokių problemų dėl lenkų kalbos egzamino pasirinkimo nėra. Dviejų privalomų egzaminų įvedimas tautinių mažumų mokyklose diskriminuotų šių mokyklų abiturientus ir gal net atvestų prie teisinių kolizijų, jiems laikant daugiau egzaminų negu lietuviškose mokyklose.

9. Reikalavimas finansuoti tautinių mažumų žiniasklaidą prasilenkia su mūsų įstatymais. Pagal visuomenės informavimo įstatymą valstybė negali teikti finansinės paramos viešosios informacijos rengėjams. Galima parama tik kultūriniams ir šviečiamiesiems projektams, taip pat regioninei žiniasklaidai per Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą. Lygiai tokios pačios tautinių mažumų spaudos rėmimo politikos laikosi ir Lenkija. Pernai ir šiemet Lietuvoje buvo paremtas ketvirtinis leidinys „Znad Wilii“ projektui „Lietuva – daugiakultūrinė valstybė, praeitis ir dabartis“, šiemet interneto portalas „Pogon.lt“ projektui „Lietuvos dabartis ir istorija“. Fondas taip pat remia laikraščių ir žurnalų pristatymą prenumeratoriams į kaimo vietoves. Pernai ir šiemet tokia parama buvo suteikta laikraščiui „Kurier Wilenski“. Pastaroji priemonė realizuoja Lietuvos ir Lenkijos sutarties punktą, kad „tautinėms mažumoms būtų prieinamos viešosios masinės informacijos priemonės“.

10. Rinkimų nuolaidos tautinių mažumų partijoms buvo panaikintos dar 1996 metais, nes Lietuvos sąlygomis vadinamoji pozityvi vienos tautos diskriminacija neišvengiamai virto kitos tautos neigiama diskriminacija. Apsiskelbimas, kad kokia nors tautinės mažumos partija gina visus tos mažumos žmones yra tik akių dūmimas. Lengvatiniu keliu patenkant į Seimą, tai būtų ne rinkimai, bet – atsarginė landa į valdžią. Lietuvos sąlygomis, kai pagrindinės tautinės mažumos sudaro šimtatūkstantines gyventojų grupes, galima tik viena – lygi, o ne deformuota rinkimų teisė.

Ją pateisina Lietuvos ir Lenkijos sutartis, kur rašoma, kad „tautinės mažumos turi teisę dalyvauti viešajame gyvenime per laisvai išrinktus atstovus valstybės ir vietinės valdžios lygyje... lygiateisiškai su kitais piliečiais. Beje, Lenkijos teisinė bazė sutvarkyta taip, kad joks lietuvis neturi absoliučiai jokių šansų patekti į Lenkijos Seimą, o Lietuvoje Lenkų rinkimų akcijai atstovaujama ir Vilniaus miesto taryboje, ir šalies Seime, ir net Europarlamente.

11. Žemės grąžinimo problema vietovėse, kur gyvena tautinė mažuma iš tiesų iki galo dar neišspręsta, tačiau kaltinti Lietuvą, kad ji specialiai neatiduota žemės tik lenkams, būtų visiškas nesusipratimas ir dirbančių žemės tarnybose žmonių įžeidimas. Pavyzdžiui, Šalčininkų žemėtvarkos skyriaus vadovas lenkas Slavomiras Sinkevičius apstulbo, išgirdęs apie esą lenkų diskriminavimą grąžinant žemę - tai visiška nesąmonė, sakė jis. Kokia žemės reformos padėtis yra šiuo metu?

Visiems žinoma, kad Rytų Lietuvoje nuosavybės teisių atkūrimas į žemę iš pradžių vyko lėčiau dėl archyvinių dokumentų trūkumo, nepakankamo pačių piliečių aktyvumo, teisminių ginčų dėl pretendentų nesutarimų, valstybės išperkamos žemės ir buvusių rėžinių kaimų gausos. Nepaisant to, 2011 m. liepos 1 d. Šalčininkų rajone atkurta nuosavybės teisių į 97 proc. nuo prašymuose nurodyto ploto, Švenčionių raj. – 96 proc., Trakų raj. ir Elektrėnų savivaldybėje – 98 proc., Širvintų raj. – 98 proc. Taigi, dauguma Rytų Lietuvos rajonų siekia ir viršija Lietuvos vidurkį – 96 proc., bet išskyrus Vilniaus rajoną, kurio rodiklis – tik 85 proc.

Gana keista, kad panašiomis sąlygomis kaip Šalčininkuose ar Širvintose, Vilniaus rajonas gerokai atsiliko žemės grąžinimo srityje. Tuo labiau, kad rajono savivaldybė jokių priekaištų dėl žemės grąžinimo visą dešimtmetį nereiškė Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojui lenkui Zbignevui Balcevičiui, kuris tvarkė žemės grąžinimo reikalus, o Vilniaus rajone žemės grąžinimo projektus tvirtino vėlgi lenkas Stefanas Svetlikovskis. Tai kas gi trukdė žemės grąžinimui Vilniaus rajone?

Kyla įtarimas, kad patys šio rajono valdininkai lenkai, juo labiau, kad iki 1996 metų pati savivaldybė sprendė žemės grąžinimo reikalus. Tai įrodo ir faktas, kad Vilniaus rajono valdžia buvo vienintelė Lietuvoje, nepatvirtinusi upių ir ežerų pakrančių rezervavimo vietos gyventojų poreikiams ir palikusi jas, matyt, „reikalingiems žmonėms“. Čia daugelį metų buvo vilkinamas generalinio plėtros plano patvirtinimas ir vietos gyventojai negalėjo pasinaudoti gera žemės kainų konjunktūra. Žemės grąžinimui trukdė ir bendras rajono valdžios abejingumas savo žmonėms.

* * *

Kaip įrodyti mūsų valstybės piliečiams lenkams, kad jų priekaištai Lietuvai neturi nei juridinio, nei moralinio, nei jokio kito pagrindo? Tai nėra lengva, nes Lietuvos lenkų rinkimų akcija į savo rankas perėmė visą regiono administracinį resursą, uzurpavo informacinį lauką ir apribojo vietos žmonių pasirinkimo galimybę: ar gyventi nuolatinio konflikto būsenoje su tituline tauta, ar siekti tarpnacionalinės santarvės, naudojantis Lietuvos lenkų mažumai suteiktomis tiesiog unikaliomis tautinės saviraiškos galimybėmis. Tikėkimės, kad kuo toliau, tuo labiau Lietuvos lenkų visuomenė palinks į antrąją šios alternatyvos pusę.

Pranešimas skaitytas konferencijoje ,,Istorinių stereotipų įveikimas kaip priemonė etninėms įtampoms neutralizuoti ".

 

www.DELFI.lt2011 Anatolijus Lapinskas,rugpjūčio 30 d. 08:21

 

 

 

Priklausomybių nuo Rusijos daugėja

 

Estai perspėja, kad Baltijos valstybės ateityje gali patekti į tokią pačią priklausomybę nuo rusiškos elektros, kaip dabar yra priklausomos nuo rusiškų dujų.

Estijos elektros energijos perdavimo tinklų operatorės "Elering" valdybos pirmininkas Taavis Veskimagis mano, kad Baltijos valstybėse padidėjęs elektros energijos trūkumas, viršūnę pasiekęs šių metų liepos mėnesį, yra bloga lemiantis ženklas. Be to, jam kelia nerimą Baltijos kaimynių susitaikymas su priklausomybe nuo didėjančio elektros energijos, importuotos iš Rusijos, kiekio.

Gausėja Rusijos tiekėjų gretos

Kaip jau rašė LŽ, Rusijos energetikos milžinės "Inter RAO JES" atstovė Baltijos šalyse bendrovė "INER RAO Lietuva" 2010 metais į Baltijos valstybes importavo 5,4 teravatvalandžių (TWh) elektros energijos. Tai beveik septynis kartus daugiau nei 2009-aisiais, kai Lietuvoje dar veikė Ignalinos atominė elektrinė. Šiemet bendrovė apsukų nemažina ir planuoja Baltijos šalyse parduoti ne mažiau arba netgi šiek tiek daugiau elektros energijos nei pernai.

Liepos pabaigoje Baltijos valstybių elektros rinkoje nusprendė dalyvauti ir vieno didžiausių Europos energetikos koncernų E.ON (Vokietija) antrinė įmonė "E.ON Rossija". "Jos sprendimas pradėti tiekti Rusijos pagamintą elektros energiją į Baltijos valstybes rodo stiprėjančią tendenciją naudoti už Europos Sąjungos ribų pagamintą elektrą. Klimato kaitos politika ir kiti veiksniai lemia, kad atominė energija nebesulaukia politinės paramos, o geriausiu politiniu sprendimu laikomas vis didėjantis importas iš Rusijos ir kitų trečiųjų šalių, kur elektra ir toliau gaminama remiantis žemesniais saugumo standartais. Tai mažina galimybes statyti elektros generacijos jėgaines šalia trečiųjų šalių, šiuo atveju Rusijos ir Baltarusijos sienos, be valstybės subsidijų. Todėl ateityje mes galime patekti į tokią pačią priklausomybę nuo Rusijoje gaminamos elektros, kaip dabar priklausome nuo rusiškų dujų", - perspėjo "Elering" valdybos pirmininkas T.Veskimagis.

Vienintelė eksportuoja - Estija

Susidariusią padėtį Baltijos valstybių elektros rinkoje, kai liepos mėnesį Latvijoje ir Lietuvoje padidėjo elektros energijos stygius, LŽ komentavo Estijos elektros energijos perdavimo tinklų operatorės "Elering" Elektros rinkų departamento vadovė Ingrida ARUS.

- Kiek pastaruoju metu padidėjo elektros energijos kaina Estijoje? Kokia ji yra šiuo metu?

- Dėl elektros vartojimo sumažėjimo vidutinė kaina Estijos zonoje liepos mėnesį krito 4,5 euro - iki 42,95 euro už megavatvalandę (EUR/MWh). Vasarą labai padidėjęs mūsų pietinių kaimynų elektros poreikis lėmė, kad kainos Estijos zonoje buvo šiek tiek aukštesnės nei "Nord Pool Spot" Suomijos zonoje, kur jos siekė 42,20 EUR/MWh. Dėl to, kad Estijos zonoje elektros energija kainavo brangiau nei Suomijos zonoje, per "EstLink" kabelį iš Suomijos elektros energijos importas padidėjo dešimt kartų - iki 92,80 gigavatvalandžių (GWh), taip pat išaugo eksportas į Latviją. Vidutinė elektros energijos kaina "BaltPool" elektros biržoje buvo 44,97 EUR/MWh.

- Kokios priežastys lėmė šiuos pokyčius?

- Vasarą elektros energijos kainoms Estijos zonoje įtaką daro ne tiek vartojimas pačioje Estijoje, kiek tai, kas vyksta gretimose valstybėse, o labiausiai - didžiulis generacijos pajėgumų trūkumas Latvijoje ir Lietuvoje, taip pat įvykiai pas mūsų kaimynus šiaurėje. Suomijos poveikį jaučiame tik per tiekiamą elektros energiją jūra nutiestu "EstLink" kabeliu. Tuo metu Latvijos ir Lietuvos poveikis priklauso nuo elektros energijos kiekio, kuris pasiekia rinką Estijos ir Latvijos pasienyje. Tai reiškia, kad didžiausias veiksnys, dabar turintis įtakos elektros energijos kainai, yra didžiulis jos poreikis Latvijoje ir Lietuvoje. Elektros energijos vartojimas Baltijos regione liepos mėnesį padidino elektros gamybą 30 procentų. Estija yra vienintelė elektrą eksportuojanti valstybė tarp Baltijos kaimynių, mes liepos mėnesį elektros energijos pagaminome 46 proc. daugiau nei patys suvartojome.

- "Baltpool" analitikų vertinimu, elektros kainos mažėjimui Lietuvoje liepos mėnesį, kaip ir birželį, daugiausia įtakos turėjo kritusios kainos "Nord Pool" biržoje. Beveik visą liepos mėnesį kainos Lietuvos elektros biržoje formavosi aukštesnės nei "Nord Pool" Estijos kainų zonoje, todėl atsirado rinkos dalyvių, kurie pirko elektros energiją Estijoje, tikėdamiesi ją parduoti Lietuvoje. Taip padidėjusi pasiūla sumažino kainas ir Lietuvos elektros biržoje. Galbūt įžvelgiate kitų skirtingų kainų Baltijos šalyse priežasčių?

- Norėtume tik vieno dalyko: lygiaverčių santykių tarp visų Baltijos valstybių. Tai padėtų sukurti didesnį skaidrumą bei vienodas galimybes visiems rinkos žaidėjams, o vartotojai labiau pasitikėtų laisvosios rinkos pranašumais.

- Teigiama, kad padidėjusios kainos kenkia Estijos bendrovėms, perkančioms elektros energiją fiksuotomis kainomis, nes derybos dėl kitų metų grindžiamos ankstesnių metų vidutine kaina?

- Tai logiška pasekmė. Šiuo metu Estija yra vienintelė eksportuojanti sistema regione. Mūsų kaimynių sistemos elektros energijos trūkumą nori padengti pirkdamos kiek įmanoma daugiau elektros iš šiaurės. Tačiau kuo labiau didėja poreikis, tuo labiau kyla elektros kainos. Šiandien Estijoje gaminamos elektros energijos kiekis 40 proc. viršija jos suvartojimą vietoje.

- "Elering" valdybos pirmininkas T.Veskimagis teigia, kad, nors "Baltijos jūros valstybių premjerų ir Europos Komisijos prezidento lygiu buvo sutarta, jog "Nord Pool Spot" elektros birža apims ir Latviją bei Lietuvą, tos valstybės neturi politinės valios to padaryti". Pasak jo, Estijos laisvosios rinkos dalyviai iš esmės turi konkuruoti su Latvijos ir Lietuvos vartotojais, tačiau tai nėra tikra konkurencija, nes tokie Estijos vartotojai negali gauti Latvijos ir Lietuvos elektros gamintojų pasiūlymų.

- Estijos rinkos dalyviai yra įpareigoti teikti pasiūlymus tik rinkoje, kadangi "Nord Pool Spot" sistema turi labai tiksliai apibrėžtas taisykles ir rinkos priežiūra yra labai griežta. Latvijos ir Lietuvos rinkos dalyviai tokių prievolių neturi, ir tai reiškia, kad Estijos vartotojai šiuo metu negali lygiomis sąlygomis pasinaudoti pardavimų pasiūlymais šiose sistemose.

- Kokių problemų įžvelgiate dėl to, kad Estija prie Šiaurės šalių elektros energijos biržos "Nord Pool Spot" prisijungė 2010 metų balandį, o Lietuvoje nuo 2010-ųjų pradžios veikia vietinė birža "Baltpool", bendradarbiaujanti su "Nord Pool Spot"?

- Pagrindinės problemos yra skirtingi reikalavimai rinkos dalyviams arba nelygiavertė rinkos dalyvių iš skirtingų sistemų padėtis. Be to, "Nord Pool Spot" ir "Baltpool" elektros biržose veikia pagal skirtingus prekybos principus.

- Kokią įtaką elektros kainai Estijoje turi iš Rusijos perkamų gamtinių dujų kaina? Ar ši problema yra tokia pat aštri kaip Lietuvoje, kur iš vienintelio dujų tiekėjo perkamų dujų kaina vien per šiuos metus padidėjo 30 procentų?

- Šiuo metu gamtinių dujų kaina nedaro didelio poveikio Estijos elektros energijos gamybos savikainai, nes tik 4 proc. Estijoje generuojamos elektros pagaminama naudojant gamtines dujas. Tačiau padėtis nėra normali, nes gamtines dujas tiekia vienintelis monopolininkas. Visiškai aišku, kad galimybė turėti gamtinių dujų rinką su daugeliu tiekėjų ir konkurencija yra nepaprastai svarbi. Tai užtikrintų Baltijos valstybių elektros rinkos saugumą ateityje.

Bendra rinka - po dvejų metų

Lietuvos elektros rinkos operatoriaus duomenimis, liepos mėnesį vidutinė elektros kaina "Nord Pool" Estijos kainų zonoje buvo 14,83 ct/kWh, arba 4,45 proc. didesnė nei Lietuvoje. Liepos mėnesio vidutinė elektros kaina Lietuvos biržoje buvo 15,52 ct/kWh. Dėl elektros kainų skirtumų Baltijos šalyse išaugo prekybininkų aktyvumas, todėl šių metų liepą per "Nord Pool Spot" biržą Estijoje nupirkta rekordinis kiekis - 539 GWh - elektros energijos. 56 proc. šio kiekio teko Latvijos, 41 proc. - Estijos, o 4 proc. - Lietuvos elektros energiją tiekiančioms bendrovėms.

Kaip LŽ informavo "Baltpool" generalinė direktorė Lina Skrabutėnaitė, 2009 metais parengtas detalus Baltijos jūros regiono valstybių elektros rinkų integracijos planas (Baltic Energy Market Interconnection Plan, BEMIP) numato bendrą Baltijos šalių elektros rinką sukurti iki 2013 metų. L.Skrabutėnaitės teigimu, Lietuva yra visiškai pasirengusi savo įsipareigojimus įvykdyti laiku. 2010 metų gruodį buvo pasirašytas "Litgrid", "Baltpool" ir "Nord Pool Spot" bendradarbiavimo susitarimas, kuriame numatyti konkretūs veiksmai.

"Baltpool" vadovės nuomone, Estijos elektros rinkai didžiausią įtaką daro ne elektros energijos trūkumas Latvijoje ir Lietuvoje, o didelė Suomijos elektros rinka ir Estijos elektros gamintojai. "Ir ankstesni, ir pastarųjų savaičių prekybos rezultatai Suomijoje bei Estijoje patvirtina, kad elektros kainų augimą Estijoje lemia didmeninė elektros kaina Suomijoje", - LŽ teigė L.Skrabutėnaitė.

 

Lietuvos žinios ARVYDAS JOCKUS 2011 – 08 – 30

 

 

 

D.Cameroną verbavo KGB?

 

Apie vieną mįslingiausių epizodų Davido Camerono jaunystėje parašė britų dienraštis "The Daily Mail". Britų premjeras teigia, kad kai jam buvo 19 metų KGB "aiškiai bandė" jį užverbuoti. Tačiau buvęs sovietų šnipas tai vadina nesąmone.

Apie D.Camerono jaunystės nuotykius britų dienraštis parašė artėjant jo vizitui į Maskvą, kuris numatytas rugsėjo mėnesį. Tai bus pirmoji britų vyriausybės vadovo kelionė į Rusiją, nes pastaruoju metu abiejų valstybių santykiai ne per geriausi.

"The Daily Mail" rašo, kad apie bandymą jį verbuoti D.Cameronas papasakojo britų slaptosios tarnybos MI-5 darbuotojams dar tuomet, kai jis siekė savo pirmojo darbo vyriausybėje, ir saugumo tarnybos turėjo jį visapusiškai patikrinti. Tuomet D.Cameronas norėjo tapti Finansų ministerijos kanclerio, garsaus konservatorių partijos politiko Normano Lamonto patarėju ekonomikos klausimais.

MI-5 jis papasakojo, kad 1985 metais, kai baigė prestižinę Itono mokyklą, prieš stodamas į Oksfordo universitetą, nutarė padaryti metų pertrauką ir šiek tiek pakeliauti po pasaulį. Maskvoje D.Cameronas sutiko savo mokyklos laikų draugą Anthony Griffithą ir jie abu nuvažiavo į Jaltą, kurortą prie Juodosios jūros. Vaikinams besikaitinant saulėje, juos užkalbino du "puikiai angliškai kalbantys" rusai ir pakvietė "vakarienės su juodaisiais ikrais". "Jie mus klausinėjo, tiesa, labai draugiškai, apie gyvenimą Anglijoje ir politiką. Žinoma, buvome labai atsargūs ir galvojome, ką kalbame. Kai pradėjau mokytis universitete, mano auklėtojas pasakė, kad tai buvo akivaizdus bandymas mus užverbuoti", - vėliau pasakojo D.Cameronas.

Apie tai išgirdo ir Londone dirbęs buvęs sovietų šnipas 58 metų Michailas Bogdanovas. Laikraščiui jis pasakė: "Manau, ponas Cameronas nori pats save sureikšminti, teigdamas, kad jis galėjo tapti Sovietų Sąjungos stebėjimo auka. Iš tiesų, jis auka įsitikinimo, kad anksčiau visur knibždėjo SSRS, o dabar visur knibžda Rusijos šnipai, todėl mano, kad galingasis KGB norėjo jį užverbuoti.

Manau, ponas Cameronas atvyko į Sovietų Sąjungą gerai įsiklausęs į jam duotus patarimus, ko jis gali tikėtis, todėl, be abejonės, buvo kiek išsigandęs ir įsitikinęs, kad jį stebi slaptosios tarnybos."

Tačiau kitas sovietų šnipas veteranas nėra toks skeptiškas. Į pensiją išėjęs 74 metų KGB pulkininkas Igoris Prelinas sakė: "Nebūtinai tai vadinčiau verbavimu, tai galėjo būti tiesiog bandymas susidraugauti. Mes turėjome labai gerą duomenų bazę. Pakakdavo surinkti vardą ir buvo galima gauti pritrenkiančių rezultatų."

Tačiau šioje istorijoje yra iš tiesų keistas elementas. Tais laikais tokia D.Camerono kelionė į Sovietų Sąjungą buvo labai neįprasta, nes užsieniečiai, ypač jauni savarankiški keliautojai, labai sunkiai galėdavo patekti į Sovietų imperiją.

 

Lietuvos žinios 2011 – 08 – 31

 

 

Į Lietuvą stebėti krepšinio rungtynių atvyksta Gruzijos, Juodkalnijos, Latvijos vadovai

 

 

Stebėti Europos vyrų krepšinio čempionato rungtynių į Lietuvą atvyksta Gruzijos, Juodkalnijos, Latvijos vadovai, aukšti Rusijos pareigūnai, trečiadienį patvirtino diplomatai.

Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis į Lietuvą atskris trečiadienį ir kartu su Lietuvos užsienio reikalų ministru Audroniumi Ažubaliu Klaipėdoje stebės rungtynes tarp Gruzijos ir Belgijos rinktinių, BNS informavo URM Spaudos ir viešųjų ryšių skyrius. Tikėtina, kad Gruzijos vadovas Lietuvoje liks ir ketvirtadienį, kada gruzinai žais principines rungtynes su Rusijos komanda. Lietuvoje iki rugsėjo 5 dienos taip pat turėtų viešėti Gruzijos premjeras Nikolozas Gilauris.

Stebėti Rusijos-Gruzijos rungtynes Klaipėdoje turėtų atvykti ir Rusijos Karaliaučiaus srities gubernatorius Nikolajus Cukanovas.

Lietuvoje taip pat laukiamas Juodkalnijos premjeras Igoras Lukšičius, kuris šalyje turėtų viešėti iki rugsėjo 5-osios.

Trečiadienį rungtynes tarp Latvijos ir Prancūzijos turėtų stebėti Latvijos Seimo pirmininkė Solvita Аbuoltinia, BNS trečiadienį patvirtino jos biuras. Seimo pirmininkė atvyks į Šiaulius vienam vakarui ir po rungtynių iš karto išvyks į Latviją.

Trečiadienį keturiuose Lietuvos miestuose prasideda 2011 metų Senojo žemyno vyrų krepšinio pirmenybės, kuriose pirmą kartą dėl medalių bei dviejų kelialapių į 2012 metų Londono vasaros olimpines žaidynes varžysis 24 Europos šalių rinktinės.

Čempionatas tęsis iki rugsėjo 18 dienos.

  

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/67973 2011 – 08 – 31

 

 

 

R.Vaitkus. Kas slypi už Laisvosios rinkos instituto „ekspertų“ siūlymų?

 

 

Laisvosios rinkos instituto, ginančio verslo interesus, „ekspertų“ nusišnekėjimai seniai nieko nestebina. Suprantama. Už instituto išlaikymą reikia „atidirbti“ stambiajam verslui. Tačiau pastaruoju metu per radiją išsakytas „ekspertės“ Rūtos Vainienės komentaras apie tai, kad senelių aprūpinimą reikia palikti jų vaikams, sugriaunant „Sodrą“, privertė suabejoti autorės sveiku protu.

Rinkos apologetų socialinis modelis

„Ekspertės“ nuomone visos bėdos dėl to kad yra problemų su „Sodra“, švietimu, sveikatos apsauga kyla todėl, kad tose srityse per mažai rinkos. Va, atimkime pensijas, palikime senelių priežiūrą vaikams (ar giminaičiams), ir viskas savaime susitvarkys. O kaip su neįgaliaisiais? O kaip su bevaikiais? Kaip su tais tėvais, kurių vaikai nuėjo klystkeliais, padarė nusikaltimą? Atsisakę valstybinės socialinės paramos sistemos greitai paverstume Lietuvą vienu dideliu Didžiasaliu, iš kurio bėgtume patys, o užsieniečiai tokią šalį aplenktų iš tolo.

Nesunku suprasti, kad tokiu būdu laisvosios rinkos apologetai siekia, kad verslas gautų dar didesnį pelną, o išlaidos būtų siejamos tik tiek, kiek reikia paties verslininko aplinkai. Va, jis turtingas, jis išlaikys tėvus. Sugebės išmokslinti savo vaikus. O štai koks nevykėlis skurdžius galės prašyti pono verslininko labdaros – jei bus geras, jis ją suteiks. Kokį valstybės modelį mums siūlo vadinamieji „ekspertai“? Net Afrikos šalyje Ugandoje, kurioje dar neseniai buvo karinė diktatūra, ir kurioje net pusė gyventojų yra beraščiai, prieš kelis metus įvestas nemokamas (t.y. išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų) pradinis mokslas. Lietuvoje nemokamas pradinis mokslas įvestas prieš 90 metų. O mes grįžtame atgalios – įvedame laisvai nešiojamą „moksleivio krepšelį“, naikiname skirtumus tarp privačių ir valstybinių (ar savivaldybės) mokyklų.

Šalia turtingų ir išpuoselėtų Indijos radžų namų patvoriuose renčiamos skurdžių lūšnos ar ištisi lūšnynų kvartalai. Nuo skurdžių turčiai ten ginasi paprastai – apsitveria aukšta tvora ir nusamdo apsaugą. Svazilande mačiau nuo sausros sunykusį šeimos kukurūzų lauką, kuris pranašavo badą. Šalia žaliavo cukrašvendrių plantacija, ji laistoma upės vandeniu. Cukrašvendrių lauką valdo turčius, kuris parduoda derlių ir išgali įsivesti elektrą, naudoti vandens siurblius. Ar tokį socialinį modelį mums siūlo ponia Vainienė?

Kas moka mokesčius?

Laisvosios rinkos institutas primygtinai bruka mintį, kad mokesčius moka tik verslas, o va štai tie, kurie gyvena iš biudžeto, yra tarsi veltėdžiai. Atseit, verslas nėra nužmogėjęs, anot R.Vainienės, ir su vartotoju bendrauja „iš tarnystės jam“ pozicijų. Žodžiu, jis susipras, kad kažkas negerai su nesolidaria visuomene. Ir atlyginimą samdomiesiems nustatys tokį, kad jis būtų orus. Tačiau tikrovėje viskas kitaip. Lentpjūvės darbininkas dirba už ketvirtį etato, gaudamas 200 Lt, dar 200 Lt „verslininkas“ moka vokelyje, tačiau dirbti reikia 12-14 valandų per dieną. Klausiate, kur tokia vergovė? Pas mus, Lietuvoje, pas „nenužmogėjusius“ verslininkus.

Tačiau net ir tuos varganus kelis šimtus gaudamas darbininkas dalį lėšų skiria mokesčiams valstybei. Jis sumoka PVM pirkdamas duoną ar pieną sau ir savo vaikams. Pasakyk tokiam žmogui, kad reikia panaikinti socialinės paramos sistemą – gal jo darbdavys susimylės nupirkti jo vaikams pieštukus ir sąsiuvinius mokyklai.

Peršama mintis, kad verslas sumoka pagrindinę mokesčių dalį, yra neteisinga. Dalį mūsų mokesčio moka verslininkas – „Sodrai“, sveikatos draudimui. Tačiau tai mūsų mokestis, nors mes jo ir nemokame tiesiogiai. Mokėdami už prekes ir paslaugas mes taip pat sumokame didelę mokesčių dalį. Netiesioginių mokesčių dalis dar padidėjo, atėjus į valdžią konservatoriams. Tuo tarpu dešinieji kaip velnias kryžiaus baidosi progresinių ir turto mokesčių idėjos. Tai nenaudinga turtingiesiems, nes ji tiesiogiai paliestų būtent juos ir įtvirtintų teisingesnį lėšų perskirstymą.

Solidarios visuomenės paieškos

Skandinavijos šalys pirmauja daugelyje sričių. Žinoma, visi atkreipia dėmesį į gana didelius tų šalių mokesčius. Tačiau jų žmonės gali pagrįstai didžiuotis solidariomis visuomenėmis. Neveltui šios šalys pagal socialinės gerovės indeksą pirmauja pasaulyje. Lietuva turi puikų orientyrą, ir jei ne pusšimtis okupacijos metų, mes neabejotinai būtume šių valstybių gretose.

Tačiau tam, kad tokia vizija išsipildytų, mums reikia ne gręžiotis atgal ir bandyti sugriauti besikuriančią solidarumo pagrindais pagristą socialinės gerovės sistemą, o priešingai, ją visokeriopai stiprinti. Kartu mes turime išlaikyti aukštą mūsų šalies konkurencingumą, sukurti daug daugiau nacionalinio produkto, sumažinti nedarbą, susigrąžinti emigravusius, didinti gimstamumą. Mokesčių sistema turi būti taip subalansuota, kad visi pajustume, jog šalyje mažėja skurdas ir socialinė atskirtis, o verslas iš tikrųjų tampa solidarios visuomenės gynėju. Gal tada tokios Laisvosios rinkos institutų „ekspertų“ kliedesiai nebesusilauks palaikymo ir bus nušvilptos.

 

www.delfi.lt Rimantas Vaitkus, LSDP prezidiumo narys 2011 rugpjūčio 29 d.

 

 

 

Prokurorai - nusikaltėliai ar ne?

 

"Čia išvis nesąmonių valstybė. Prokuroras, mano manymu, vykdo nusikaltimus (...) Kaip jie gali žudyti žmones? Tegu pasižiūri, ką jie daro su mano teta, su mano artimaisiais", - sakė įtariamoji Eglė Kusaitė po Vilniaus apygardos teismo posėdžio, vykusio šių metų kovo 24-ąją.

Ką daro - matė visi. Seka, klausosi telefono pokalbių ir skaito susirašinėjimus su žmogaus teisių gynėjais, žurnalistais, buvusiais disidentais, kaupia vis storesnius bylos tomus ir imituoja audringą kovą su nusikalstamumu. E.Kusaitė tai pastebėjo ir sulaukė trečios baudžiamosios bylos. Mat Generalinės prokuratūros prokurorai Justas Laucius ir Mindaugas Dūda galėjo pasijusti įžeisti. Nekeista, kai prisimeni, kad J.Laucius jaučiasi dar ir nesaugus - skundžiasi, jog jo pastangomis sukurptoje ir cirku virtusioje byloje terorizmu kaltinama klaipėdietė neva grasina jį nužudysianti. Tiesa, į kai kuriuos daug riebesnius ir metodiškesnius žodžius reaguojama ne taip aktyviai.

Prokurorai buvo gavę pasipiktinusio piliečio skundą, kad "internetinėje svetainėje www.ekspertai.eu šių metų kovo 29-ąją įdėtas straipsnis pavadinimu "Nusikaltėlių bendrininkai prokurorai - banditai", kuriame nedviprasmiškai sakoma, jog prokurorai yra nusikaltėlių bendrininkai, ir įvardijama konkreti Generalinės prokuratūros prokurorė Sigutė Malinauskienė, kaip prokurorė, vykdanti nusikalstamas veikas". Taip informavo budrus pilietis.

"Teigiame, kad didelė dalis prokurorų, dalyvavusių rezonansinių bylų (Vytauto Pociūno, Tūkstantmečio VEKS, žudymų ir pedofilijos, Eglės Kusaitės) tyrime, yra nusikaltėliai, o išvertus į prokurorams suprantamą kalbą reiškia - yra banditai. Nes tik banditai gali dengti kitų banditų (žudikų, aferistų, falsifikatorių) nusikalstamas veikas", - pabrėžiama nurodytame minėtos svetainės straipsnyje.

Panašius žodžius svetainės darbuotojas Audrius Nakas pakartojo LNK televizijos eteryje. Ir niekas neįsižeidė arba neteikė tiems įžeidimams daug reikšmės.

"Lietuvos prokuratūra, užuot gynusi ir saugojusi teisingumą, bendradarbiauja su nusikalstamas veikas vykdančiais asmenimis", pasak piliečio signalą nagrinėjusių pareigūnų, nešmeižia ir nediskredituoja Lietuvos Respublikos prokuratūros, jokiu būdu nežemina jos vardo. "Kita vertus, pareiškime įvardijamas ir konkretus žmogus (prokurorė S.Malinauskienė), kuri galimai nukentėjo nuo šmeižto bei įžeidimo jos atžvilgiu. Tačiau, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą garbės ir orumo sąvoką, neturėtų kilti abejonių, kad daugeliu atvejų tik pats asmuo (šiuo atveju prokurorė S.Malinauskienė) gali tinkamai įvertinti, ar buvo pažeista jos garbė ir orumas", - sakoma prokuratūros išvadoje, kurią pasirašė Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Bekiš.

Tiesa, kaip aiškina įžeidimų neradęs pareigūnas, prokurorė S.Malinauskienė, kuriai yra pranešta apie pareiškime nurodytą informaciją, paskleistą apie ją internetinėje svetainėje, pati galėtų tiesiogiai kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Pasiteiravau A.Nako, ar tai jau padaryta, ir gavau atsakymą: "Nu ne, po galais."

Klaidų, nekompetencijos, piktybiškumo, siekio susidoroti, tuščiagarbystės ir banalaus žmogiško kvailumo marmalynėje, kurioje dabar skendi mūsų teisėsauga ir jėgos struktūros, jau nebeaišku, už ką ir kada galima įsižeisti. Pati Lietuvos valstybė klaidžioja tarp trijų pušų, spręsdama Michailo Golovatovo ir Alesio Beliackio galvosūkius, kaip tik todėl, kad savo pareigūnams bei biurokratams leidžia žaisti pagal jų pasirinktus arba nevykusiai surašytus ir selektyviai taikomus paragrafinius kriterijus.

Peršasi išvada, kad prokuratūroje jautrumas ir uolumas būdingi ne visiems ir ne visada. Juolab ne kiekvieno tariamo "įžeidėjo" atžvilgiu. Ne kiekvienam mirtingajam norisi taip atkeršyti už sugriautą planą, turėjusį žaibiškai pelnyti kovotojų su terorizmu šlovę, valstybinius apdovanojimus ir premijas. Dabar jie niršta ne dėl žodžio "banditas" ir net ne dėl munduro garbės. Mano labai subjektyvia nuomone, virtinė bylų, iškeltų E.Kusaitei, yra itin smulkmeniškas, niekingas kerštas už tai, kad žmogus ėmė ir nesutiko, ir toliau nesutinka būti kažin kieno laipteliu (kurį galima mindžioti) karjeros kelyje. Žiūrint ne pagal kodeksus, o pagal elementarius bendražmogiškus kriterijus, tai, mano galva, tikrų tikriausias banditizmas, pasitelkiant tam grotų, antrankių, įgaliojimų arsenalą, kuris buvo duotas banditams išgaudyti. Jei esu neteisus, pats laikas švęsti, nes nusikalstamumo Lietuvoje iš esmės nebeliko. Priešingu atveju tokiam pykčiui vienos merginos atžvilgiu tiesiog neužtektų brangaus garbingų ir kilnių, tiesa, šiek tiek jautrokų prokurorų laiko.

 

Lietuvos žinios Tomas ČYVAS 2011 – 08 – 30