Rugpjūčio 3-ioji: valstybės pabaiga

Rugpjūčio 3-ioji: valstybės pabaiga

1940 metų rugpjūtis visiems laikams įeis į istoriją kaip galutinio Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą pabaiga. Vos per septynias savaites - nuo Kremliaus ultimatumo iki liūdnai pagarsėjusios SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijos - nepriklausoma valstybė prarado viską, kas buvo entuziastingai kurta daugiau nei du dešimtmečius.

"Išvykdami į šią kelionę mes, Liaudies Seimo atstovai, galime pasakyti: išvažiuojame parnešti naujajai Lietuvai Stalino konstitucijos saulės." Šie sovietų emisarų paskirto Lietuvos "prezidento", lietuviško kvislingo Nr. 1 Justo Paleckio žodžiai, ištarti Kauno geležinkelio stoties perone, pradėjo paskutinį politinio farso veiksmą.

Per septynias savaites iki šios dienos sovietai ir jų kolaborantai, nesulaukdami jokio pasipriešinimo, veikė tiksliai pagal planą. Birželio 14 dieną, Lietuvos vyriausybei nutarus nesipriešinti, į kraštą įvesta sovietų kariuomenė. Po trijų dienų sudaryta Maskvai palanki "liaudies vyriausybė". Birželio 25 dieną legalizuota ligi tol pogrindyje veikusi Lietuvos komunistų partija (LKP). Liepos 14 dieną surengti rinkimai į vadinamąjį "liaudies seimą", kuriuose dalyvavo tik nežinia iš kur per vieną naktį išdygusios, o vėliau taip pat paslaptingai pradingusios Darbo sąjungos kandidatai. Dar po savaitės marionetinis parlamentas paskelbė Lietuvoje sovietų valdžią ir priėmė deklaraciją dėl stojimo į SSRS. Beliko paskutinis formalumas - įvykdyti okupantų paskirtų "liaudies atstovų" valią.

Spektaklis Kremliuje

Taigi liepos 30 dieną Kauno geležinkelio stotyje susirinko kompanija, kurios misija - nuvežti SSRS Aukščiausiajai Tarybai prašymą priimti Lietuvą į sovietinės imperijos sudėtį. Po mitingo stoties perone ir pompastiškų sutiktuvių Maskvoje dvidešimt Lietuvos "atstovų" rugpjūčio 3 dieną audringomis ovacijomis buvo pasveikinti Kremliaus suvažiavimų rūmuose.

"Rugpjūčio trečioji diena - Lietuvos Liaudies didžioji šventė", - rėkia kitą rytą išėjusio dienraščio "Darbo Lietuva" antraštė. Kitokio požiūrio nėra ir būti negali: visa "buržuazinė" spauda sunaikinta jau po "liaudies seimo" rinkimų. Išsamiai nušviesdama posėdžio eigą, "Darbo Lietuva" rašo: "Posėdis buvo pradėtas paprastai, tačiau jau iš karto visi jautė, kad šioje salėje įvyksta kažkas nepaprasto, kad visi čia esantieji yra liudininkai istorinio įvykio, kad jie yra liudininkai, kurie mato Lietuvai užtekančią laisvės saulę. Pirmininkas paskelbia dienotvarkę ir praneša, kad bus svarstomas Lietuvos priėmimo Sovietų Sąjungą klausimas. Štai, pagaliau, pasirodo ir mūsų delegacija. Jos priešaky eina su vėliava drg. Zibertas. Vėliava raudono aksomo, jos kraštai apsiuvinėti auksiniais kutais, o joje raudona penkiakampė žvaigždė ir veidai tų didžiųjų žmonių, kurių vardais didžiuojasi visas pasaulis, kuriuos žino vaikai ir tėvai nuo Sibiro ligi San Francisko ir nuo karštosios Afrikos ligi šaltojo Ledinuotojo vandenyno. Tai Lenino ir Stalino veidai. Vėliavoje taip pat aukso raidėmis išsiūtas viso pasaulio proletariato šūkis "Visų šalių proletarai, vienykitės!" Paskui vėliavą eina draugas Karolis Šumauskas, kuris neša Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Liaudies Seimo deklaraciją - Lietuvos laisvės atgavimo dokumentą. Deklaracija parašyta raudonai, o ją puošia aukso rėmai ir baltas Stalino bareljefas."

Pompastikos pilnas ne tik reportažas iš posėdžių salės, bet ir J.Paleckio kalba, kurią ištisai spausdina tas pats "Darbo Lietuvos" numeris. Vadinamasis sovietinės Lietuvos "prezidentas" negailėjo panegirikos J.Stalinui, vadindamas jį "viso pasaulio darbo žmonių vadu", "darbo klasės simboliu ir vėliava" bei panašiais trafaretiniais epitetais. Paklusdamas to meto ritualui, savo kalbą J.Paleckis užbaigė serija šūkių, kurių paskutinysis skambėjo taip: "Tegyvuoja išmintingasis vadas, darbo žmonių įkvėpėjas ir išvaduotojas, mūrų didysis draugas Stalinas." Suprantama, kad į tokį šūkį Aukščiausiosios Tarybos deputatai atsakė "audringomis, labai ilgomis ovacijomis".

Su iškalbingojo tautos išdaviko J.Paleckio uolumu ir vaizdingumu labiausiai varžėsi kultūrbolševikų sąjūdžiui priklausę menininkai. "Mes, brangūs draugai, duodame žodį Maskvai, Lenino ir Stalino miestui, kad grįžę nesėdėsime sudėję rankų, kol galutinai nesudaužysime nors ir mažiausio dar užsilikusių buržuazinių šliužų pasipriešinimo. Mes atvešime mūsų šaliai, kaip liaudis reikalavo, didžiojo Stalino konstitucijos saulę", - iš SSRS Aukščiausiosios Tarybos tribūnos kalbėjo nuolatinis sovietų ambasados rengtų vakarėlių dalyvis "liaudies poetas" Liudas Gira.

Tačiau bene ryškiausia posėdžio žvaigžde tapo poetė Salomėja Nėris, perskaičiusi Maskvos ypatingojo įgaliotinio Lietuvoje Vladimiro Dekanozovo užsakymu parašytą poemą, kurios žodžiai apie tai, kaip "galingi Stalino pečiai laužia vartus į saulę" sukėlė audringus aplodismentus.

Suprantama, visas šis spektaklis vyko griežtai laikantis Kremliaus dramaturgų numatyto teksto bei pastabų ir baigėsi taip, kaip ir turėjo baigtis, - SSRS Aukščiausioji Taryba vienbalsiai nutarė priimti Lietuvą į SSRS sudėtį. "Vyriausioji Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos Taryba nusprendė patenkinti Lietuvos Liaudies Seimo įgaliotos delegacijos prašymą Lietuvos Tarybų Socialistinę Respubliką priimti visateisiu nariu į Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungą", - rimtai ir ramiai skambėjo šitie žodžiai vakar pirmininkaujančio drg. Andrejevo lūpose. Dar kelios akimirkos, ir ištisas miškas rankų pakyla aukštyn. Paskui salėje nuaidi aplodismentai - sveikinimai naujajai Socialistinei Tarybų Respublikai ir linkėjimai kloties bendro socialistinio tikslo vardan." Taip Lietuvos valstybės pakasynas aprašo "Darbo Lietuva".

Dabar veiksmas persikelia į Kauną ir kitus Lietuvos miestus. Kone visą savaitę spauda mirga nuotraukomis bei pranešimais apie visuotinį liaudies džiūgavimą ir entuziazmą. Visi šie gerai organizuoti mitingai ir vaikštynės turėjo sudaryti įspūdį, kad Lietuva į Sovietų Sąjungą įstojo savo žmonių valia. Tokiame fone buvo galima pradėti galutinį krašto sovietizavimą, pertvarkant visas jo gyvenimo sritis pagal sovietinius standartus. Tačiau šioje vietoje vertėtų trumpam sugrįžti atgal, į liepos mėnesį surengtus "liaudies seimo" rinkimus.

Į sceną išeina komunistai

Tai, kaip vyko šis rinkimų farsas, į šipulius sudaužė viltis, kad Lietuvoje esą nieko baisaus neįvyko, tik valdžia kiek pasislinkusi kairėn. Sovietų paskirtas Valstybės saugumo departamento direktorius Antanas Sniečkus jau buvo patvirtinęs "Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockininkų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir vadovybės likvidavimo planą", tad rinkimuose nebuvo leista dalyvauti ne tik dešiniesiems, bet ir A.Smetonos režimui oponavusiems valstiečiams liaudininkams. Oficialiai kandidatus iškėlė per naktį sukurta Darbo sąjunga, o mėginusieji kelti nepriklausomus kandidatus už tai netrukus sumokėjo pačią didžiausią kainą. Nenuostabu, kad tokiomis sąlygomis į Seimą buvo "išrinkti" visi 79 kandidatai. Kai kuriose rinkimų apylinkėse už juos atiduoda daugiau balsų, nei buvo rinkėjų.

Į pirmąjį posėdį paskubomis sulipdytas Liaudies Seimas susirinko jau po savaitės, liepos 21-ąją. Jis paskelbė Lietuvą socialistine sovietų respublika ir priėmė deklaraciją, kurioje prašoma priimti ją į SSRS sudėtį "sąjungine respublika tais pačiais pagrindais, kuriais įeina į SSRS Ukrainos, Baltarusijos ir kitos sąjunginės respublikos".

Čia reikia pastebėti ir dar vieną svarbų momentą: apie stojimą į SSRS Darbo sąjungos rinkimų programoje nebuvo pasakyta nė žodžio. Taigi, pagal sovietų scenarijų liepos 21-osios nutarimai turėjo būti priimti vykdant mitinguose išsakytus "darbo žmonių" reikalavimus. Tokie sprendimų priėmimo metodai Sovietų Sąjungoje atsirado įsiviešpatavus J.Stalinui ir išliko iki pat Michailo Gorbačiovo "perestroikos". Suprantama, kad tiek už mistinės Darbo sąjungos, tiek už vadinamųjų "darbo žmonių" nugaros stovėjo negausi, bet Kremliaus vadovaujama ir remiama Lietuvos komunistų partija. Neatsitiktinai vienas svarbiausių Maskvos ir jos vietinių kolaborantų uždavinių buvo legalizuoti šią politinę jėgą, o vėliau dar ir priskirti jai vadovaujamą vaidmenį.

Kaip jau minėta, komunistų partija Lietuvoje buvo legalizuota birželio 25 dieną. Nereikia nė sakyti, kad prieš priimant tokį sprendimą taip pat vyko "darbo žmonių" mitingai, kurių dalyviai reikalavo suteikti šiai atvirai antivalstybinei jėgai teisėtos veiklos galimybę.

Lietuvos sovietizacija

Dabar buvo galima žengti kitą žingsnį ir jis buvo žengtas. Liepos mėnesį komunistai jau sudarė daugumą vyriausybės narių, o svarbiausia - ėmė kontroliuoti tokią svarbią struktūrą kaip Vidaus reikalų ministerija (vadovauti Valstybės saugumo departamentui jau anksčiau buvo paskirtas Lietuvos komunistų vadovas Antanas Sniečkus). Tuo metu Vidaus reikalų ministerija, kuriai vadovavo komunistas Mečislovas Gedvilas, per trumpą laiką tapo visiškai bolševikine struktūra, nes buvusių jos valdininkų vietas užėmė iš kalėjimų išleisti komunistai. Be abejo, komunistų invazija vyko ir kitose valstybės įstaigose - kaip monografijoje "Lietuva 1940-1990" nurodo istorikė Nijolė Maslauskienė, iki liepos vidurio Lietuvos valdymo ir administracijos institucijose buvo įdarbinta beveik 400 komunistų.

Ir pagaliau trečiasis, ko gero, svarbiausias Maskvos ėjimas buvo formalus LKP inkorporavimas į Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) VKP(b) struktūrą. Be abejo, Lietuvos komunistai ir iki tol vykdė Kremliaus instrukcijas, tačiau šiaip ar taip jie turėjo bent jau teorinę galimybę priimti savarankiškus sprendimus. Rugpjūčio 3-iąją SSRS Aukščiausiosios Tarybos priimtas nutarimas inkorporuoti Lietuvą į SSRS sudėtį išsprendė ir šią problemą. Nuo spalio mėnesio LKP tapo neatskiriama VKP(b) dalimi, o Kremlius galutinai įgijo galingą visų Lietuvos gyvenimo sričių valdymo svertą. Tokia padėtis išliko iki pat 1989 metų, kai dalis LKP nutarė atsiskirti nuo SSKP. Atsižvelgiant į LKP įtraukimo į VKP(b) istoriją, suprantama, kodėl toks žingsnis sukėlė isterišką Maskvos reakciją.

Taigi, nuo 1940 metų rudens visą realią valdžią Lietuvoje turėjo ne Aukščiausiąja Taryba perkrikštytas Seimas ir ne Vyriausybė, o Maskvos kontroliuojamas LKP CK biuras. Pasinaudodama faktiškai įteisintu vadovaujančiu partijos vaidmeniu komunistų partija ėmėsi diegti sovietinį modelį visur - nuo valstybės valdymo ir ekonomikos iki dvasinio Lietuvos žmonių gyvenimo. Tačiau tam visų pirma reikėjo perimti ne tik valdžios institucijas, bet ir visą biurokratinį aparatą, diegiant Sovietų Sąjungoje įprastą nomenklatūros sistemą. Kitaip sakant, į visus vadovaujančius postus nuo šiol buvo skiriami tik komunistai. Nuo partijos legalizavimo iki 1940 metų pabaigos tokiuose postuose įsitvirtino beveik pusantro tūkstančio patikimų partijos narių (nekalbant apie pačias partines struktūras). Be abejo, palyginti su visu valdininkijos sluoksniu, tai buvo tik lašas jūroje, tačiau nedidelį nomenklatūrininkų skaičių visiškai atsvėrė milžiniški jų įgaliojimai ir įtaka.

Taigi, jau rugpjūčio mėnesį, vykdydama Maskvos direktyvas, LKP vadovybė imasi galutinai sovietizuoti politinę krašto sistemą. LKP CK sekretoriaus Kazio Preikšo sudaryta komisija parengia naujos Lietuvos SSR Konstitucijos projektą, kurį Liaudies Seimas rugpjūčio 25 dieną priima kaip pagrindinį įstatymą be menkiausių pataisų. Tiesą sakant, K.Preikšo komisijai teko nesunkus darbas - Konstitucijos projektas buvo tiesiog nusirašytas nuo kitų SSRS respublikų pagrindinių įstatymų. Dabar Lietuva tapo griežtai centralizuotos valstybės dalimi - išlaikydama formalų "socialistinį valstybingumą" ir teorinę galimybę išstoti iš Sovietų Sąjungos, ji pripažino SSRS įstatymų viršenybę ir perdavė sąjunginei valdžiai visas svarbiausias savo gyvenimo sritis.

Po rugpjūčio 25-osios Lietuvos valdymo sistema niekuo nebesiskyrė nuo sovietinės: buvo panaikinta prezidento institucija, kurią pakeitė Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, Liaudies Seimas tapo Aukščiausiąja Taryba, o ministrai - liaudies komisarais. Lapkričio mėnesį pagal sovietinius šablonus pertvarkyta krašto savivaldos ir teismų sistema. Spalio 28 dieną buvo galutinai likviduota ir Lietuvos kariuomenė.

Kaip matome, rudeniop iš formalaus Lietuvos valstybingumo nebuvo likę akmens ant akmens. Taip buvo sutrypta ir daug kitų, kiekvieno lietuvio širdžiai artimų dalykų. Priėmus sovietinę konstituciją, už įstatymo ribų atsidūrė Trispalvė ir Tautiška giesmė, jas pakeitė pjautuvu ir kūju paženklintas raudonas audeklas bei "Internacionalas". Spalio mėnesį iš kalendoriaus dingo šv. Kalėdos, šv. Velykos, kitos religinės ir tautinės šventės. Nuo šiol lietuviai privalės švęsti Vladimiro Lenino minėjimo dieną, bolševikų perversmo Rusijoje metines, gegužės 1-ąją, Stalino konstitucijos dieną. Valdžia ėmėsi reglamentuoti net kasdienę žmonių kalbą: dar vasarą oficialiai uždraustą kreipinį "ponas" ar "ponia" pakeičiant keistai šiame kontekste skambančiu žodžiu "draugas". Visiškai neatsižvelgiant į geografiją, Lietuva buvo "permesta" ir į kitą laiko juostą: kad Vilniaus Arkikatedros bokšto varpo dūžiai sutaptų su Kremliaus kurantų skambesiu, laikrodžių rodyklės buvo pasuktos valanda į priekį.

Smūgis po smūgio

Lietuvos ūkis buvo pradėtas sovietizuoti gerokai iki rugpjūčio 3-iosios - stambioji pramonė buvo nacionalizuota dar liepos pabaigoje, tad kraštui formaliai tapus SSRS dalimi beliko tik atimti iš savininkų vidutines įmones (tuo pat metu ekonomiškai smaugiant mažų įmonėlių savininkus), suvalstybinti kooperaciją, paskelbti valstybės nuosavybe žemę, paverčiant buvusius jos savininkus valdytojais, turinčiais ribotas teises.

Vėlų rudenį sovietai sudavė Lietuvai dar vieną nepaprastai skaudų ekonominį smūgį: lapkričio pabaigoje SSRS Liaudies Komisarų Tarybos nutarimu krašte greta lito buvo įvestas rublis. Keturis mėnesius abi valiutos cirkuliavo drauge - už litus buvo galima įsigyti prekių ir paslaugų, tačiau patekusi į bankų saugyklas lietuviška valiuta iš ten jau nebegrįždavo, o kovo pabaigoje litas buvo paskelbtas negaliojančiu. Tai buvo tikrų tikriausia vagystė: nors realiai litas buvo vertas 3-4 rublių, keičiant pinigus už jį buvo mokama vos 90 kapeikų. Tokia situacija buvo naudinga tik atėjūnams iš Rusijos, daugiausia Raudonosios armijos karininkams ir jų žmonoms, šluote šlavusiems parduotuvių lentynas, tuomet dar pilnas jiems neregėtų prekių. Kaip matome, litas išgyveno šiek tiek ilgiau nei rinkos ekonomika paremtas Lietuvos ūkis - centralizuotas planinis jo modelis buvo įvestas 1941 metų pradžioje.

Okupantai gerai suprato, kad vien politinė ar ūkinė aneksija galutinai nepavergs valstybės, jei ši išliks žmonių širdyse. Taigi, tuoj po formalaus Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą lietuvį imtasi perdirbti į "tarybinį žmogų". Pirmuoju taikiniu tapo mokytojai. Juos perauklėti pradėta rugpjūčio 13 dieną Kaune sušauktame mokytojų suvažiavime. "Jei kas nepabudo, jei kas nenori suprasti, jei kas ir toliau leisis liaudies priešų, liaudies reikalų išdavikų klaidinamas, tam negali būti vietos garbingoje Sovietų Lietuvos mokytojų šeimoje", - gąsdino susirinkusius pedagogus J.Paleckis. Matyt, okupantų pastumdėlį ne juokais supykdė tai, kad pradėdami suvažiavimą vietoj "Internacionalo" mokytojai sugiedojo Tautišką giesmę. Kalbama, kad tuo metu Stalino saulę iš Maskvos parvežęs rašytojas Petras Cvirka iš išgąsčio net palindęs po stalu.

Šiaip ar taip, prasidėjus mokslo metams pedagogai patyrė milžinišką spaudimą. Po darbo jie buvo verčiami studijuoti garsųjį "VKP(b) istorijos trumpąjį kursą", kiekvieno jų žodžio atidžiai klausėsi į vidurines ir aukštąsias mokyklas komandiruoti komsorgai (komjaunimo organizatoriai).

Rugsėjo mėnesį buvo oficialiai įvesta ideologinė spaudos kontrolė ir cenzūra. Šias funkcijas vykdančiai Vyriausiajai literatūros valdybai, trumpai vadinamai Glavlitu, buvo pavesta atrinkti ir sunaikinti arba perkelti į vadinamuosius specialiuosius bibliotekų fondus visą "antikomunistinio, religinio ir abejotino turinio" literatūrą.

Įdomiausia, kad išmetus iš bibliotekų Bernardo Brazdžionio, Antano Vienuolio, Maironio ir kitų lietuvių bei užsienio autorių kūrinius, naujų "socialistinio realizmo" šedevrų tais metais taip ir neatsirado. Nekūrė ir kitų sričių menininkai. Niekuo nepadėjo nei priekaištai, nei vilionės gerais butais ir dideliais honorarais. Sunku pasakyti, ar tai buvo tylus intelektualų protestas, ar menininkai tiesiog negalėjo persiorientuoti - senos temos uždraustos, o naujų nėra. Labiau tikėtina antroji versija, nes 1940 metų rudenį nutilo ir tokie nenuilstantys socializmo šaukliai kaip Petras Cvirka, Liudas Gira ar Antanas Venclova.

Šiaip ar taip, per metus nuo okupacijos iki pirmųjų didžiųjų trėmimų sovietizacija vyko beveik nesulaukdama pasipriešinimo. Vienintelė išimtis buvo Lietuvos diplomatinis korpusas, aktyviai protestavęs prieš neteisėtus okupantų veiksmus. Tačiau būdami toli nuo tėvynės ir neturėdami tiesioginio ryšio su krašto visuomene, diplomatai nedaug ką galėjo padaryti. Kaip 1956 metais leidinyje "Į laisvę" pažymėjo Lietuvos konstitucinės teisės mokslo kūrėjas Mykolas Riomeris, "Lietuva įkrito į Sovietų Sąjungos glėbį lengvai - be aktyvaus ir pasyvaus pasipriešinimo. Įkrito lengviau, nei bolševikai tikėjosi."

 Lietuvos žinios Aras LUKŠAS 2011 – 08 – 05

Vieni atliko pareigą, kiti – ne

 

JE Respublikos Prezidente, Prezidente Adamkau, aukštieji pareigūnai ir laisvi piliečiai!

Šioje vietoje, tarsi Termopilų tarpeklyje, krito vyrai, kurie įvykdė įstatymą. Įvykdė pareigą savo valstybei ir širdies pareigą Tėvynei. Jie krito nuo nužmogėjusio priešo rankos, kurią valdė kitos valstybės viršininkai ir šovinistinė pačių žudikų neapykanta Lietuvai.

Svetimieji nužudė septynis konkrečius žmones, žudė aštuntąjį, bet būtų nužudę ir visai kitus septynis vien todėl, kad tai Lietuvos pareigūnai. Teroras prieš Lietuvos valstybę tęsėsi tada jau ne vieną mėnesį. Medininkų žmogžudžiai - Sovietų Sąjungos pareigūnai - puolė Lietuvos valstybę.

Ar mes tai suvokėme bent per 20 metų? Ar įvykdėme savo pareigą žuvusiesiems? Neįvykdėme. Čia nepakanka aukštųjų apdovanojimų po mirties, socialinių pašalpų artimiesiems ir memorialų. Dvidešimt metų neįvykdytas teisingumas, tai žiauri nepagarba žuvusiems už Lietuvą. Vangumas net siekti teisingumo - jau nusikalstama nepagarba, griaunanti valstybės pagrindus.

Kai prokuroras prieš porą metų pasidžiaugė, kad jau nebedaug liko vargti - mat artėja senaties terminas, prokuroras turėjo būti pakeistas tą pačią dieną.

Tačiau nebūtų buvę nė ko džiaugtis ir viltis, nusikaltimą jau seniai perkvalifikavus pagal visus faktinius parametrus į karo nusikaltimą. To kategoriškai nenorėjo Rusija, neigianti net karo nusikaltimą Katynėje - pavyzdys mūsiškiams, matyt, apsidairantiems į senąjį šeimininką. Galėjai daryti prielaidą iš faktų, kad Lietuvos generalinė prokuratūra paklusni kai kam iš šalies. Ji to nė nepaneigė. Tikslas nebuvo teisingumas, o senaties terminas. Kai kuriose kitose rezonansinėse bylose tikslas taip pat nėra teisingumas. Tokią tebeturime niekaip neišsivalančią instituciją.

Finišo į senatį tiesiojoje buvo apsispręsta vieną įtariamąjį vis dėlto perduoti teismui ir nuteisti, džiaugsmingai skelbiant apie teisingumo pergalę. Vieną pasodinam, o visiems kitiems - ką, senatis?

Taigi, sakoma, septynis Lietuvos pareigūnus nužudė ir aštuntą sunkiai sužeidė vienas pripažintas žudikas. Jeigu dabar, po paskutinio teisininkų manevro, iškels naujas bylas dar trims, tai turėsim lietuvišką teisėsaugos vaizdelį, kad galbūt žudė keturiese. Nekoks vaizdelis. Jokios logistikos, jokių talkininkų, jokių viršininkų, nors jie ne tik Vilniuje bei Rygoje, tačiau ir Kremliuje puikiai žinojo, ką sovietų teroristai išdarinėja Lietuvoje, ir nestabdė, o dar ginklavo.

Todėl visa byla ir neperkvalifikuota į faktinę nusikaltimo sudėtį, kai Rusija, Baltarusija ar dar kas nors, pavyzdžiui, Austrija, dangsto karo nusikaltėlius.

Kai kurie mūsų dangstytojai net neskiria (arba apsimeta, kad neskiria) nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų, nors TBT Romos statute tai atskiri septintas ir aštuntas skyriai.

Naujas kaltinimas trims arba keturiems vykdytojams bus keliamas pagal tik vieną ir tyčia sugadintos redakcijos BK straipsnį: už civilių gyventojų žudymą. Kas čia ko tyčiojasi, ponai prisiekusieji? Ne už agresiją, ginklu veikiant įsibrovus į kitos šalies teritoriją, ne už terorizmą, ne už belaisvių arba ginklą sudėjusių pareigūnų egzekuciją? Tiesiog išlindo keturiese iš griovio ir nušovė septynis ūkininkus?

Net plačiausiai tempiant dabar pasirinkto straipsnio tekstą apie "vykdymą ... valstybės politikos sistemingai užpuldinėti civilius", ir nepilnamečiui turėtų būti aišku, jog sukurta plati landa išsukti tuos, kurie užpuolė, nuginklavo ir nužudė mūsų šalies pareigūnus, tą naktį buvusius ir kariškių vietoje.

Ne vienintelis atvejis, kai prokuroras tyčia įrašo klaidingą, netinkamą straipsnį, o teisėjai apsimeta, kad to nepastebi, ir nepataiso pagal įstatymo raidą ir dvasią. Labai galima, kad žaidimas būna suderintas, o teisingumo nė vieniems nereikia.

Fantastinis rankų miklumas pasireiškė ir ištempiant netinkamą nusikaltimo perkvalifikavimą ligi pačios paskutinės senaties termino dienos!

Ponia Prezidente, įveskime, galų gale, į mūsų nelaimingus sektantiškus teismus visuomenės atstovų tarėjų ir prisiekusiųjų institucijas.

Prisiekime visi čia, šitoje ypatingoje vietoje, kad toks Medininkų bylos vedimas bus deramai nepriklausomai ištirtas, o stogdengiai - prasižengėliai sveikam protui ir teisingumo principui - neišvengs atsakomybės.

Lietuvai kaip teisinei valstybei - jeigu ji tokia - didesnio išmėginimo dar nebuvo.

Tiktai garbingai perėję šį išmėginimą būsime atlikę savo pareigą ir parodę tikrą pagarbą pareigūnams, kurių kraujas susigėręs į vagonėlio grindis visada bylos, kad jie savo priesaikos pareigą atliko.

Kalba, minint Medininkų žudynių 20-ąsias metines, 2011 07 31

 

www.lzinios.lt 2011- 08 – 03 Vytautas LANDSBERGIS