Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimas,

atkreipdamas dėmesį į šiuo metu susiklosčiusią nenormalią teisinę bei politinę situaciją Seime ir valstybėje dėl žemės naudojimo kontrolės, dėl teisės aktų nustatytų apribojimų vienam asmeniui daiktinės teisės pagrindu valdyti daugiau kaip 500 ha žemės ūkio paskirties žemės nuostatų sisteminių pažeidimų nustatymo, kai begėdiškai atsisakoma pradėti objektyviai, išsamiai ir nešališkai tirti šią situaciją Seimo komisijoje bei po tokios situacijos viešinimo valdančioji dauguma nesiima įstatymo tobulinimo ir pataisų rengimo iniciatyvų, taip sukeldama dvejopų standartų situaciją ir galimai net ignoruodama rinkėjų įgaliojimus elgtis skaidriai bei principingai ir pažeisdama duotą priesaiką laikytis Konstitucijos ir įstatymų, dalis Seimo narių, kurie priešinosi tokio tyrimo atlikimui, galimai nenorėdami pakenkti valdančios daugumos lyderiui ir su juo susijusiems asmenims, galimai siekia tik sau ar bičiulių grupei svarbių merkantilinių interesų,

pabrėždamas, kad galimai tai akivaizdaus teisinio nihilizmo pavyzdys ir valstybės tarnautojų, atsakingų už šios srities administravimą bei kontrolę, nekompetencijos (arba/ir) nusikalstamo neveiklumo apraiškos,

pasipiktinęs, kad viešai eilę metų (nuo 2012 m. pabaigos) įvairiuose žiniasklaidos šaltiniuose skelbiant informaciją apie tai, kad atskiri fiziniai, juridiniai bei su jais susiję asmenys Lietuvoje valdo dešimtis tūkstančių hektarų dirbamos ir kitokios žemės, politikai ir atsakingų tarnybų bei institucijų atstovai nesiima efektyvių priemonių ir procedūrų, kad būtų nedelsiant ištaisyta tokia ydinga padėtis šalyje dėl latifundinių žemės naudotojų ir valdytojų veiklos apraiškų ir tendencijų,

matydamas, kaip dviprasmiškai šiuo klausimu elgiasi nemaža dalis Seimo narių ir Vyriausybė bei Žemės ūkio ministerijos atstovai, o ypač po to, kai buvęs Žemės ūkio ministras pats, susidūręs su akivaizdžia problema, kad neįmanoma greitai, teisėtai ir skaidriai pasitikslinti net kam priklauso šalia sodybos esantys sklypai, be to, teisės aktai reikalauja rašytinių sutarčių, o ne kvazi susitarimų, ne tik kad neinicijavo tokios padėties ištaisymo procesų, bet dar labiau gilino šią problemą, pats nesilaikydamas nustatytų reikalavimų ir nesudarydamas rašytinių sutarčių bei tikindamas, kad tai normali praktika ūkininkų tarpe, taip savotiškai bandydamas legitimizuoti situaciją, kai ES parama ūkininkams teikiama net nenustačius de jure ir de fakto, kiek žemės tas asmuo valdo teisėtai, be to, ar tikrai jis teisėtai valdo tam tikrą kiekį žemės, jau nekalbant apie galimą grėsmę šalies nacionaliniam saugumui, kai nebeaišku, kas valdo bei supirkinėja didžiulius žemės plotus, ypač pasienyje ar prie strateginių ir karinių objektų,

nutaria siūlyti Seimui, Vyriausybei ir Žemės ūkio ministerijai:

1) nedelsiant kurti, formuoti bei įgyvendinti tokią žemės ūkio politiką, kad smulkūs ir vidutinio dydžio šeimos ūkiai būtų ir išliktų Valstybės bei Tautos etninio kamieno, gamtinės aplinkos išsaugojimo ir kaimo ekonominės egzistencijos pagrindas bei prioritetas. Šiems ūkiams bei juos aptarnaujantiems pagalbiniams verslams vystyti būtina skirti didžiąją dalį kaimui dabar ir ateityje teikiamų paramos lėšų bei padėti jiems atsikurti (įsikurti), sudaryti žemės fondą, kur būtų lengvinami žemės paskirties keitimo procesai ir sąlygos formuoti namų ūkius ir pagalbinių verslų infrastruktūrą, taip pat turi būti sukurta centralizuota žemės fondo ir žemėvaldų bei žemės naudojimo informacinė sistema, kuria galėtų naudotis institucijos ir piliečiai, kad nebekiltų nesusipratimų nustatant savininkus ar jų valdomą žemės kiekį, patikrinti, ar tikrai sudarytos rašytinės sutartys pagal nustatytas taisykles ir teisės aktų nuostatas, kurias būtina artimiausiu pataisyti, papildyti ar sukurti;

2) kuo skubiau būtina realiais „saugikliais“ užtikrinti ir įvairiomis efektyviomis priemonėmis (socialinėmis bei kitomis lengvatomis) skatinti jaunų šeimų ir specialistų įsikūrimo kaimo vietovėse iniciatyvas, kad Lietuvos kaime gyventojų tankumas didėtų, žmonės noriai dirbtų ir pragyventų. Tam turi būti parengta perspektyvinė Lietuvos kaimo socialinio ir ekonominio vystymo strategija;

3) asmenims, viršijantiems 500 ha įsigytos žemės kiekį, reikalinga sukurti bei taikyti teisinį mechanizmą, kad per tam tikrą pereinamąjį laikotarpį (5-10 mėn.) jie privalėtų parduoti viešame aukcione, nesusijusiems asmenims ar partneriams, tą viršijamą žemės plotą už ne žemesnę, nei vidutinę rinkos kainą sumokant tam tikro dydžio mokestį (arba/ir) baudą valstybei už viršytą kiekį. Tokią tvarką būtina sukurti kuo skubiau;

4) būtina kuo skubiau išanalizuoti dabar esamą žemės nuosavybės žemėnaudų ir jų naudojimo kontrolės mechanizmą ir patobulinti, kad jis realiu laiku būtų pajėgus apdoroti informaciją apie pasikeitimus ir teikti informacinių sistemų pagalba būtiną ir tikslią informaciją institucijoms bei piliečiams pagal jų paklausimus, susijusius su žemės naudojimu ar įsigijimu;

5) išsamiai išanalizuoti šiuo metu galiojančius teisės aktus ir objektyviau sureguliuoti žemės įsigijimo tvarką užsieniečiams, kad neliktų jokių dviprasmiškų ar jų teises pažeidžiančių nuostatų, kurios turėtų būti adekvačios Lietuvos piliečių galimybei įsigyti žemės kitose ES valstybėse narėse.