Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimas,

atkreipdamas dėmesį, kad kultūros paveldo, kaip tautinės savimonės išteklių puoselėjimas – tai vienas esminių būdų išsaugoti ir įtvirtinti dvasinį ir fizinį piliečių ryšį su savo Tauta ir Valstybe,

pabrėždamas, kad Vyriausybė pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją yra atsakinga už kultūros paveldo apsaugos politikos tęstinį formavimą ir įgyvendinimą perduodant jaunajai kartai tėvų ir senelių kūrybinį paveldą, išmintį ir papročius,

apgailestaudamas, kad Vyriausybė ir už šią valstybės valdymo sritį atsakinga Kultūros ministerija užuot stiprinusi šios srities nacionalinį lygmenį, parengtomis Kultūros paveldo apsaugos pertvarkos metmenimis nusiima atsakomybę už kultūros paveldą, šią naštą siekia užkrauti išimtinai savivaldai, nors kaip tik ten verslas, kuriam kultūros paveldas dažnai trukdo darytis pelnus, gali gauti lemtingą neigiamą įtaką,

s i ū l o Seimui, Vyriausybei, Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijoms:

1) nutraukti destrukcinius profesionalia analize nepagrįstų Kultūros paveldo apsaugos pertvarkos metmenų svarstymus, kurie kiršina šioje srityje veikiančias institucijas ir specialistus, siekia panaikinti tęstinumu, ilgamete Lietuvos ir kitų valstybių patirtimi bei institucine atmintimi grįstą Kultūros paveldo sistemos institucinę sąrangą;

2) atsisakyti planų sunaikinti Kultūros paveldo departamentą, kaip centrinę už kultūros paveldo apsaugos politikos įgyvendinimą atsakingą instituciją, ir nesiaurinti, bet kaip tik sustiprinti departamento atsakomybę pasitelkiant analize pagrįstas sistemines vidines pertvarkas, taip pat finansines priemones ir būdus;

3) skatinti Kultūros ministerijos valdymo srities institucijų, veikiančių kultūros paveldo išsaugojimo ateities kartoms linkme, bei atitinkamų mokslo ir studijų centrų strateginį bendradarbiavimą su bendrojo ugdymo sistema.