Žemės ūkio pagrindas, tai žmogus ir žemė. Geriausia, kai žemė žmogui sava, artima, jam rūpima ir jo puoselėjama. Žemės ūkis kaip gyvenimo būdas. Visai kas kita – pinigavimosi būdas, nes tai iškreipia dorovę, naikina žemdirbį. Todėl žinoti kam žemė priklauso, kas atsakingas – būtina.

Lietuvoje šie klausimai tyčia nesutvarkyti, tarsi koks kolūkinės baudžiavos kerštas laisvai Lietuvai.

Sąjūdis, kuriame kadaise veikė ir Žemdirbių sąjūdis, nuolat kviesdavo gerbti teisėtą privačią nuosavybę ir sutvarkyti realią žemėtvarką bei nuosavybių santykius iki galo.

Paskutinį sykį 2014 metais Sąjūdis rengė pasiūlymus dėl pagrindinio teisės akto, kuris būtų Lietuvos žemės fondo viešumo įstatymas.

Būtent viešumo, kad žemė nebūtų gėdinga arba nešvari paslaptis – kieno ji?

Tegul žemės duomenys būna svarbesni už vadinamus „asmens duomenis“.

Apie pinigus mat galima klausti – iš kur jie, kieno jie? Taip turi būti traktuojama ir žemė, nes moraliai ji yra visos tautos. Todėl anoniminiai savininkai ir spekuliantai slaptiniai – neleistini.

Sąjūdžio suvažiavimas reikalauja parengti ir galų gale priimti viso Žemės fondo viešumo įstatymą.