Aštrėjant principinei ES ir hegemonistinės eurazijinės Rusijos priešpriešai, bendrą demokratijų frontą silpnina įvairaus lygmens išpuoliai prieš europietiškos krikščioniškos civilizacijos paveldą (net kryžius!) ir politinę vienybę. Jos išraiška bei atrama Europos Sąjunga turėtų būti sugriauta – toks didžiausias Kremliaus ir jo ideologų tikslas.

Šios tendencijos neaplenkia nė Lietuvos. Apgaulingu referendumu užkirtus kelią vakarietiškai Visagino elektrinei (tik ne Astravo pabaisai), kai žmonių „patarimas“ Lietuvos valdžiai buvo mikliai paverstas draudimu, sekė visai fundamentalus geopolitinis užmojis: dar apgaulingesniu referendumu, per Europos sutarties nutraukimą, išmušti Lietuvą iš Europos Sąjungos.

To triumfo Maskva nepatyrė, Lietuvos piliečiai parodė sveiką protą ir nuovoką, jie tiesiog nebalsavo. Sąjūdžio kvietimas buvo išgirstas.

Deja, nei anuomet, nei dabar valstybę ir jos konstitucinį pasirinkimą ginančios struktūros neatliko jokio tyrimo – kas ir kaip anuomet finansavo tą žemės pardavimo tik saviems latifundininkams, apsimestinai „patriotinį“ referendumą. To neatlikus, stambūs veikėjai vėl žengia į priekį. Mažieji ūkininkai nustumiami, jie telkiasi Airijoje. Europa bus priimtina mums tol, kol gersim jos naudą. Ne per kultūrą.

Nepaliekamos nuošaly ir visuomeninės jėgos. Pagrindinė Lietuvos politinio išsivadavimo jėga – Lietuvos Sąjūdis, kurio vaidmuo šiandien veikiau stebimasis ir kritinis, tebelieka kairiosios nomenklatūros neapykantos objektu. Jį ir toliau mėginama diskredituoti kaip „istorinę klaidą“ (sykiu su nepriklausomybe) ir griauti, kad neliktų nė gyvosios atminties. Paminklėliai – tegu sau.

Bet suniekinimo tikslui nuolat kuriamos dubliuojančios arba alternatyvios struktūros. Viena jų pasivadino „visos tautos“ bei vietiniais forumais ir begėdiškai spekuliuodama Sąjūdžio vardu skelbiasi vėl tikraisiais tautos gelbėtojais.

Tokių jau buvo – ir K. Prunskienė su R. Karbauskiu, ir A. Paulauskas, ir R. Paksas, ir Viktoras Uspaskich. Viena moteriškė steigė net Garliavos partiją. Amžių glūdumoj šmėkščioja nepamirštinas kagėbinis „Ateities forumas“. Dabar, net šiuo metu gimdomas naujas „forumas“, užuot ėjęs kartu su Sąjūdžiu, skelbia, kad Lietuvos valstybės nėra. Ji tiktai kapitalizmo priedėlis ir nieko nepasiekusi. Senos dainos. Tikrieji skauduliai mokamai pabrėžiami, kad už populinės propagandos mažiau kyšotų Kremliaus tezė apie nepavykusią, savimi nusivylusią Lietuvą. Ji tik ir laukianti didžiojo brolio atjautos, pavyzdžiui, Astravo giljotinos.

Ir Europos, ir Lietuvos padėtis grėsminga. Spurdėti pavieniui – blogiau, tada esam tik silpnesni. Mažiausia, ko Lietuvai šiandien reikia – tai vidinių apgavysčių ir veidmainysčių. Matykim, ką iš tikrųjų reiškia antieuropinė propaganda plėšomo žemėlapio tikrovės akivaizdoje.