Karo muziejuje įvyko 100-osioms Juozo Lukšos gimimo metinėms skirta konferencija

kam.lt, 2021 10 13

Spalio 12 dienos popietę Vytauto Didžiojo karo muziejuje įvyko 100-osioms Juozo Lukšos-Daumanto gimimo metinėms paminėti skirta konferencija. Dalyvius pasveikino muziejaus direktorė Rita Malinauskienė, ji kalbėjo apie ryžtą partizano, kurio net ir gyvenimas panašus į legendinį  nusileidimą parašiutu, bei pacitavo patį J. Lukšą: „Jei nėra nieko, dėl ko verta numirti, tai lygiai nėra nieko, dėl ko verta gyventi“.

kam.lt

Kęstutis Lukša, Juozo Lukšos sūnėnas, akcentavo, kad nepelnytai mažiau minimi partizano Daumanto bendražygiai, kurie lygiai tiek pat pasiaukojo.

Istorikė Greta Kučinskaitė pristatė kilnojamąją parodą „Laisvės architektas“, skirtą švietimo įstaigoms bei parengtą J.Lukšos biografijos pagrindu.  Įdomi detalė: Juozas studijavo architektūrą, baigiamasis jo darbas buvo „Lietuvos“ viešbučio Kaune projektas. Beje, J.Lukšą galima vadinti vienu pirmųjų NATO karių: jis  net kelis kartus kirto SSRS sieną, mokėsi ir praktikavosi NATO šalių žvalgybos mokyklose, užmezgė ryšius su lietuviais emigracijoje, Vakarams skleidė žinias apie rezistencinę kovą Lietuvoje. 1949 m. Lietuvos laisvės kovos sąjūdis paskyrė J. Lukšą savo atstovu užsienyje.

Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos direktorius Vidmantas Vitkauskas pasidžiaugė ką tik išleista knyga „Juozas Lukša-Daumantas ir jo atminimo įamžinimas“, pasakojimą gausiai iliustravo J. Lukšos ir Nijolės Bražėnaitės gyvenimo nuotraukomis. Ypač įdomu buvo išgirsti apie antrąją N. Bražėnaitės šeimą, apie tai, kad galiausiai J.Lukša pasirinko tą kitą mylimąją – Lietuvą, ir kad Nijolė jo nestabdžiusi nei norėjusi perkalbėti, nes žinojusi, kad tai būtų suteikę kartėlio visam likusiam jųdviejų gyvenimui.

Dr. Aistė Petrauskienė iš Lietuvos nacionalinio muziejaus pasiūlė virtualioje erdvėje sukurti partizaninio karo žemėlapį, kuriame būtų svarbi ne tik vieta, bet ir pasakojimas. Dažnai susvarbinama tik žūties vieta, bet juk yra visas likęs gyvenimas: kautynės, rėmėjų namai, susitikimai, suvažiavimai, asmeninio gyvenimo įvykiai. Kur visa tai vyko? Visos tos vietos, net jeigu jos nėra išvaizdžios, nėra iškalbingos: gal tik medis viduryje lauko, – jos turi savo istorijas. Gali būti pastatytas paminklas, bet jeigu su juo nėra susietas pasakojimas, tai tas paminklas  nieko mums ir nesako. Pasakojimų žemėlapis padėtų suvokti partizaninės kovos mastą Lietuvoje.

Dr. Darius Juodis iš Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos atskleidė 1951 m. lietuvių desanto iš Vakarų užkulisius ir pristatė vieną iš labiausiai įslaptintų MGB agentūrinių bylų „Nieman“, kurią sudarė 27 bylos po kelis šimtus puslapių; pastebėjo, kad net ir užverbuotų asmenų biografijos tikrai nebuvo nei vienpusės, nei labai paprastos,  papasakojo apie kai kuriuos MGB subtilius verbavimo metodus. 

Konferenciją pabaigė Kauno technologijos universiteto doc. dr. Ramūnas Skvireckas pristatydamas parodą „Daumanto būrys. Juozo Lukšos-Daumanto, Benedikto Trumpio-Ryčio ir Klemenso Širvio-Sakalo desanto uniformų ir ekipuotės rekonstrukcija“. Prelegentas papasakojo ne tik apie rekonstruotas amerikietiškas uniformas, bet ir apie daiktus, pargabentus desantu iš Vakarų ir konfiskuotus 1951 m. LTSR saugumo. Viena iš įdomesnių detalių: desantininkai nusileido tokiais pačiais parašiutais, kuriais amerikiečių kariai per Antrąjį pasaulinį karą nusileido didžiojo išsilaipinimo Normandijoje metu.

„Kiekvienas desantininkas turėjo po pistoletą-kulkosvaidį su apkabomis ir po pistoletą su apkaba (Juozas Lukša ir Benediktas Trumpys-Rytis – belgų FN, Klemensas Širvys-Sakalas – „Valterį“), po 10 laikrodžių, 2000 dolerių ir 6000 rublių. Buvo apsirengę laisvomis amerikietiškomis kelnėmis, odinėmis striukėmis, į kurių apykakles buvo įsiūta po ampulę nuodų“ – informuoja vienas iš parodos stendų.

Po konferencijos galima buvo apžiūrėti parodas, pakalbinti prelegentus, išgerti kartu puodelį kavos. Taip Vytauto Didžiojo karo muziejus prisidėjo prie Seimo paskelbtų Juozui Lukšai-Daumantui skirtų metų paminėjimo.